- Tik neikite į septintąją zoną!

Dauguma mūsų ir taip nelabai suprantantys rusiškai tik dairėsi pasimetusiais žvilgsniais, kaip žmonės patekę į visiškai jiems svetimą pasaulį, nesusigaudydami kodėl čia staiga kilo tas triukšmas. Tiesa pasakius, ne iš karto supratau, kame čia šuo pakastas, ir aš - gana neblogai mokantis rusų kalbą. Kol tarpe gausybės rusiškų perspėjimų staiga neužgirdau išsiskiriantį riksmą:

- Neikite į ten, nes jus visi būsite apiplėšti!

Šaukė lietuviškai! Kažkokia moteris iš mūsų aprangos ir išvaizdos supratusi, kad esame jos tautiečiai, mus mėgino įspėti apie gręsiantį pavojų. Juk nuo visų ten esančių mes skyrėmės ne tik iš Lietuvos atsivežta europietiška apranga, bet dar ir puspilniais duonmaišiais. Kaipgi mes “į ten” neisime, pagalvojau, jeigu mes esame ten varomi ginkluotų enkavedistų su įsiutusiais šunimis?! NKVD konvojaus “tėve mūsų” - “Šag v storonu - streliajem bez predupreždenija!” (Žingsnis į šalį šausime be įspėjimo!) jau buvau gerai įsisavinęs. Aš mėginau perspėti savo ir artimiausiose gretose einančius vyrus, kurie per kitus riksmus lietuviškų žodžių neišgirdo ar nesuprato, kad mus veda pas kriminalinius nusikaltėlius. Netikėtai šovė mintis, kad yra vienintelis būdas tam pasipriešinti, tik reikia, kad sutartinai visi juo pasinaudotų. Ėjau eilės viduriu, todėl mėginau sumaištyje pro eiles po truputį veržtis į priekį ir visus apie tai informuoti. Šis manevras nepavyko, nes šautuvo buože gavęs stiprų smūgį į kuprą, buvau priverstas sugrįžti į savo gretą. Tada tik žodžiu mėginau perduoti į priekį, kad niekas toliau neitų, o visi sugultų čia pat ant žemės. Mano pastangos buvo bergždžios. Kelionės išvarginti vyrai norėjo kuo greičiau patekti į zoną, todėl ir man teko susitaikyti su daugumos valia.

- Mūsų būrys turi saugoti ukrainiečių palapinę, o ukrainiečiai lai saugo mūsiškę!

- Kodėl? Kuriam galui? Nesąmonė! - tokio “manevro” vyrai iškart nesuprato ir jam prieštaravo.

Bandžiau paaiškinti savo sumanymą:

- Slavai lieka slavais. Jie greičiau gali rasti bendrą kalbą su rusų kriminaliniais ir mus išduoti. Mes net nepastebėsime, kada tai atsitiks. O mūsiškiai budėdami prie ukrainiečių palapinės galės ir juos stebėti, ir spės mums pranešti apie galimas išdavystes. O mes savo ruoštu galėsime kontroliuoti, kaip mus saugo ukrainiečių sargybiniai.

Mano argumentai visus įtikino, ir, pasikeitę sargybomis su kaimynais, mes buvome beveik pasiruošę visokiems netikėtumams su “čiabuviais”. Kurių, kaip vėliau sužinojome, šioje zonoje buvo apie 600. Vėliau atsiskleidė, kad ukrainiečių tarpe buvo nemažai sovietinės propagandos apkvailintų žmonių, kurie į mus - lietuvius žiūrėjo gana nepatikliai, kaip rusai žiūri į NATO.

- Niet svobodnych zon. Ničeho niemožem zdelatj. (Nėra laisvų zonų ir nieko negalime pakeisti)

- Tai iškvieskite savo viršininkus, kurie gali sutvarkyti šį reikalą! - primygtinai reikalavome.

Enkavedistų leitenantėlis, gyvenime neuostęs parako, tik išsiviepė ir atšovė:

- Zdesj my sami hlavnyje načalniki! My eti voprosy rešajem! (Čia mes esame patys pagrindiniai viršininkai, kurie sprendžia tokius klausimus!)

