Į Kauną grįžau tik kitos dienos rytą. Norėjau kuo greičiau pasirodyti namuose. Namiškiai juk negalėjo žinoti, kur aš buvau visą savaitę pradingęs. Bet pirmiausiai turėjau prisistatyti į Karo komendantūrą ir ten palikti mašiną.

Kai privažiavau, mano darbovietės vartai iš Gedimino gatvės pusės buvo uždaryti, o prie jų vaikščiojo vokiečių žandaras.

- Kame reikalas? Kodėl uždaryti vartai? – paklausiau nustebęs netikėto pasikeitimo.

- Ko reikia? – šiurkščiai lietuviškai, bet su ryškiu vokišku akcentu paklausė žandaras.

- Aš noriu mašiną pastatyti į garažą, – atsakiau kone teisindamasis. Žandaras į mane labai keistai pažiūrėjo, lyg būčiau iš kito svieto čia nukritęs. Tuomet aš jam dar kartą pakartojau tą patį, kad noriu tik mašiną į garažą pastatyti, ir viskas. Tada vartų saugotojas kiek atlėgo ir nusišypsojęs paaiškino:

Aš gerai nesupratęs kas atsitiko su mūsų Komendantūra, ilgai nelaukęs nuvažiavau į nurodytą vietą. Sustojęs prie vartų “papypsėjau”. Iš sargybinių būdelės išėjo kareivis, taip pat vilkintis vokiečių karo lauko žandaro uniforma. Atidarė vartus, ir aš įvažiavau į kiemą. Čia, viduje, tvyrojo įtartinai keista atmosfera. Viduje šlitinėjo kažkokie neaiškūs tipai, vieni apsirengę civiliais rūbais, kiti – lietuviškomis kariškomis uniformomis. Stabtelėjęs, vieno iš tų kariškių paklausiau:

- Kur pastatei, ten jos ir vieta,- abejingai atsakė užklaustasis, ir nuėjo sau, nekreipdamas į mane jokio dėmesio.

Aš visai pasimečiau. Stovėjau ir žiūrėjau į nueinantį, kaip apdujęs, nesuprasdamas, kokia čia neaiški įstaiga ar kariškas dalinys. Nuojauta sakė, kad man pats laikas sprukti namo, ir kuo greičiau. Palikęs mašinos raktelius užvedimo spynelėje, aš greitu žingsniu patraukiau link vartų. Čia mane sulaikė tas pats vokiečių žandaras:

Išsitraukiau pažymėjimą, kurį man įdavė Lietuvos Laikinosios vyriausybės Karo komendantūroje, ir atkišau vokiečiui aiškindamas kiek pajėgdamas:

- Jokios “Karo komendantūros” jau nėra! – nutraukė mano aiškinimą žandaras. – Čia kiti įstatymai!

Po to laužyta lietuvių kalba jis man liepė nueiti į raštinę (ranka parodydamas į netoliese stovintį medinį pastatą), ir pas viršininką, kapitoną Meižį gauti leidimą. Man nebuvo kito pasirinkimo. Nuėjęs į “raštinę”, “viršininką” kpt. Meižį radau sėdintį už rašomojo stalo. Prisistačiau, padaviau savo pažymėjimus ir paprašiau duoti leidimą išeiti pro vartus.

- Kokiame dalinyje tarnavai iki karo? – paklausė “viršininkas” piktai nužvelgęs mane nuo galvos iki kojų. Aš jam trumpai išdėsčiau, bet jau jaučiau, kad čia viskas taip lengvai nesibaigs. Visgi dar kartą pakartojau:

- Cha cha cha! – sarkastiškai nusižvengė Meižys. – Jeigu bolševikams tarnavai, tai dabar už griekus ir Fiureriui patarnausi!

Man jau to buvo per daug. Supratau, kad savo noru pakliuvau į tikrus spąstus. Maža to, kad mane neteisėtai sulaikė, bet dar ir įžeidinėja bei tyčiojasi. Aš nesusivaldžiau ir atšoviau kažką pikto ir pakankamai aštraus. Turbūt pataikiau į “dešimtuką”, nes pamėlęs iš pykčio “viršininkas” net pašoko nuo rašomojo stalo šaukdamas:

“Sargyba” tuoj pat prisistatė. Jie staigiai man užlaužė rankas ir pradėjo spardyti. O prišokęs Meižys keletą kartų man kumščiu tvojo per veidą…

- Gana. Veskit į daboklę! – sukomandavo “viršininkas”.

Kaip greitai teko patirti, “daboklė” buvo čia pat, antrame aukšte. Nuo “raštinės” durų tiesiai į ją vedė vienas laiptų maršas. Tai buvo nedidelis kambarys palėpėje su vienu grotuotu langu, atsuktu į stadiono pusę. “Daboklėje” radau dar devynis žmones, kurie tokiu pat būdu pakliuvo į šiuos spąstus. Prisimenu tik vieną pavardę, jau senyvo amžiaus vairuotojo, kuris dar iki bolševikų okupacijos dirbo pas autobusų savininką Kalmaną. Pastarasis Kaune turėjo kelis nuosavus autobusus bei sunkvežimius. To vairuotojo pavardė buvo Juozas Kvietkauskas. Su mumis dar buvo vienas senas vairo asas, pravarde “Lilia” (su beveik bedante burna). Kaip tvirtino J. Kvietkauskas, “Lilia” buvo šešių vaikų tėvas. Taip pat buvo keletą jaunų vyrukų su lietuviškomis kariškomis uniformomis.

