Magadano paskirstymo lageryje, prisimenu, sutikau Vaclovą Ingelevičių ir mano brolio Kosto pažįstamą iš jaunystės laikų Šiukštą, berods Vladą.

Po greitai pralėkusios savaitės Magadano "peresilkoje" iš Magadano jūrų uosto mus vėl tuo pačiu etapiniu laivu "Nogin" parplukdė į Nagajevo jūrų uostą.

Šioje kelionėje mane apvogė. Praplaukus Japonų jūrą, mums leido išeiti ant denio pakvėpuoti grynu oru ir pasidairyti į tolius. Kaliniai pasakojo, kad Japonų jūroje to neleisdavo todėl, kad jau įvyko incidentų, kai tokį, pilną kalinių laivą buvo sulaikę Japonijos pakrančių apsaugos kateriai, ir rusams grąžino tuščią, tik su įgulomis, "krovinį" pasilikę sau. Buvo malonu nors pasvajoti apie tokią galimybę...

Visai naują "telagreiką" - vatinuką, kartu su kitais daiktais palikau triume, ant narų. Mačiau, kaip netoli mano gulto "blatnieji" lošė kortomis, bet net nepagalvojau, kad grįžęs nerasiu savo valdiško rūbo. Tuo metu daugumai amnestuotųjų kalinių buvo išdavę naujus vatinukus. Tik aš vienas žinojau, kad mano "telagreikoje" yra įsiūti keli "suvenyrai" iš lagerio kasyklų - apie 14 gr. aukso smilčių, kurias susitaupiau neišmainęs į maisto talonus ir 7 deimanto gabaliukai. Tuos deimančiukus aš pats susirinkau iš "būro" - pabeditinio grąžto antgalių, kuriuose ant smaigalių būdavo įlydomi deimantai. Grąžtų nulūžusias galvutes šachtose išmesdavo, nekreipdami dėmesio į tuos deimantėlius. Aš jų susirinkau išdaužydamas deimantines akutes. Galvojau, kad jei gyvas grįšiu, gal kokį rėžtuką stiklui pasidarysiu ar šiaip, kaip "suvenyrą" pasiliksiu... Begręžiant granitą jie kažkiek apsišlifuodavo. Saulėje gražiai tviskėdavo...

Kai nusileidau į triumą, vietoje naujo vatinuko su auksu bei deimantais man buvo numestas kitas, toks pats, bet gerokai "padėvėtas rūbas iš Rytų". Matyt tą "telagreiką" kortomis pralošė kažkuris iš "blatnųjų". Apsidairiau, bet tarp daugelio panašių minioje jos atrasti aš nebegalėjau.

Nagajevo uoste mus pakrovė į gyvulinius vagonus ir tuo pačiu keliu, kaip atvežė, tik jau aplenkdami Maskvą, tempė Vakarų kryptimi, link Lietuvos. Tuo pačiu keliu kuriuo dundėjo mūsų ešelonas su buvusiais politiniais kaliniais, prieš kelis mėnesius buvo pravažiavę keli kiti, su amnestuotais kriminaliniais. Paleisti į laisvę rusų banditai, vagys ir žmogžudžiai keliaudami į Vakarus nusiaubė prie stočių buvusias turgavietes, apiplėšinėjo civilius gyventojus, prievartavo moteris. Laiku nepasirengus tokiam ištrūkusiam gaivalui, daugeliu atvejų valdžiai prisėjo panaudoti jėgą. Ginkluoti milicijos būriai gaudė pašėlusius vagis ir vėl grąžino juos atgal į kalėjimus bei lagerius.

Kai važiavo mūsų ešelonas, iš stoties, į stotį buvo pranešinėjama, kad vietinė valdžia būtų pasirengusi visokiems netikėtumams. Mes su nuostaba bei nerimu, kad vėl suims, stebėdavome, kaip atvykstant mūsų traukiniui į kurią nors Sibiro stotį, perone mus pasitikdavo išrikiuotos kareivių kuopos su atstatytais automatiniais ginklais. Kai visi įsitikino, kad pravažiuojantis ešelonas su paleistais "liaudies priešais" yra labai ramus ir taikingas, ginkluotus sargybinius nuėmė. Tik paliko civiliai aprengtus budėtojus enkavedistus, kurie atidžiai stebėjo kas vyksta. Visi grįžtantys kaliniai buvo pakankamai tvarkingai apsirengę ir beveik visi turėjo pakankamai pinigų, už kuriuos stoties prekyvietėse galėjo nusipirkti maisto, rūkalų ar net svaigalų.