Su ukrainiečiais mes jau buvome iš anksto sutarę, kad jeigu mūsų pagrįstų reikalavimų gražiuoju nepaisys, mes griebsimės vienintelio likusio kalinių ginklo:

- My objavliajem golodovku! (Mes skelbiame bado streiką!) - pareiškėme kone vienbalsiai ir paaiškinome, kad badausime tol, kol mus arba kriminalinius perkels į kitą zoną. Paskelbę apie savo akciją mes apsisukome ir išdidžiai sugrįžome prie savų, nujausdami, kad enkavedistai nelabai suvokė mūsų ketinimų rimtumo.

Kaip tik tuo metu buvo atvežta vakarienė, kurią nuo vartų privalėjo atsinešti mūsų budintys. Kai nei vienas iš mūsiškių nenuėjo prie “vachtos”, sargybiniai išsikvietė kelis kriminalinius, kurie paklusniai atitempė kariškus termosus su lagerine sriuba ir duona, ir pastatė prie mūsų palapinių. Niekas prie maisto nepuolėme ir demonstratyviai nekreipėme į jį jokio dėmesio. Nors, kaip ir visuomet pasitaiko tarp tautiečių, atsirado vienas kitas silpnavalis mužikėlis, užsigeidęs valdiškos sriubos. Bet vyrai tokius greitai sudrausmino, išpildami tą liesą viralą iš jų katiliukų atgal į kubilą. O, kad mažiau kiltų pagundų, mūsų vyrai tuos pačius termosus abejingai panešė arčiau “vachtos”, kad enkavedistai matytų ir paliko. Po kelių minučių nuo vartų atėjo vienas čekistas ir įspėjo:

- Jei patys nenorite, nevalgykite. Jūsų reikalas. Bet leiskite valgyti tiems, kurie nori!

- Niekas nelies jūsų sriubos! “Golodovka”! - vieningu choru atsakėme.

- Nu, bliatj, my ješčio posmotrim! (Na mes dar pažiūrėsime!) - perpyko enkavedistas. - Šitos jūsų “golodovkos” organizatoriai bus išaiškinti ir nubausti! - pagąsdino išeidamas.

- Mes atėjome surašyti specialistus, kurie norėtų dirbti Vanino mieste ir rajono kolchozuose! - garsiai kreipėsi į visus besibūriuojančius kalinius. - Kas norėtų neprarasti savo profesinių įgūdžių ir tuo pačiu padirbėti socialistinės tėvynės labui, prašome po vieną prieiti prie stalelio ir užsirašyti!

- Kokių konkrečiai specialybių reikia? - kažkas įsidrąsinęs paklausė iš ukrainiečių pusės. Mūsų kalinių tarpe buvo daug įvairių profesijų žmonių. Nemažai ir su aukštuoju išsilavinimu.

- Šiuo momentu mums labiausiai reikalingi agronomai, buhalteriai, sąskaitininkai, diplomuoti inžinieriai bei kiti specialistai galintys dirbti įvairų kontorinį darbą,- atsakė vienas iš civilių.

Greit per abi palapines nuvilnijo žinia, kad atvyko sovietinių vergų pirkliai ir ieško konkrečių specialybių žmonių. Atsirado nemažai norinčių užsiimti kokia nors darbine veikla iš mūsų ir pora iš ukrainiečių tarpo. Žmonės taip tikėjosi išvengti sunkaus fizinio darbo prievolės, kuria nuo seno garsėjo Rusų Imperijos lageriai. Tokių iš dviejų palapinių atsirado koks tūzinas. Iš lietuvių kolonos atsimenu vieną raišą buhalterį, kuriam, kaip invalidui, toks darbas, pagalvojau, bus tikras išsigelbėjimas.

Užsiregistravusiems liepė susirinkti visą savo mantą ir pasiruošus “s veščami” (su savo daiktais) eiti į "darbo biržos štabą", į palapinę, kuri buvo zonos pakraštyje. Baigę surašymą vergų pirkliai susirinko popierius bei baldus, ir pažadėję, kad neužilgo ateis rinkti ir kitokių profesijų specialistų, nuėjo.

