- Sabirajsia s veščiami (Rinkitės su daiktais!):…!

Visą kameros kalinių sąrašą perskaitęs enkavedistas, mus su tarbomis išrikiavo koridoriuje, suskaičiavo ir nuvarė į dengtą kalėjimo kiemą, kur jau stovėjo keli “voronokai” - specialios mašinos kaliniams vežioti. Išrikiavę kieme, mus (apie 40 žmonių) dar kartą patikrino pagal sąrašą ; “paskatindami” šautuvų buožėmis bei tradiciniais enkavedistiniais keiksmais, sugrūdo į šiuos pragaro limuzinus ir išvežė pro vartus. Po trumpo pasivažinėjimo tokiu pačiu būdu mus paskubomis išlaipino M.K. Čiurlionio gatvėje, priešais Kauno geležinkelio stotį. Čia jau stovėjo pasiruošę enkavedistai su “avtamatais” (automatiniais šautuvais) ir šunimis, išrikiuoti vienas priešais kitą “koridoriumi”, kuris vedė tiesiai į jų vadinamą “vogzalą”. Mes, naudodamiesi paskutine proga, mėginome godžiai dairytis, kad pasisotintume kitokiais, nei nelaisvėje įprastos aplinkos vaizdais. Aš naiviai vyliausi, kad, gal būt, netyčia teks pamatyti kokį pažystamą kauniškį. Bet, deja, gatvėse nesimatė jokių atsitiktinių praeivių. Tokiu vėlyvu metu (buvo apie 2-3 val. nakties) jų ir negalėjo būti. Bet enkavedistai ir čia iš anksto pasistengė apsisaugoti, kad jų daromus nusikaltimus atsitiktinai nepamatytų “išlaisvintos Tarybų Lietuvos piliečiai”, ir užblokavo “taikią socializmo statybą” dengtais kariniais sunkvežimiais. Tie patys sunkvežimiai, kurie atvežė “koridorių”, Čiurlionio gatvėje užstojo vaizdą nuo Šančių, o “Stalino” (Vytauto) prospekte nuo Centro pusės.

Mums nebuvo leista dairytis. Išsiritus iš prigrūstų “voronokų”, gavome komandą po vieną bėgti gyvuoju NKVD koridoriumi link geležinkelio, kur mūsų jau laukė Stolypino vagonai. Pastarieji stovėjo ant trečiojo kelio, nes tamsoje teko perbėgti per dvi bėgių linijas. Visas savo tradicines komandas ir net keiksmus enkavedistai buvo priversti šūkčioti pusbalsiu, kad neprižadintų aplinkinių namų gyventojų. Žinia, kad ne iš rūpesčio pastarųjų poilsiui. Tokį priverstinį savo natūralių sadistinių poreikių slopinimą enkavedistai stengėsi kompensuoti daužydami mus šautuvų buožėmis ir pjudydami šunimis. Šie nabagai mūsų laimei irgi buvo stipriai suvaržyti antsnukiais. Todėl net loti neišgalintys, - piktai niurzginėjo.

Taip skubiai ir slaptai paskirstę į vagoną, mus dar kartą (bet jau kita sargyba) patikrino pagal sąrašus ir paliko ramybei, bent jau kuriam laikui. Paryčiais mes pajutome ir išgirdome, kai mūsų uždarytą vagoną prikabino prie kažkokio sąstato ir po kelių minučių pradėjo traukti Vilniaus kryptimi. Mes visi lengviau atsidusome, nes jau tikrai žinojome, kad dabar mūsų nežudys ir nekankins, kad dabar mus išveš į lagerius, kur galėsime laisviau bendrauti su aplinkiniu pasauliu, gamta. Juk beveik metai praleisti kalėjime man buvo patys sunkiausi moraline prasme. Nors anksčiau teko pabūti Rygos lageriuose, aš gerai žinojau, kad Sibiro toliai - tai ne Ryga. Be to ir režimas paties lagerio bus ne toks. Jaučiausi, kad esu jau nebenaujokas, o lagerininkas su šiokia tokia patirtim, kurią žinojo ir gerbė mano kalėjimo kameros kaimynai, dabar uždaryti tame pačiame vagone. Tuomet dar nežinojau, kad tai ką teks patirti Magadano ir Čiukotkos lageriuose daugeliu atžvilgiu gerokai skirsis nuo mano įgytos “praktikos” Rygoje. Bet reikia pripažinti, kad visi tie sunkumai, kurie manęs laukė Tolimuosiuose Rytuose man buvo lengviau pernešami, dar ir todėl, kad jau buvau praėjęs neblogus “paruošiamuosius kursus”…

