Nei kiek nepavėlavau. Apsupti vokiečių daliniai dar įnirtingai kariavo visame Kuržemės fronto ruože. Beviltiškai apsuptai Trečiojo Reicho Kuršo armijų grupei, kurią sudarė 16-tosios (“16. Armee”) ir 18-tosios (“18. Armee”) armijos daliniai, vadovavo vokiečių karo vadas, generolas, lauko maršalas Ferdinandas Šiorneris (“Generalfeldmarschall Ferdinand Schörner”). Šis, vienas geriausių Hitlerio generolų, komandavo 33 nepilnoms divizijoms, kuriose tarnavo apie pusė milijono karių . Šiuose daliniuose kovėsi ir įvairūs estų, latvių bei lietuvių junginiai. Pastarųjų junginių kariams, o ypač latviams tai buvo žūtbūtinė kova už savo tėvynę, nors ir svetimųjų - rudųjų okupantų kariuomenėje. Latvių “19-ji SS divizija” (“19. Lettische SS Grenadier Division” - lettische Nr. 2) savo kraštą nuo bolševikų “išlaisvinimo” gynė ypatingai didvyriškai. “Kuržemės katile” (latviškai - “Kurzemes katls”) tuo metu kovojo apie 20.000 latvių savanorių. Būtent latvių pasiaukojančios ginybos pavyzdys įkvėpė ir vokiečių bei visų kitų tautų karius, nepasiduoti.

“Kuršo katile” savo kovos kelią užbaigė ir trys lietuvių savisaugos batalionai: 5-tasis (“Litauisches Schutzmannschaft-Bataillon 5”), 13-tasis (“Litauisches Schutzmannschaft-Bataillon 13”), priklausę 16-tosios armijos užnugario sričiai Nr.584 (“Koruck 584”), ir mano - 256-tasis (“Litauische Schutzmannschaft Bataillon Nr. 256”), priklausęs pradžioje 18-tos, vėliau 16-tos Armijos ( “16. Armee”), 38-tąjam korpusui (“XXXVIII Armeekorps”). 10-tas lietuvių frontinis batalionas anksčiau, dar prie Ilmenio (1943 lapkričio 21 d.), iš SS formuočių buvo išimtas, pervadintas į 256-tąjį ir priskirtas kažkurios Vermachto (“Wehrmacht”) pėstininkų divizijos (“Infanterie-Division”) pulkui (“Grenadierregiment”), kurio numerio dabar aš jau negaliu atminti. 13-tajam batalionui vadovavo tas pats kapitonas (pakeltas į majorus) Jonas Semaška, 7-jame batalione buvęs mano kuopos vadu. Majoras J.Semaška Kurše vadovavo ir kitiems savo buvusio 7-tojo bataliono vyrams, kurie išliko gyvi po Ukrainos, Ostrogožsko, Demjansko… Iš viso į Kuršo apsupimą pateko apie 1500-1800 lietuvių karių. Aš buvau vienas jų.

Visi kariai, tuomet tarnavę Kuršo fronte, gavo garbingą “Kuršo kovotojų” (“Kurlandkämpfer”) vardą, ir ant savo uniformų rankogalių (5 cm nuo krašto) turėjo prisisiuvę juostelę su užrašu “Kurland”.

Netrukus, nuėjęs į bunkerį, buvau šiltai sutiktas savo bendražygių, ir sužinojau apie žuvusius bei sužeistus draugus. Taipogi išgirdau visas smulkmenas apie tai, kas vyko po mano sužeidimo. Ypač apie buvusio komsomolisto Urbono išdavikišką elgesį.

Po kelių valandų buvau iškviestas į bataliono štabą, kur man pranešė, kad dėl sužeidimo (už kurį vėliau ten pat man įteikė ir juodą sužeidimo ženklą – “Verwundeten Abzeichen im Schwarz”) esu atleistas nuo rikiuotės ir fizinio darbo net 14-kai parų. Be to, dar sužinojau, kad gausiu dietinį maistą bei būsiu gydomas ambulatoriškai, nes mano žaizdos pilvo srityje dar nėra pilnai užgijusios ir pūliuoja.