Jau buvo prietema. Sargybiniai uždegė laužą. Didesnė dalis vyrų išsiskirstę po palapines ruošėsi poilsiui. Aš kartu su dauguma iš mūsų tarptautinės tarybos likau prie laužo, kur aptarinėjome paskutinius įvykius. Mums nedavė ramybės kažkokia bloga nuojauta vertinant paskutinį lagerio administracijos žingsnį. Jie nieko nedarė, kad atskirtų visus mus nuo kriminalinių, o atsiuntė tik vergų pirklius. Kažkas geriau nusimanantis apie sovietinių konclagerių tvarką dalinosi savo abejonėmis:

- Penktadieniais paprastai nebūna vergų pirklių dienų... Jos vyksta savaitės pradžioje. Be to dar vėlai vakare... Čia kažkas ne taip...

Taip mums prie laužo besišnekučiuojant staiga užgirdome kažkokius šaižius riksmus, bei pagalbos šauksmus. Tamsoje nesusiorientavome, iš kur tas triukšmas sklinda, kol po poros minučių nepamatėme vis ryškėjančius baltus siluetus. Tos baltos šmėklos dejuodamos bėgo link mūsų nuo kriminalinių palapinių pusės. Laužo šviesoje mes išvydome skausmo ir išgąsčio perkreiptus mūsų tautiečių veidus. Jie atrodė siaubingai: suplėšytais, sukruvintais vienais apatiniais rūbais, kraujuojančiais veidais ir kruvinom rankom. “Padirbėję socialistinės tėvynės labui” be savo rūbų, be savo duonmaišių “agronomai ir kiti kontorinio darbo specialistai” grupelėmis po 4-5 vaitodami bėgo ištrūkę iš vagių žabangų. Paskutinis atklibikščiavo vargšas buhalteris invalidas. Jo raiša koja buvo smarkiai banditų sužalota, ir jis vos ją pavilko. Žmogaus veido išraiška buvo tragiška. Jis nekalbėjo, tik dejavo ir visas drebėjo, lyg drugio krečiamas. Jo skruostais nenumaldomai riedėjo ašaros.

Prieš išvykstant į šiaurę dauguma kalinių iš namiškių buvo gavę “peredačių”, kuriuose buvo ne tik gausios maisto atsargos. Savo ryšuliuose žmonės turėjo šiltų vilnonių kojinių, šalikų, megztinių, džemperių, šiltų apatinių rūbų... Dabar visa tai jie brutaliausiu būdu prarado.

Išvydus taip paniekintus žmones mus apėmė įtūžis ir pyktis. Negalėjome sau atleisti dėl tokio savo pačių naivumo. Kaip mes - “kalinių tarybos” galėjome leisti, kad galvažudžiai ir vagys mus taip apgautų. Jeigu būtume iškart atidžiau įsižiūrėję į to “karininko” uniformą, ko gero būtume pamatę, kad penkiakampė žvaigždė ant jo kepurės buvo išpjauta iš konservų dėželės, na ir pati uniforma buvo ne ta... Mes anksčiau buvome pastebėję, kaip tie trys sukčiai staliuką ir kėdes išsinešė iš “vachtos” patalpos. Tai tik paliudijo, kaip kriminaliniai puikiai sutarė su enkavedistais. Visgi tada dar buvome naivūs Gulago naujokai. Tik vėliau, iš kitose zonose kalinčių politkalinių mes sužinojome, kad mus tyčia suleido pas vagis. Tai buvo įprasta enkavedistų (kriminalinių su uniformomis) taktika. Susitarę su kolegomis galvažudžiais jie vėliau iš jų gaudavo dalį grobio - pusėtinai sudėvėtus drabužius. Prieš mūsų atvažiavimą šioje zonoje be didesnio pasipriešinimo jau buvo susidorota su ne viena kalinių kolona. Taigi mes buvome ne pirmieji. Bet tą naktį šito dar nežinojome.

- Kelkis Leonai!

- Kas atsitiko? - pašokau pažadintas iš pirmojo sapno.

- Prie mūsų palapinės yra atėjęs kažkoks kriminalinis, kuris neblogai kalba lietuviškai! Jis norėtų su tavim pasišnekėti!