Apie 10 val. ryto pasiekėme “Tarybų Lietuvos Sostinę” Vilnių. Mūsų vagoną atkabino kažkokioje Naujosios Vilnios prekių rampoje, kuri buvo netoli taip vadinamo paskirstymo lagerio, arba “zekų” žargonu - “peresilkos”. Išlaipino, suskaičiavo pagal sąrašus ir su gausia enkavedistų palydą nuvarė į lagerį. Tai buvo kažkokie mediniai namai-barakai. Mes visi patekome į dideles patalpas su daug tarpusavyje susisiekiančių kambarių, kuriose nebuvo jokių gultų. Iš ko supratome, kad ilgai jie mūsų čia nelaikys. Viduje jau buvo pilna mūsų likimo brolių, atvežtų iš visokiausių Lietuvos kalėjimų. Tai buvo įvairaus amžiaus ir įvairiausių profesijų žmonės. Mačiau ir šešiolikmečių, ir 70 sulaukusių “liaudies priešų”. Visi jie buvo pakilios nuotaikos ir džiaugėsi, kad pagaliau ištrūko iš stribynų, NKVD rusių ir kalėjimų kamerų, kur buvo tardomi ir kankinami visokiausių iškrypėlių, kurie pavergė mūsų šalį. Čia ypač daug buvo partizaninio judėjimo dalyvių, kuriuos čekistai tardė ir kalino atskirai, o teisė dažniausiai grupėmis. Pavyzdžiui žaliukus kartu su jų ryšininkais. Dabar čia jie vėl susitiko ir galėjo tarpusavyje išsiaiškinti apie savo “parodymus” tardymu metu. Manau, kad tai buvo dar viena enkavedistų gudrybė, kad išgautų daugiau informacijos apie jau baigtas bylas. Neabejotinai tarpe kalinių buvo daug parsidavėlių, kurie apsimesdami “bendrabyliais” lengvai šmirinėjo aplinkui ir klausėsi... Savo bendrabylio M. Vaitkaus man neteko pastebėti. Greičiausiai jis buvo nuvestas į kitą baraką. Staiga pasijaučiau, kad esu ne sovietiniame konclageryje, esančiame kažkokiame okupuotos Lietuvos sostinės pakraštyje, o netyčia patekau į visos Lietuvos Laisvės kovotojų suvažiavimą, kuriame kiekvienas atvirai dalinasi savo pergyventais koviniais įspūdžiais bei patirtimi. Vaikščiojome, garsiai šnekučiavomės, dar garsiau dainavome patriotines ir partizaniškas dainas. Jautėmės, lyg jau būtume atgavę laisvę! Visas didžiulis barakas ūžė, gaudė, lyg koks bičių avilys. Čia sutikau ir pažystamą iš vaikystės laikų, panemuniškį Vladą Šiukštą, kuris draugavo su mano broliu Kostu. Be to teko užmegzti ir daug naujų pažinčių.

Neprisimenu kiek valandų išbuvome toje “laisvėje”, bet tas laikas prabėgo akimirksniu. “Suvažiavimas” baigėsi. Vėl teko “s veščami” stoti į koloną, ir kartu su visais kitais “delegatais” eiti prie geležinkelio platformos, kur jau laukė paruoštas ešelonas. Enkavedistai mūsų barako koloną, kurią sudarė apie 400 žmonių, suskirstė į Pulmano vagonus. Po 80 kalinių į kiekvieną. Abiejuose vagonų galuose buvo šviežiai sukalti dviejų aukštų “narai” (gultai). Ant vienų gultų turėjo išsitekti po 20 žmonių. Viduje kvepėjo pušies sakais, nes narai buvo padaryti iš naujų lentų. Ant jų buvo sukloti čiužiniai prikimšti šiaudų. Iš ko spėjau, kad mūsų kelionė užsitęs. Ir neapsirikau - ji truko visą mėnesį!

