- Tai ne aš juos, o jie mane atrado! – teisindamasis atsakiau, ir papasakojau kaip iš pradžių aš nesupratau jų kalbos ir sukėliau pasipiktinimą.

- Gerai, kad jie tavęs dar neapkumščiavo, kai tu pasakei, kad nesupranti žemaitiškai! – nusijuokė per visą barzdą generolas P. Plechavičius. - Aš suprantu jų pyktį; juk aš irgi žemaitis! – pridūrė su pasididžiavimu.

Kartą, Laikinosios Vyriausybės pavedimu, man buvo įsakyta, paimti iš garažo lengvą mašiną ir nuvažiuoti į Karo muziejų. Iš ten aš turėjau kažkokius aukštus Lietuvos karininkus nuvežti į Karininkų ramovę. Nuvažiavau į Donelaičio gatvę ir sustojęs prie metalinių Karo muziejaus sodelio vartelių laukiau, kaip buvo įsakyta, savo svarbių keleivių. Mano nuostabai už kokio pusvalandžio iš V.D. Karo Muziejaus prie mašinos atėjo net trys generolai – Povilas Plechavičius, Stasys Raštikis ir Jonas Černius. Iš jų tik S. Raštikis vilkėjo civilius rūbus, kiti du buvo su Lietuvos kariuomenės uniforma. Kaip pridera, aš skubiai iššokau iš mašinos, atidariau dureles, ir, atidavęs pagarbą, palaukiau, kol generolai susės. S. Raštikis su J. Černiumi atsisėdo ant galinės sėdynės, o gen. P. Plechavičius, įsitaisęs priekyje, šalia manęs, įsakė:

Mašina stovėjo priekiu į Senamiestį, todėl apsisukęs gatvėje paspaudžiau link Mickevičiaus gatvės, kuri buvo čia pat. Už kvartalo pasukau pirmoje sankryžoje į dešinę. Beliko kirsti Laisvės alėjos – Mickevičiaus gatvių sankryžą ir mes jau būtume priešais Karininkų Ramovę. Tuo laiku, o ypač, kai tik ką prasidėjo karas, Kauno gatvėse beveik nebuvo jokio automobilių judėjimo, palyginus su tuo, ką matome dabar. Tik karts nuo karto pravažiuodavo viena kita vokiečių kariška mašina.

Priartėjęs prie Laisvės alėjos, iš kairės aš netikėtai pamačiau, kaip ja dideliu greičiu (apie 80 km/val.) nuo Įgulos bažnyčios pusės nestabdydamas, tiesiai į mane, lėkė kariškas automobilis. Aš, žinoma, norėdamas išvengti susidūrimo, pradėjau staigiai stabdyti. Bet iškart pajutau, kad mano automobilio stabdžiai nustojo veikę. Tuo momentu kitos mašinos vairuotojas, neturėdamas laiko ir vietos stabdymui, akimirksniu pasuko vairą į alėjos vidurį, ir taip išsisuko nuo žiaurios avarijos. “Krupp” firmos atvirame džipe, atsiraitoję rankoves, sėdėjo gerokai įkaušusių keturių vokiečių kompanija – “Wehrmacht” kareiviai ir puskarininkiai. Jie dar “spėjo” savo automobilio kėbulu užkabinti mūsų mašinos buferį, ir jį nuplėšė. Abi mašinos pagaliau sustojo. Sekundės daliai viskas apmirė. Aš ir mano vežti generolai akimirkai neteko žado. Pirmasis “atsigavo” generolas Povilas Plechavičius. Net nepastebėjau, kaip jis iššoko iš mašinos ir pribėgęs atsidūrė tiesiai priešais išsigandusius vokiečių kareivius. Paraudęs iš pykčio bei susijaudinimo jis puikia vokiečių kalba pradėjo barti tuos įkaušusius jaunus kareivius. Šie, išvydę generoliškus antsiuvus bei aukšto rango lietuvišką P. Plechavičiaus bei jau spėjusio išlipti J. Černiaus uniformą, stovėjo įsitempę prieš mūsų generolą ir kažką neryžtingai mėgino aiškinti, teisintis, bei atsiprašinėti. Visą tai matė ir stebėjo daug Laisvės alėjos praeivių, kurie, laimei spėjo atšokti nuo įsismaginusių vokiečių mašinos. Visi jie, daugiausia jaunimas, buvo labai pasipiktinę, šiuo neatsakingu vokiečių vairavimu Kauno centre, ir naudodamiesi proga, atvirai išreiškė savo nepasitenkinimą svetimos kariuomenės šeimininkavimu, plūsdami juos įvairiais necenzūriniais žodžiais. Plechavičiui teko apraminti visą šią minią.

Generolas vokiečius išbarė už per greitą važiavimą. Bet, manau, gerai žinodamas, kad čia yra ir daug mano kaltės, atsisukęs į mane piktokai įsakė:

Mūsų generolams nebuvo kur toli eiti - Kauno Karininkų Ramovė buvo čia pat. Aš perbalęs, bet jau kiek atsikvošėjęs apžiūrinėjau apgadintą automobilį. Vienas iš vokietukų priėjęs prie manęs atsiprašė ir pasakė, kad nori apmokėti už padarytą žalą, man į delną įbrukdamas gniūžtą reichsmarkių. Tuo tarpu apspitę kauniečiai (daugiausia jaunimas) žiūrėjo į mane su užuojauta ir supratimu. Matydami mane išsigandusį ir giliai susikrimtusį dėl įvykio, jie drąsino bei guodė, sakydami, kad viskas baigėsi labai laimingai, nes niekas nenukentėjo.