Man tai buvo didelė staigmena, kad tarp vagių buvo kažkoks kalinys, kuris moka lietuviškai ir jis tik dabar teikėsi apie tai pranešti. Apsiblausęs aš išėjau iš palapinės ir išvydau aukštą, plačiapetį, kokių 2 metrų ūgio kaukazietiškos išvaizdos vyrą, su kalnietiška avikailio kepure - “papacha” ant galvos.

- Labas! - šaltai pasisveikinau.

- Labas! - su pietiečio akcentu atsakė jis.

- Lietuvis? - su neslepiama ironija paklausiau netikėtą svečią. Paskui pasitaisiau - Iš Lietuvos?

- Aš gruzinas! - išsišiepęs atsakė.

- Tai iš kur moki lietuviškai?

- Gyvenau v Lituva. Turiau tam žmona lituvis. - su nugalėtojo džigito pasididžiavimu pasigyrė.

- Ar jūs organizavote vakarykščius įvykius? - be užuolankų užsipuoliau gruziną.

Šis laužyta lietuvių kalba pradėjo gintis, kad jis nežinąs apie jokius “vakarykščius įvykius”.

- Tai su kokiu reikalu pas mus atėjai? - paklausiau.

- Ataman siuntė. Praša perdoti, kad kvėča tava ataiti pas jo į palatką, pakalbėti.

Mes susižvalgėme išgirdę tokį netikėtą pasiūlymą. Visa taryba girdėjo ir suprato šį mūsų pokalbį, išskyrus ukrainiečius, kuriems buvo labiau negu mums keista, kaip čia vienas iš vagių gaujos vadų kalba užsienietiškai.

- Palauk, mes turime pasitarti. - pasakiau derybininkui ir kartu su kitais ukrainiečių ir lietuvių vadais grįžau į savo palapinę. Kaimynų lyderiams tuoj pat buvo paaiškinta iš kur tas kaukazietis moka lietuviškai ir ko atėjo. Aš buvau pasiryžęs eiti pas tą vadinamą Atamaną ir viską išsiaiškinti, bet vyrai nepritarė tai minčiai. Jie sakė, kad tai vėl gali būti plėšikų spąstai. Kol aš dar miegojau, jie, mat jau mėgino aiškintis su pasiuntiniu dėl incidentų. Tas, neprisiimdamas nei šešėlio atsakomybės, atsikalbinėjo, kad tai gali tęstis, nes mes esame uždraudę savo žmonėms bendrauti ir bizniauti su jų “liaudimi”. Todėl, atseit, ir įvyksta tie pavieniai apiplėšinėjimai. O iš tikrųjų, jie visai nenori “dykai imti”, jie nori “targavoti”…

- Tai kaipgi man elgtis? Eiti ar ne? - nutraukiau debatus pakartotinu klausimu.

Mūsų užsitęsęs pasitarimas matyt pabodo ir gruzinui, ir jis nesulaukęs atsakymo, pamėgino įeiti į palapinę, kad mane paragintų. Prie pat angos jį sustabdė budri ukrainiečių sargyba. Vyrukai be skrupulų atrėmė savo paruoštų iečių smaigalius į “džigito” krūtinę. Tas išvydęs rūsčius jaunuolių veidus kaip mat atsitraukė atbulas.

- Jeigu mes nemėginsime tartis, tai jie mūsiškius po vieną ar kelis vis apiplėšinės, kol neliks nei vieno nenukentėjusio - mėginau argumentuoti savo pasiryžimą.

- Bet ir tu ten nuėjęs gali grįžti vienais apatiniais, ir dar apkultas - bandė atkalbinėti kažkuris. Galų gale jie leido man pačiam apsispręsti, kaip man geriau elgtis. Ir aš nutariau eiti. Greit iš vieno lietuvio ūkininko pasiskolinau apiplyšusią sermėgą ir paprastus aulinukus (kurių vagys ir dykai neimtų) ir išlindau lauk. Gruzinas, išvydęs mane tokioje “uniformoje” nusišypsojo ir tarė:

- Nebijok. Su manim tava i vėnas plaukas no galva nenukris. Aš tava nuvesiu, aš tava i parvesiu.