Užtruko, kol visą ešeloną užpildė žmonėmis. “Pakrovę” vyrus, “krovė” moteris. “Liaudies priešių” iš Lietuvos surinko irgi per 300 vienetų. Sumoje - 700 kalinių. Papildęs ir pagal sąrašus patikrinęs visus vagonus, ešelono viršininkas enkavedisto uniforma juos “pakrikštijo”. Priėjęs prie mūsiškio, pareiškė, kad mūsų vagonas nuo šiol vadinsis “Brigada nr. 407”, ir, kad mes privalome išsirinkti “brigados seniūną”, kuris, be kita ko, bus atsakingas už maisto dalinimą bei bendrą tvarką ir drausmę “brigadoje”. Kasdien reikės paskirti po 4 budinčius, kurie nešios kubilus su sriuba ir duona, ir dar du, kurie turės išnešti “parašę”. Pasiimdami davinį budėtojai privalės pasakyti savo brigados numerį. Nieko nelaukiant ir niekam neprieštaraujant, vagono įgula vienbalsiai “seniūnu” išrinko mane. Taigi garbingai tęsiau kameroje pradėtą duonos dalintojo karjerą. Greitai į vidų buvo įkelti du nauji kubilai - vienas vandeniui, kitas - “parašė”, ir pastatyti prie durų. Be to, dar buvo įduotas “ušėtkas” - kubiliukas sriubai semti. Viskuo aprūpinti, mes dabar galėjome pasiskirstyti vietas gultuose. Man, kaip “seniūnui” teko privilegijuota vieta prie mažo, spygliuota viela išpinto langelio, gultų aukšte. Šią “protekciją” man vienbalsiai suteikė visa brigada. Prie kitų trijų langelių buvo draugiškai nutarta gulėti visiems pakaitomis, kad kiekvienas turėtų galimybę grožėtis prabėgančiais gamtos vaizdais, bet su sąlyga, kad visiems pranešinės pro kokias stotis pravažiuojame. Bendrai paėmus, visų kalinių nuotaika buvo optimistiška, lyg atgavus laisvę. Mėnesiais kankinami sausakimšose kamerose tarp keturių sienų, daugelis jau buvo praradę viltį, kad išliks gyvi. O ši būsima kelionė tokią viltį suteikė.

Prieš pat pajudant ešelonui, netikėtai buvo išlaipintas vienas kalinys ir į jo vietą įsodintas kitas. Aš net nustėrau iš nuostabos, kai duryse pamačiau Vaitkų. Tą patį Mečislovą Vaitkų, kuris mane išdavė! Buvau stipriai priblokštas ir sujaudintas tokiu netikėtu enkavedistų manevru. Jie juk bendrabylių, o juo labiau išdavikų, niekados drauge nesodindavo. Tai tas pats, kaip triušį įleisti į gardą, pilną alkanų vilkų… Sunku spėti jų tuometines užmačias, bet greičiausiai, Vaitkus jiems jau buvo nebereikalingas, nei kaip išdavikas, nei kaip “stukačius”. Galbūt jie tik norėjo sadistiškai pasismaginti (natūralus kiekvieno čekisto poreikis), stebėdami, kaip lietuviai susidoros su savo bendratautiečiu-išdaviku. Greitai pastebėjau, kad ir pačiam “triušiui” tai buvo baisi staigmena. Pamatęs mane, jis suglumo, susigūžė ir nepajėgė ištarti nei žodžio. Greitai kažkuris iš mūsų “brigados”, nieko neįtardamas, paklausė naujojo bendrakeleivio vardo bei pavardės, norėdamas susipažinti bei padėti žmogui greičiau adaptuotis prie svetimos aplinkos. Kai šis vos girdimu balsu pro sukastus dantis sunkiai išlemeno, visi išgirdę klausiamai sužiuro į mane. Mes kaliniai neblogai žinojome vienas kito istorijas, bylas, kankintojus bei išdavikus. Atsakymas buvo mano povyzoj. Beliko tik žodžiu patvirtinti, kad tai tas pats - mane išdavęs žmogus. Visa “brigada” - daugumoje jauni vyrai, kariai, partizanai, jau neblogai susipažinę su karo lauko teismo įstatymais, nemaža dalis ir patys įkliuvę dėl išdavysčių, tuoj pat priėmė neapskundžiamą nuosprendį. Jie vieningai nutarė, kad aš turiu susidoroti su šiuo išgama. Perbalęs Vaitkaus veidas liudijo, kad artinasi jo paskutinioji, ir kito ryto jis jau nebesulauks. Aš kategoriškai atsisakiau tokios egzekucijos. Ramindamas save ir vyrus sakiau:

- Už šią ir kitas nuodėmes lai baudžia jį Dievas. O aš savo rankų neteršiu.