Šioje palėpėje mums visiems teko išsėdėti beveik 10 parų. Beveik kasdieną mus įvairiai ragino, įkalbinėjo bei vertė grasindami pasirašyti “savanorišką” pasižadėjimą tarnauti vokiečių “fiureriui”. Visi laikėmės vieningai ir jokiam šantažui bei įkalbinėjimams nepasidavėme. Valgyti davė; vandens kubile turėjome atsinešti patys. Išvietėn apačioje vesdavo po vieną, du kart dienoje. Ryte ir vakare. Pats Meižys kartais ateidavo į kamerą ir su pašaipa klausinėdavo, gal kas nors jau persigalvojo, ir yra pasirengęs pasirašyti. Taip išsilaikėme apie dešimt parų.

Psichologinė įtampa ir nežinia dėl savo tolimesnio likimo mus gerokai išsekino. Buvo aišku, kad šie kareivos mūsų tikrai nepaleis, o, kad išveš, kaip ir kasdieną grasino į devintąjį fortą, buvo daugiau nei realu. Čia pat kasdien galėjome matyti įtaigų argumentą: toje palėpėje, kampe juodavo išdžiuvęs kraujo klanas. Vyrai sakė, kad anksčiau čia Meižys nušovė kažkokį belaisvį - rusų karininką.

“Savanoriškas” pasižadėjimas buvo įsipareigojimas šešis mėnesius tarnauti vokiečių kariuomenei bei paklusti jų įsakymams. Visi jau buvome matę rusų, o dabar ir vokiečių kariuomenes. Beveik neabejojome, kad jų tarpusavio karas greitai baigsis, vokiečių ginklo pergale. Pasitarę, ypač su vyresniais vyrais, vieningai nusprendėme, kad, neturėdami kitos išeities, pasirašysim tą nelemtą nuosprendį sau, o paskui gal kaip nors… Išsikvietę sargybinius, visi nuėjome į raštinę pas sadistą Meižį ir, įeidami po vieną, pasirašėme tą popiergalį.

Pasirašę, deja, mes nei vienas nebuvome išleisti namo, kaip tikėjomės. Mus tik perkėlė iš daboklės ir apgyvendino toje teritorijoje esančiose kareivinėse. Pirmąją prievartinės tarnybos savaitę mums nedavė net mūsų profesinio darbo – vairavimo. Atlikdavome tik kareivinių švarinimo, bei aplinkos tvarkymo užduotis. Nei vienas negavome leidimo išeiti pro vartus.

Tik po savaitės dyko buvimo buvome pagaliau paskirti vairuotojais prie savo atvežtų mašinų. Jomis vežiojome įvairius kariško ūkio krovinius (aprangą, termosais maistą, ir panašiai) į karinius dalinius, kurie buvo dislokuoti Kaune ir apylinkėse. Vėliau su kroviniais mus komandiruodavo ir į naujai suformuotus lietuviškus savisaugos batalionus, kurie buvo dislokuoti Kaune, daugiausia Šančiuose. Pasitaikius progai jau galėjome nors trumpam užsukti ir į savo namus. Bet vakare, sugrįžę į garažus, privalėjome nakvoti kareivinėse, kurios anksčiau priklausė Lietuvos kariuomenės šarvuočių rinktinei. Kol čia nebuvo suorganizuota sava virtuvė, maistą mums termosuose tiekdavo iš Kauno Karo ligoninės.

Jau per pirmąsias nelaisvės ir “tarnybos” savaites aš susidariau gan slogų įspūdį apie tą vadinamą “dalinį”. Jis buvo labiau panašus į piratų lizdą, nei į kokį normalų karinį junginį. Šiame kolaboranto Meižio vadovaujamame “dalinyje”, kaip jis vadino savo piratų gaują, buvo įvairiausio plauko kriminalistų bei avantiūristų.

Praėjus keletui mėnesių, t.y. 1942 pavasarį, vokiečių kariuomenės vadovybė iš “viršininko” Meižio pareikalavo duoti žmonių naujai formuojamam 7-tajam lietuviškam savisaugos batalionui. Kpt. Meižys pasinaudojo proga atsikratyti visais jam neįtikusiais “savanoriais”, ir į išsiunčiamų sąrašą surašė visus pabuvojusius jo “daboklėje” ir dar keletą vyrų. Mūsų nuomonės ar sutikimo niekas net nesiruošė klausti. Taip su sargybos palyda buvome išvežti iš šio prakeikto Meižio “dalinio” į Šančius.