Kai įėjau į vidų pasijaučiau, kaip patekęs į visiškai kitą pasaulį. Atrodė, kad aplinkui nėra nei lagerio zonų, nei spygliuotų vielų, nei sužvėrėjusių enkavedistų su šunimis. Viskas buvo labiau panašu, ne į lagerio baraką, o į gyvą pasaką iš “Tūkstančio ir vienos nakties”. Visos palapinės grindys buvo išklotos kilimais su rytietiškais raštais, panašiais kilimais buvo išdabintos ir sienos. Viduryje, kaip koks sultonas, tarp gausybės margaspalvių pagalvių, ant paaukštinimo (matyt, iš čiužinių), po savimi parietęs kojas, sėdėjo kokių 60-65 metų neaukštas žmogysta su smarkiai rauplėtu veidu. Ant galvos vagių atamanas buvo užsidėjęs ne tai turbaną, ne tai papachą, bet aiškiai “puošnesnę”, negu mane atlydėjusio gruzino. Iš abiejų “sultono” pusių stovėjo du skarmaluoti “pažai” - 15-16 metų amžiaus jauni kriminaliniai nusikaltėliai, aiškiai pasiruošę nepriekaištingai tenkinti bet kurią atamano užgaidą.

- Ne holoden? Chočeš čeho nibutj pajestj? (Ar nesi alkanas? Ar nori ko nors užvalgyti?) - be jokios įžangos, bet pakankamai mandagiu tonu kreipėsi į mane vyriausiasis vagių vadas. Aš mandagiai atsisakiau, paaiškindamas, kad mes dabar esame paskelbę bado streiką.

- Kokiu tikslu streikuojate? - ramiai paklausė jis.

Aš kiek galėjau ramiau pakartojau mūsų reikalavimus, kuriuos jau buvome išdėstę “vachtos” sargybai bei dar pridėjau:

- Mes taipogi reikalaujame grąžinti visus rūbus bei daiktus, kuriuos jūsų liaudis pagrobė iš mūsų žmonių.

- Aš viso lagerio nesukontroliuosiu! - trumpai, bet su paslėpta ironija atšovė atamanas. - Jūs uždraudėte su mano liaudimi saviškiams bendrauti, prekiauti, todėl kaltinkite save. Aš neatsakau už pasekmes - tęsė jis. - Jeigu jūs savo žmonėms būtumėte leidę laisvai “targavoti”, tai jokių problemų nebūtų buvę, ir šito mūsų pokalbio nebūtų reikėję…- dėstė “geležinius” vagies argumentus “sultonas”.

- Mes ne prieš sąžiningus mainus ir prekybą, bet prieš plėšikavimus ir smurtą. Tie kurie nori iš mūsiškių, ir taip gali laisvai prekiauti - paaiškinau mūsų poziciją. - Bet tik ne palapinėse, o lauke, toliau nuo jų.

Atamanas į mano atsakymą sureagavo bedante sarkastiška šypsena ir užbaigė pokalbį:

- Na pagaliau supratote, ko iš jūsų norime - laisvos prekybos!

Taigi žmogžudžiai ir vagys jau tuomet buvo rusiškos “Perestrojkos” pionieriai, mėgindami sovietiniame lageryje įvesti “laisvą ekonominę zoną”.

Tuom ir baigėsi mūsų “aukščiausio lygio viršūnių” susitikimas. Atamanas įsakė gruzinui palydėti mane atgal ir mes išėjome.

Artėjo kita diena, tad pakeitus sargybą nuėjome pailsėti.

Išaušo sekmadienis, Rugpjūčio 23-čioji. Ryte, kaip ir praeitą sykį, sunkvežimiu atvežė maisto. Keli kriminaliniai pro vartus įnešė pusryčius - kubilus su lagerine sriuba, ir pastatė zonoje prie “vachtos”. Mes prisakėme savo žmonėms, kurie buvo šiam darbui priskirti, kad jokiu būdu neitų atsinešti tų metalinių kubilų. Mūsiškiai, kaip anksčiau, atsisakė juos priimti, reikalaudami nedelsiant perkelti politinius į kitą zoną. Keli tarybos nariai, kurie naktį ilsėjosi, vėl nuėjo prie vartų ir pakartojo mūsų reikalavimus ten budėjusiems enkavedistams. Apsimiegoję sargybiniai vėl abejingai išklausė ir tiems patiems kriminaliniams liepė prinešti sriubą prie mūsų palapinių, tyčiodamiesi:

- Jūs fašistai mėgstate, kad jums kas patarnautų.