Bet “brigada” jam nebuvo labai gailestinga. Nei vienas jo prie gultų neprileido. Vaitkui teko miegoti ant grindų, prie “parašės”. Visą kelionės laiką niekas mūsų vagone su juo nebendravo. Maža to, jis privalėjo kiekvieną kartą be eilės išnešti “parašę” ir iššluoti vagoną. Atlėgus pykčiui, aš mėginau prašyti vyrų jam atleisti, bet nei vienas tokiam pasiūlymui nepritarė. Taip visų pažemintas ir ignoruojamas M. Vaitkus važiavo iki pat Taišeto. Sustojus Taišeto stotyje jis pagaliau buvo perkeltas į kitą vagoną.

Zonoje man daugiau neteko jo sutikti. Tik vėliau sužinojau, kad jis kažkuriame lageryje susiuostė su kriminaliniais nusikaltėliais ir, pasivadinęs “Večiaslav Michajlovič Vaitkus”, terorizavo savo tautiečius - politinius kalinius, atiminėdamas iš jų siuntinius bei geresnius kalinio rūbus. Sutikau jį vėliau, jau grįžęs iš lagerio, apie 1956 metus, Kaune. Tuomet jis vertėsi spekuliacija - pardavinėjo falsifikuotus “aukso” žiedus patikliems kolchozininkams. Galimas daiktas, kad tai jį ir privedė prie galo, apie kurį sužinojau perskaitęs nedidelę žinutę tuometėje Kauno “Pravdoje” (“Kauno tiesoje”). Ten rašė, kad prie buvusio “Versalio” viešbučio-restorano buvo rastas ”buvusio vokiškųjų fašistų pagalbininko” M. Vaitkaus lavonas su durtinėmis žaizdomis. Nežinau ar tai buvo Aukščiausiojo Valia, bet išdavikas Dievo Teismo visgi sulaukė.

Greitai pralėkėme okupuotą Lietuvą ir pasinėrėme į Sovietų Sąjungos neaprėpiamus tolius. Važiavau šiuo “Rytų ekspresu” ir pro mažą langelį stebėjau į karo sugriautas stotis, sudegintus miestelius ir kaimus. Visur matėsi pulkai apskurusių, išalkusių moterų ir vaikų. Neprisimenu pavadinimo stoties, kurioje mes pirmą kartą anksti ryte sustojome. Turbūt tai buvo dar Baltgūdijoje. Priešais stovinčius vagonus susirinko nemažas būrys moterų su vaikais. Apsirengę apiplyšusiomis šimtasiūlėmis jie tiesė atverstus delnus į mūsų pusę, prašydami duonos. Iš karto mes nesuvokėme, kaip laisvėje esantys žmonės gali prašyti išmaldos iš kalinių, esančių už spygliuotos vielos. Tai buvo neįtikėtina. Aiškiau įsižiūrėję į išbalusius mažus kūdikius ant moterų rankų, į vyresnius bamblius įsikibusius į mamų sijonus (jeigu tuos skarmalus galima taip vadinti), įsitikinome, kad tai rūsti tikrovė. Vaikučiai, atkišę savo gležnus delniukus, kukčiodami graudžiai maldavo:

- Dajte chlebuška, panočki!

Dauguma kalinių savo rūpestingų giminių buvo aprūpinti duonos džiūvėsiais, lašiniais bei kitais ilgai negendančiais maisto produktais. Todėl kelionės metu gaunamos “paikės” (250-300 gramų duonos davinio) daugelis iš jų visai nelietė. Aš negalėjau sau leisti tokios labdaros, nes per visą savo kalėjimo laiką maisto siuntinėlius buvau gavęs tik pora kartų.

Sutaupytos “valdiškos” duonos perteklių, kad ši be naudos nepelytų, mes nutarėme atiduoti išbadėjusiems Gudijos gyventojams. Tai buvo ne taip paprasta padaryti. Maži vagono langeliai iš vidaus ir išorės buvo apipinti “grotų raštu” spygliuota viela. Bet nedidelis duonos davinys laisvai tilpo pro vielų plyšį. Mes pradėjome mėtyti atliekamas “paikes” pro abu langelius. Vargšai, kaip varniukai pripuolė arčiau gaudyti ir rankioti kiekvieną trupinį. Stotyse ar bet kur kitur sustojus, vagonus saugodavo jiems priskirti NKVD sargybiniai. Jie važiavo kartu su mumis specialiai sukaltose budelėse, kiekvieno vagono gale. Pamatęs sumaištį enkavedistas pradėjo keiktis ir šaukti ant moterų ir vaikų, kad pasitrauktų nuo mūsų vagono. Išbadėjusios kolchozininkės nė kiek neatsitraukė, tik dar sparčiau ėmė rankioti išmestą duoną. (Aš jau buvau pakankamai alkio užgrūdintas, ir karo metu, ir nelaisvėje. Gerai supratau koks brangus šiems žmonėms yra paprastas duonos kąsnis). Moteriškės neatsitraukė, švelniai, nepiktais žodžiais apeliuodamos į kareivio sąžinę. Tada sužvėrėjęs čekistas iššovė į viršų. Mes nustojome mėtyti.