Kartu su kitais buvusiais kaliniais važiuojant namo, vagone susipažinau su tokiu jaunu lietuviu. Jis vyko į Krasnojarską, kur buvo ištremta jo mama. Aš taip pat papasakojau jam, kad mano teta ir du pusbroliai yra išvežti į Krasnojarsko kraštą, Kazačinsko rajoną. Apie tai iš laiškų žinojau jau kalėdamas Čiukotkoje. Nuoširdžiai įsikalbėjome ir jis pasiūlė man vykti kartu. Dviese bus linksmiau. Pasiėmę savo kuklius ryšulėlius abu išlipome Krasnojarsko geležinkelio stotyje ir patraukėme link netoliese esančios autobusų stoties. Staiga perone mums kelią pastojo trys civiliai apsirengę enkavedistai. Atidžiai nužvelgę mus nuo kojų iki galvos paklausė:

Buvome priversti jiems smulkiai išdėstyti savo kelionės tikslus. Viską paaiškinę, gavome žodinį leidimą vykti toliau. Krasnojarsko autobusų stotyje aš sužinojau, kad į Kazačinską autobusas jau išvyko. O mano kelionės draugui pasisekė. Jo autobusas turėjo išvykti po dviejų valandų. Atsisveikinęs su savo bendrakeleiviu (kurį po daugelio metų sutikau Kauno Sporto Halėje, kai atgimimo pradžioje vyko pirmasis represuotųjų suvažiavimas), aš nukulniavau į plentą, tikėdamasis, kad savo tikslą pasieksiu "balsuodamas". Tuo laiku, kažkur Rusijos glūdumoje, Sibire, susistabdyti pakeleivingą mašiną buvo ne taip ir paprasta. Nuo Krasnojarsko iki Kazačinsko buvo dar apie 700 km. Bet man pasisekė. Po gero pusvalandžio plente pasirodė pirmoji transporto priemonė - benzovežis su priekaba. Nelabai tikėjausi, kad iš pirmo karto pavyks, bet mano nuostabai, vairuotojas sustabdė mašiną ir priėmė mane į kabiną. Senyvo amžiaus rusų šoferis jau buvo nuvažiavęs per 300 kilometrų, bet iki jo kelionės tikslo dar buvo likę apie tūkstantis. Kazačinskas jam buvo pakeliui. Važiuodamas Sibiro platybėmis aš pirmą kartą po tiek metų kariavimo ir nelaisvės pasijaučiau, kad jau galiu kažkiek lengviau atsikvėpti ir pasijusti nebepriklausomu nuo kasdieninio smurto ir prievartos. Jaučiausi beveik laisvu žmogumi. Kad kelias neprailgtų bei matydamas supratingumą bei užuojautą, aš savo kolegai vairuotojui nuoširdžiai pasakojau apie savo nelaisvės metus. Net nepajutau, kaip sutemo. Iki Kazačinsko dar buvo geras gabalas. Sustojome netoli plento, kažkokioje pakelės gyvenvietėje. Dažnai važinėdamas šiuo maršrutu Sibiro vairuotojas visada sustodavo čia pernakvoti. Šį kartą jis ir mane nusivedė pas tuos pačius civilius gyventojus, kuriems pristatydamas su pagarba atpasakojo mano praeitį. Nuoširdžių sibiriokų buvau svetingai priimtas ir pamaitintas, kaip svarbiausias jų svečias. Po daugiau, kaip 7 metų pertraukos aš pirmą kartą išsimiegojau švarioje ir minkštoje lovoje!

Po skanių pusryčių, šeimininkams nuoširdžiai padėkojęs už svetingumą, aš tęsiau kelionę toliau. Dvyliktą valandą pasiekėme Kazačinsko miestelį. Turėdamas tik apie 150 rublių kelionpinigių, aš vistiek, prieš išlipdamas paklausiau vairuotojo:

Šis gerokai įsižeidė. Mačiau tai jo veido išraiškoje. Paskui susitvardė, atvirai nusišypsojo ir tarė:

Man nieko kito neliko, kaip tik padėkoti ir atsisveikinti. Tvirtai paspaudęs ranką, jis palinkėjo, laimingai pasiekti savo gimines ir nuvažiavo savais keliais.