Negavusi jokio konkretaus atsakymo, delegacija sugrįžo į palapinę ir pradėjo mus, jau gerokai įmigusius, kelti. Jie ragino kartu eiti prie “vachtos” ir ten vėl kartoti reikalavimus, kol pasieksime savo. Atsikėlę ir pasitarę mes nusprendėme, kad prie vartų geriausia būtų eiti visiems, t.y. visai palapinei su savo daiktais organizuotai išeiti prie vartų ir ten susėsti ant žemės. Taip pat turėtų pasielgti ir visi ukrainiečiai. Mes manėme, kad taip pagaliau priversime enkavedistus imtis veiksmų mus perkelti, o plėšikai neišdrįs mus pulti sargybinių akivaizdoje.

Daugelio lietuvių raginti nereikėjo, ir jie tvarkingai kolonoje po penkis ėjo prie vartų, ir sėdosi ant žemės. Buvo, deja, ir tokių, kurie nepaisė tarybos sprendimo. Sakydami, kad “visa tai kvepia išdavyste”, ar baimindamiesi bet kokio priešinimosi savo pavergėjams, jie lūkuriavo palapinėse prie savo gultų, laukdami, “kas čia bus toliau”, kad reikiamu momentu pasielgtų taip, kaip jiems tada pasirodys naudingiausia. Kad tik išsaugotų savo kailį. Skatinami tokio lietuvių “vieningumo”, savo palapinėje pasiliko ir daugelis ukrainiečių. Tuo delsimu netruko pasinaudoti čekistai be uniformų. Demonstruodami nepaprastą organizuotumą ir susiklausymą, jie kaip skėriai juodu debesimi išniro iš savo palapinių ir šaižiai rėkdami ir keikdamiesi puolė mūsų palapinių pusėn. Visokiomis ietimis bei peiliais ginkluotos apie 200 vagių ir žmogžudžių gaujos priekyje sparčiu žingsniu artinosi kažkurios geltonkasės lietuvaitės numylėtinis, tas pats gruzinas su baltu turbanu ant galvos. Rankoje jis laikė ilgą ir storą lazdą, kurios gale styrojo užaštrinta geležtė.

Dėl to prakeikto “lietuviškojo” nuolankumo mes atsidūrėme labai pažeidžiamoje situacijoje. Prie vartų buvo atsisėdę dar tik koks trečdalis lietuvaičių, o didesnė dalis, kartu su tarybos nariais ir sargybiniais buvo palapinėje arba prie jos. Mes jau anksčiau buvome nusprendę atsitraukti paskutiniai, kai išeis visi vyresnio amžiaus ir beginkliai, bei bus įkalbėti visi abejojantys. Išgirdę baisų triukšmą dabar visi išlindome iš palapinių. Ginkluotieji (kas kuo sugebėjome) karingai išsirikiavome sutikti priešus, o likusiems prisakėme kuo greičiau bėgti prie vartų. Daugiau įkalbinėti neprireikė... Banditų gauja pamačiusi mūsų ryžtą gintis, staiga visi stabtelėjo. Bet trumpam. Kol jų vadas su turbanu sušuko keistą karo šūkį:

- A nū narod bliatj! Bej bliatj niedobitych jobannych svoločej fašystov nachuj! Uraaa bliatj!

Daugumai mūsų lietuvių toks keistas azijatiškas šaukinys nieko daugiau nereiškė, kaip tik pavyzdžiui “Abra-kadabra mušk fašistus!”) ir didesnio įspūdžio nesukėlė. Todėl, petys į petį su ukrainiečiais atstatę savo ietis, nesunkiai atstūmėme pirmąją puolimo bangą.