- Kareivi, kur tavo sąžinė?! Juk tai gali būti ir tavo motina, broliai seserys! Jie gal irgi neturi ką valgyti... - bandėm ramiai įtikinėti enkavedistą. Bet po šūvio atbėgo daugiau sargybinių, kurie kartu nuvijo vargšų minią, o mus įspėjo, kad šaudys, jeigu dar mėginsime mėtyti. Ešelonui pajudėjus, nusisukę sargybiniai laipteliais ėmė lipti į savo “špokines”- būdeles. Mes tuo pasinaudojome ir dar išmetėme kelias “paikes” vargšams. Jautėsi, kad tokių ešelonų, kaip mūsiškis, jie jau matė ne vieną. Važiuojant toliau, beveik kiekvienoje stotyje mus sutikdavo panašūs būriai išalkusių moterų su mažais vaikais ant rankų. Jau mokėjome, kaip saugiau juos sušelpti.

Pro Smolenską, Minską, mūsų ešelonas judėjo toliau į Rytus neaprėpiamais Rusijos Imperijos plotais, sustodamas tik tose stotyse, kuriose keisdavo garvežius, ar praleisdavo priešpriešiais važiuojantį traukinį. Dažnai sustojus būdavo atstumiamos vagono durys. Kai durų properšoje išvysdavome kelis nekantraujančius pasismaginti sadistų snukius, o vyresnis iš jų sukomanduodavo: - “Vsem na levo! (Visi į kairę!)” - suprasdavome - enkavedistai vėl sugalvojo papramogauti. Kai visa “brigada” pereidavo į kairę vagono pusę, į vidų įlipdavo ketvertas pramogų ištroškusių sargybinių. Rankose visi jie laikydavo po didelį medinį plaktuką ilgu kotu. Tie plaktukai, kažkodėl man primindavo vaikystę Nepriklausomoje Lietuvoje, kai a.a. tėvelis mums buvo nupirkęs kriketo žaidimą. Ten buvo vieliniai varteliai, mediniai kamuoliukai ir labai panašūs plaktukai, su kuriais reikėjo įridenti kamuoliuką pro vartelius. Tuo laiku tai buvo madingas žaidimas. Bet, žinia, į Rusiją mados ateina labai pavėluotai... Pradžioje, ko gero daugiau dėl vaizdo, kad formaliai pateisintų šią savo akciją, šie NKVD kriketo “žaidėjai” padaužydavo tais mediniais kūjais vagono grindis, sienas, lubas, atseit tikrindami, ar kuri lenta nebus atplėšta, mėginant pabėgti. Po to, atsistoję viduryje, garsiai surikdavo:

- S leva na pravo po odnomu behom! - liepdami visiems po vieną staigiai perbėgti į kairę vagono pusę. Kol žmogus bėgdavo, užsimoję enkavedistai nesigailėdami stengdavosi jam kuo skaudžiau suduoti mediniu plaktuku. Daugiausiai taikydavosi į galvą, veidą, kad būtų kraujo. Tai pastebėję, mes stengdavomės perbėgti kuo greičiau, užsidengę kiek įmanoma galvas rankomis, kad nesuskaldytų kaukolių. Kol vieni sadistai kūjais smaginosi “skaičiuodami”, kiti, likę lauke, su šunimis ir į mus nutaikytais vamzdžiais, pasiruošę bet kurią akimirką šaudyti, tenkinosi išsišiepę tuo vaizdu. Tai buvo neregėtas moralinis ir fizinis teroras prieš beteisius ir nelaimingus kalinius, kurie ir taip kentėjo dėl savo ir savo tėvynės nelaisvės. Perviję visus iš vieno galo į kitą, jie vėl pakaukšėdavo į vagono lentas ir išlipdavo tęsti pamėgtos pramogos jau kitame vagone… Į etapo pabaigą mes jau sugebėdavome greitai perbėgti ir išsisukti nuo smūgių.