Taip vieną šiltą vasaros dieną aš netikėtai papildžiau Laisvės alėjos praeivių pokalbių temas.

Pridavęs šį automobilį į garažą, aš papasakojau apie įvykusią avariją ir pasakiau, kad atsisakau daugiau važinėti techniškai netvarkingomis mašinomis. Kaip vėliau paaiškėjo, tai mašinai buvo nutrūkęs stabdžių trosas.

Komendantūros ūkio viršininku tuo laiku dirbo viršila Petruitis - tikras “kirvis”, - buvęs Karo kalėjimo viršininku. Tai to paties Jono Petruičio – žinomo Červenės žudynių liudininko brolis. J.Petruitis per stebuklą išlikęs gyvas parašė knygą – “Kaip jie mus sušaudė”. (Šią populiarią knygelę ir aš turėjau, su autoriaus autografu, bet vėliau, kratos metu iš manęs ją enkavedistai konfiskavo).

Po kelių dienų gavau įsakymą kartu su ūkvedžiu Petruičiu nuvažiuoti į “Stumbro” gamyklą, atvežti spirito. Važiuojant Vytauto prospektu, ties Bažnyčios gatvės sankryža, mus netikėtai sustabdė vokiečių Karo lauko žandaras (“Feldgendarmerie”) kuris įsakė nedelsiant važiuoti į Panemunę, A.S. Karo mokyklą. “Kirvis” Petruitis taip lengvai nepakeitė mūsų maršruto. Jis užsispyrusiai pradėjo aiškinti, kad ši mašina yra Kauno Karo komendantūros žinioje, ir mes turime atlikti ne kokius kitus, o tik Kauno Komendantūros jai duotus uždavinius. Žandaras į tai tik numojo ranka ir griežtai įsakė Petruičiui tučtuojau išlipti iš kabinos, o į jo vietą įsodino vieną iš dviejų kartu su žandaru stovėjusių vokiečių kareivių, liepdamas man dabar klausyti pastarojo nurodymų. Aš buvau, kaip ir kasdieną tarnyboje, apsirengęs lietuviška kariška uniforma.

Vokietukas, įsėdęs į kabiną, draugiškai prisistatė ir paaiškino, kad aš, kartu su transporto priemone, dabar esu mobilizuojamas Vokietijos kariuomenės kažkokio “Jėgerių” (“jäger”) dalinio, kuris skubiai turi išvykti į pajūrio miestą Dundaga. Aš apie tokį miestelį, neva, esantį Lietuvos pajūryje nebuvau girdėjęs. Todėl ryžausi paklausti savo naujo “viršininko”:

Vokietis paslaptingai nusišypsojo ir atsakė:

Atvykęs į Karo mokyklos kiemą, ten jau radau ir daugiau, turbūt panašiai “mobilizuotų” sunkvežimių ir keletą autobusų.

Pavakaryje mūsų sunkvežimiai buvo pakrauti kuprinėmis, maistu bei kariška amunicija.

Vakare visa kolona pajudėjome per Kauną į Žemaičių plentą. Kiekviename sunkvežimyje buvo po du vokiečių karius. Vienas važiavo kėbule, o kitas kabinoje. Taip pravažiavome Šiaulius, Radviliškį, Mažeikius ir pasiekėme Latviją. Neprisimenu kokiais Latvijos keliais teko važiuoti, kol pasiekėme Baltijos pakraštį. Jau išaušus važiavome smėlėtu jūros krantu iki Dundaga miestelio, netoli sienos su Estija.

Ten arčiau Estijos pakrantės buvo Ezelio sala. Joje buvo užsilikusių Raudonosios armijos likučių, kurie laiku nespėjo pasitraukti į Rusijos gilumą. Šie likimo valiai palikti rusų kareiviai, neturėdami atsargų, naktimis grobė maistą ar šiaip plėšikaudavo, užpuldinėdami latvių bei estų ūkininkus, gyvenusius pasienyje. Kaip vėliau sužinojome, iš Kauno atvykęs vokiečių “jäger” dalinys turėjo užduotį iškrapštyti iš Ezelio salos “nenugalimosios” armijos likučius ir užtikrinti salos bei pakrantės apsaugą.

Apie savaitę teko išbūti šiame jėgerių dalinyje, kuris mums – lietuvių vairuotojams suteikė nakvynę ir maitino. Savaitės pabaigoje kiekvienas gavome po keliolika markių “kompensacijos” ir dokumentus – leidimus vieniems, be vokiečių palydos, sugrįžti atgal. Pagal mums išduotus dokumentus kiekvienas pakeliui sutiktas vokiečių dalinys turėjo besąlygiškai ir nemokamai mus aprūpinti degalais. Mes išvykome, o vokiečių jėgeriai pasiliko Dundagoje bei Ezelio saloje. Autobusai, (privatūs bei iš Kauno savivaldybės autobusų parko), kurie atvežė vokiečių jėgerius, taipogi pasiliko Dundagoje. Kaip ir jų vairuotojai – vokiečių mobilizuoti lietuviai.