NKVD sargybiniai pamatę, kad situacija gali tapti nebekontroliuojama, pradėjo šaudyti į orą įspėjamuosius šūvius. Bet tai nei sekundei nesustabdė sužvėrėjusių plėšikų, kurie grėsmingai artėjo prie palapinių bei sėdinčiųjų prie “vachtos”. Įsitikinęs, kad net šūviai nesustabdė kriminalinio gaivalo, iš sargybos būdelės, atkišęs naganą, išbėgo sargybos viršininkas - ir puolė į mažėjantį tarpą tarp mūsų ir jų. NKVD leitenantėlis šoko priešais banditų vadą šaukdamas:

- Stoj, bliatj! Streliatj būdū! (Stok, nes šausiu!)

Enkavedistai, ko gero, pasijuto apgauti savo kolegų kriminalinių, nes pastarieji turbūt viršijo savo įgaliojimus, norėdami apiplėšti politkalinius šviesiu paros metu, visiems matant. Lagerio sargybiniai, nors ir bendrininkaujantys su banditais (“bytavykais”, kaip juos vadino), matyt nujautė, kad už taip atvirą plėšimą ir jiems gali kliūti nuo vyresnybės.

Į atstatytą jauno enkavedisto naganą nežinomos lietuvaitės išrinktasis sureagavo labai žaibiškai. Gruzinas taip visu smarkumu vožė per ištiestą ruselio ranką, kad ta turbūt gavo lūžį, o ginklas nuskriejo į šalį ir nukrito visai netoli prie mano kojų. Aš ilgai nedvejodamas paspyriau jį kuo toliau į “vachtos” pusę, kad juo negalėtų pasinaudoti akimirksniu priešais mane prišokęs gruzinas. Praradęs grobį šis dar labiau įsiuto ir jau kėsinosi su ta pačia lazda smogti man, bet pats gavo gerą niuksą medine ietimi į galvą nuo vieno iš mūsiškių (man rodos tai buvo Jonas Gluobys; dabar gerai neatsimenu). Turbanas kiek apsaugojo, bet vadas susvirduliavo ir atšoko į savo “liaudies” vidurį. Tas juos akimirką pristabdė. O čekistas, praradęs ginklą, vaitodamas nuskuodė link vachtos, susiėmęs nudaužtą ranką. Tuo pat metu iš bokštelių pradėjo tvatinti kulkosvaidžiais ir serijomis iš automatinių šautuvų, mūsų laimei, į kriminalinius. Bokšteliuose budintys kareiviai buvo keičiami kas dvi valandas ir su “vachtos” čekistais jokio ryšio neturėjo. Sargybiniai bokštelyje ko gero aiškiai pamatė, kas ir kaip nuginklavo NKVD leitenantą, ir stengėsi deramai atkeršyti. Pasinaudodami sargybinių ugnies priedanga likusieji lietuviai ir visi ukrainiečiai su savo ryšuliais pasileido chaotiškai bėgti prie “vachtos”. Nepaisydami virš galvų zvimbiančių kulkų plėšikai neatlėgo ir puolė bėgančius vytis. Mūsų vyrai gindami savuosius šauniai darbavosi ietimis. Visi mūsiškiai spėjo pasiimti savo daiktus ir palapinėje nieko neliko. Tuo tarpu pas ukrainiečius dar ne visi buvo išbėgę. Ten įsiveržė dalis banditų ir plėšė iš nespėjusių susiruošti jų mantą. Šie irgi narsiai gynėsi. Kol viduje ir išorėje virė kruvinos kautynės, kiti vagys, apėję iš galo, peiliais prarėžę palapinių šonus, stverdavo ryšulius ir tekini nešėsi į savo pusę. Atmintyje pasiliko kraupus vaizdas, kaip vienas plėšikas abiem rankomis apglėbęs grobį viena koja šuoliavo savo palapinių link. Kitą koją jis vilko paskui save, kaip kokį į visas puses besimaskatuojantį kraujuojantį skudurą.

Per tą chaosą kažkuris iš bokštelio sargybinių iššovė signalinę raketą, kuri, pataikiusi į ukrainiečių palapinę, ją uždegė. Užsiplieskęs gaisras, dūmai, keiksmai, šaudymai, sužeistųjų dejonės... Visa tai man vėl priminė tą pragarą, kurį išgyvenau Įgumenėje.