Kitas įsimintinas sustojimas buvo pačioje Blogio Imperijos širdyje. Man ir mano bendrakeleiviams tai buvo pirmasis apsilankymas “Stolicoje Sojuza Sovietskich Socialističeskich Respublik”. Vieną naktį sustojome kažkurioje stotyje. Kai perone budėjęs vagono sargybinis, pamatė, kad aš nemiegu, o pro siaurą spygliuotą langelį tamsoje stengiuosi įžiūrėti, prie kokios tvirtovės čia sustojome (pamačiau aukštą “dantytą” raudonų plytų sieną) ironiškai išsivėpė pareikšdamas:

- Eto Staryj Moskovskij Kremlj! (Čia Senasis Kremlius!)

Nelabai patikėjau čekistu, kurio šiaip niekas už liežuvio netraukė. Todėl prižadinau šalia miegančius draugus, kad pasidalinčiau ta įdomia žinia. Kad, gali būti, ir esame visai netoli senojo Kremliaus, kur savo kabinete išsijuosęs plušo “Visų tautų Tėvas ir Mokytojas, mūsų mylimas Vadas – Generalisimus Draugas Stalinas, Josifas Vasarionovičius”. Vagono sargybinis, pamatęs, kaip mes grūdamės prie langelių, kad tolumoje išvystume Kremliaus bokštus ar cerkvių “svogūnus”, iššiepė savo pageltusius dantis, ir su neslepiamu pasididžiavimu ir panieka paaiškino:

- Nū vot, i vy fašysty niedobytyje, imejetė vozmožnostj uvidetj Našū Stalicū i Kreml! (Ir jūs fašistai turite progą pamatyti mūsų Sostinę ir Kremlių)!

- Ne tavo, o draugo Stalino dėka! - staigiai atšovėme nepasimetę.

Nesulaukęs pritarimų, ir todėl aiškiai sutrikęs čekistpalaikis pasišalino nuo vagono kiek toliau. O mes stebėjomės: nejaugi visi keliai į Sibirą veda tik pro Maskvą? Man pasirodė, kad šis bolševikas ne mums pirmiems bandė būti Maskvos gidu. Maskvoje išbuvome visą parą iki kitos nakties. Lenino iškamšos ir “Gumo-Cumo” nematėme.

Iš Maskvos, pro Jaroslavlį, Sverdlovską dundėjome toliau į rytus ir privažiavome Uralą. Pirmą kartą gyvenime išvydau tokius kalnagūbrius. Pagal geografus tik dabar išvažiavome iš Europos. O pagal mane ją palikome jau tada, kai kirtome Lietuvos – Sovietų Sąjungos sieną.

Ilgiau sustojome Omske. Ten mums suteikė galimybę išsimaudyti. Toliau važiavome pro Novosibirską, Krasnojarską, Taišetą, Irkutską, Zimą, Niūrą, Šubą,… Važiavome pro šimtą tunelių, kuriuos kiti Rusijos Imperijos katorgininkai išrausė kalnuose.

Pralėkę Uralo kalnų virtinę, mes vėl keliavome beribėmis lygumomis bei miškais, kol pagaliau pasiekėme garsųjį Baikalo ežerą. Žiūrėjau pro langelį į jo skaidrius neaprėpiamus vandenis prisimindamas Mamą, kuri vaikystėje mane išmokė seną Rusų imperijos katorgininkų dainą apie “Žydrąsias marias - Šventąjį Baikalą”... Kur Ji dabar? Kur mano broliai, seserys?.. Pravažiavome Baikalo pakraščiu, per daugybę tunelių, ir pasiekėme Užbaikalę. Jau Užbaikalėje prasidėjo nesuskaičiuojamų lagerių šleifas, kuris tęsėsi tūkstančius kilometrų.

Išdilo iš atminties visų tų stočių ir stotelių, kuriose ilgiau ar trumpiau teko sustoti, pavadinimai. Dabar išliko tik keli – Čita, Ulan-Ude, Chabarovsk… Įvairiose stotyse buvo palikta nemažai mūsų ešelono brolių ir seserų. Enkavedistai kalinius išlaipindavo įvairiose stotyse, bet tai darydavo dažniausiai tamsiu paros metu, kad būtų mažiau liudininkų. Iš mūsų vagono pakeliui išsivedė tik keletą žmonių.