Kazačinsko miestelis buvo šalia Jenisiejaus upės. Čia išsiaiškinau, kad Piskunovkos kaimas, į kurį aš keliavau, buvo kitoje upės pusėje. Artimiausias tiltas buvo už 300 kilometrų! O Piskunovka, kylant upe, tik už 5 kilometrų. Man neišvengiamai reikėjo persikelti į kitą krantą. Ėjau atgal, aukštyn upe, palei krantą ir klausinėjau vietinių gyventojų, kurie prie namų turi valtis, kas galėtų mane perkelti, žadėdamas atsilyginti. Buvo vėlyvas Sibiro ruduo, Jenisiejaus pakraščiuose jau buvo plonas ledas, o srovė nešė ižą. Atsirado tik vienas senyvo amžiaus gyventojas; išklausęs mano kelionės tikslą ir išgirdęs, kad grįžtu iš lagerio, nenorom, bet sutiko perkelti.

Irklavome dviese, bet kol pasiekėme kitą sraunios ir labai plačios Sibiro upės krantą, esantį net už 1,5 km, srovė valtį nunešė žemyn apie kilometrą. Už tokią nelengvą ir drąsią paslaugą Kazačinsko gyventojas atsisakė imti bet kokio užmokesčio.

- Ir man teko ši dalia... - su neslepiama nuoskauda prisipažino žmogus, patyręs komunistų terorą.

Nuoširdžiai padėkojau likimo broliui, ir išklausęs jo nurodymų, kuria kryptim eiti toliau, atsisveikinau. Radęs išvažinėtą kelią ryžtingai nužingsniavau link Piskunovkos.

Duobėtu, apsnigtu ir tuščiu Sibiro keliu paėjęs tik kokį kilometrą, iš toli, girios pakraštyje pamačiau dirbančius miško darbininkus. Nuo nupjautų medžių jie pjovė šakas, rinko ir krovė jas į rietuves. Sunku apsakyti jausmą, kai išgirdau juos tarpusavyje kalbant lietuviškai. Kažkur čia, Sibiro platybėse! Dar sunkiau man buvo susivokti, kad tai buvo ne "jie", o "jos" - lietuvės, moterys! Savo apranga - tamsiomis "šimtasiūlėmis", vatinėmis kelnėmis bei veltiniais jos iš tolo nei kiek nesiskyrė nuo vyrų. Iki juosmens įbridusios sniege jos dirbo sunkų vyrišką darbą ir buvo linksmos, juokavo!

- Gera diena! - pasisveikinau, sunkiai valdydamas džiugesį. - Ar aš teisingu keliu einu į Piskunovką!

- Laba diena! Taip! Šis kelias veda į Piskunovka! - atsakė net kelios. - O pas ką jūs ten einate?

- Baltakių šeima gyvena Litovkoje! - atsiliepė viena iš tolėliau dirbančių moteriškių, išgirdusi tik jai vienai pažįstamą pavardę.

Pasirodo "Litovka" tai buvo vienos tremtinių kaimo gatvės pavadinimas, kur gyveno vien lietuvių šeimos. Jie ir suteikė gatvei šį vardą.

Sužinojęs, kad einu teisingu keliu, aš padėkojau atsisveikinau ir paspartinau žingsnį. Likus tik penkiems kilometrams kelio iki man artimiausių žmonių, kurie buvo likę šiapus "geležinės uždangos", man iš džiaugsmo spurdėjo širdis. Nei teta, nei pusbroliai nežinojo apie mano atvykimą. Su skausmu ir ašaromis susitikome kažkur toli nuo Lietuvos, Kamajų miestelio...

Piskunovkoje įsidarbinau pas pusbrolį Vitalijų, kuris dirbo elektrinės vyriausiu mechaniku. Ši nedidelė elektrinė aprūpino elektros energija vietinę pabėgių įmonę bei visą kaimą. Išdirbau joje iki 1956 metų vasario mėnesio. Daugiau išbūti nebepajėgiau - labai pasiilgau Lietuvos. Pagyvenęs Piskunovkoje kelis mėnesius, Kovo mėnesio 1 dieną aš grįžau į Kauną, o Kovo 5-tąją (trigubai lemtingą man dieną) aš įsidarbinau elektromonteriu Kauno gatvių apšvietimo elektros tinklų įmonėje. Čia išdirbau iki 1978 metų, kovo 22 dienos, iki pensijos. Visą sovietinės okupacijos laikotarpį nekolaboravau ir nepataikavau okupantams. Dažnai neištverdavau garsiai į akis pasakyti ką iš tikrųjų apie juos manau. Todėl aš ir mano šeima visą komunistinės Lietuvos laiką buvo akylai stebima vietinių enkavedistų iš Kauno KGB bei jų pakalikų.