Plėšikų “liaudis” jau buvo persimaišiusi su mūsiškiais, ir sargybinių šaudymas pasidarė pavojingas mums patiems, dar nespėjusiems pasitraukti prie “vachtos”. Bet enkavedistai nenustojo tratinę. Prisiminęs savo šaudamojo patirtį, aš kritau ant žemės ir kiek galėdamas išrėkti šaukiau saviškiams:

- Gulkitės ir šliaužkite prie “vachtos”!

Taip mes ir darėme, o banditai kiek sugebėję prisigrobę kalinių turto nuo šaudymo bėgo savo palapinių link. Plėšikams jau kiek atsitraukus, sunkvežimiais atvažiavo gerai ginkluoti enkavedistai. Vadovaujami kelių karininkų, jie įsiveržė į zonos teritoriją. Jie bėgo palei spygliuotą tvorą su atstatytais automatais (pagal sovietinių gulagų taisykles, į zoną su ginklu sargybiniams buvo draudžiama įeiti) ir taip apsupo plotą su visais kaliniais.

- Vsem lečj! (Gultis!) - įsakė visiems.

Kareiviai iš bokštelių papyškino gana taikliai, nes šaudė tik į puolančiuosius. Priskaičiavo virš 30 nušautų ir sunkiai sužeistų “bytavykų”. Ačiū Dievui, užmuštų tarp mūsiškių neatsirado, buvo tik keletas lengvai sužeistų. Deja, vienas mano “brigados” Nr.407 vyras pasirodo buvo labai sunkiai sužeistas į krūtinę. To žmogaus pavardė lygtai buvo Verpučianskas ar kažkas panašaus. Mat, po naktinio budėjimo jis nuėjo ilsėtis ne į savo, o į ukrainiečių palapinę. Prasidėjus padrikam apšaudymui jis dar kietai miegojo ant viršutinių narų, kai jį atsitiktinai pervėrė net kelios automato kulkos, paleistos iš sargybos bokštelio. Jį ir kitus sužeistus mūsiškius nedelsiant tuo pačiu vadovybės džipu enkavedistai išvežė į lagerio ligoninę. Po to mus ir ukrainiečius įprastu būdu perskaičiavę ir išrikiavę išvedė už šios prakeiktos zonos vartų.

Kai mus išvedė, į apsuptą zoną įvažiavo sunkvežimis (vienas iš tų, kuriuo buvo atvykęs NKVD pastiprinimas). Enkavedistai be ceremonijų įsakė banditams visus užmuštus ir sužeistus kriminalinius sunešti į tą sunkvežimį. Šie savo “kolegas” tempė ir krovė, kaip kokius pelų maišus. Tarp sužeistųjų atsirado ir tas gruzinas su turbanu. Į jį buvo pataikiusi net ne viena kulka. Vėliau sargybiniai griežtai įsakė sunešti visą prisigrobtą turtą ir tvarkingai sudėti prie “vachtos”. Vagys klusniai įvykdė ir šį įsakymą. Kai visa tai buvo baigta visi “bytavykai” buvo išrikiuoti ir nuvaryti į kitą zonos kraštą, už vagių palapinių. Daugiau jų nebematėme. Mums buvo įsakyta tvarkingai susirasti savo pagrobtus daiktus ir vėl stoti į koloną.

- Kažkur, po grindim žiurkė pastipo,- “žinovai” padarė išvadą.

- Kur tu girdėjau, kad amžino įšalo žemėje žiurkės lizdus suktųsi?! - prieštaravo kiti "specialistai".

Tas ginčas gal būtų ir ilgiau užsitęsęs, jeigu kažkuris iš kaimynų nebūtų netyčia užmynęs ant atsiknojusios grindų lentos, kurios kitas neprikaltas galas šiek tiek pasikėlė ir atskleidė paslaptį. Iš properšos iškart plūstelėjo toks stiprus dvokas, kad mes užsiėmę nosis strimgalviais išlėkėme iš barako į lauką. Po grindimis ramiai puvo žmonių lavonai. Neabejotinai tai buvo kriminalinių aukos, kurias jie taip gudriai paslėpė. Apie banditų paliktus “suvenyrus” mes iškart pranešėme “vachtos” enkavedistams, o patys su daiktais skubiai persikraustėme į kitą tuščią baraką.