Man tai žinoma buvo nebloga žinia, nes mūsų dalinys stovėjo apkasuose prie Bartos, ir laikė frontą. Kitoje upės pusėje irgi buvo apkasai. Ten stovėjo taip vadinama “16-toji lietuviška divizija”, kurioje buvo ir lietuvių. Tai - tie lietuvių kariai, kurie 1941 metais politrukų, komisarų ir enkavedistų buvo prievarta išvaryti į Rytus ir nespėjo ištrūkti. Didesnė dalis jų jau buvo žuvę per kvailą ar specialiai genocidišką sovietinių generolų vadovavimą. Kai tie praktiškai beginklius žmones pasiųsdavo prieš kovose užgrūdintas ir gerai ginkluotas vokiečių divizijas. Kartais lietuviams pavykdavo sėkmingai perbėgti fronto liniją ir mažomis grupelėmis pasiduoti į nelaisvę. Po to vokiečiai juos išleisdavo namo. Didžiausia tokia grupelė buvo iš 50 lietuvių karių.

Bet “lietuviškoje” divizijoje buvo ir savo noru 1941 metais pabėgusių į Rusiją. Aš tada dar nežinojau, kad pastarųjų tarpe kažkur slypi ir buvęs mūsų “17-to PTO” diviziono vadas. Taigi beveik po 4 karo metų man vėl teko (žinoma, netiesiogiai) atsidurti priešais kapitoną Praną Petronį!

- Nū kajp, fašystai, ahr šovinių dahr tūhryt?!

Tada mūsų minosvaidžių skyrininkas Stanislovas Garšva (toks stambus, aukštas, šaunus vyras, nepriklausomos Lietuvos Kauno policijos vachmistras) taikliai atsakydavo į įžūlius klausimus. O jei garsiakalbiai ir po to nenutildavo (dėl per didelio atstumo), mūsų vadas skambindavo vokiečių artileristams, tiksliai nurodydamas taikinio koordinates. Po kelių minučių išgirsdavome trumpą kanonadą, po kurios įkyrus balsas nutrūkdavo. Bet neilgam. Po kiek laiko, vėl girdim:

- Nū kajp, dahr lyko šovinių?!

Bet balsas jau silpnesnis, nes sklinda iš toliau, visai iš kito šono.

Kartais iš anapus Bartos sklisdavo ir gražios lietuviškos dainos. Bolševikai mus erzino ir viliojo leisdami Antano Šabaniausko, Dolskio plokšteles…

Su mūsų daliniu prie Bartos aš tada išbuvau kokį mėnesį. Didesniąją to laiko dalį beveik nieko neveikiau, ilsėjausi ir klausiausi populiarių lietuviškų estradinių dainų, papildytų artilerijos mušamaisiais.

Pakrantės įtvirtinimus turėjo pasidaryti patys bataliono kariai. Tai buvo gerai užmaskuoti bunkeriai - iš medžio rastų suręstos ir smėliu užpiltos žeminės. Prie kiekvieno tokio bunkerio, kopų smėlyje buvo išrausti apkasai, kurie taip pat buvo sutvirtinami rastais, kad smėlis neužgriūtų esančiųjų apkasuose. Nežiūrint to, visvien tekdavo dažnai kasti smėlį iš apkasų, - vėjas pripūstydavo. Mediniai bunkeriai kopose buvo taip išdėstomi viens nuo kito, kad būtų galima gerai stebėti jūrą ir pakrantę.

Kareiviai sargybą ėjo dieną ir naktį. Dienos metu bunkerių įgulos turėjo keistis kas 4 valandas, o nakties - kas dvi. Be to nakties metu sargyba būdavo sustiprinama – budėdavo po 2, o dar 3 apkasuose, prie bunkerio. Šalia viso to, dar buvo pakrantės sargyba, kuri jūros pakrasčiu vaikštinėjo nuo vieno bunkerio iki kito. Pastarieji, jeigu tik išgirsdavo tolumoje, iš jūros pusės kokius nors įtartinus ūžesius, ta kryptimi iššaudavo apšviečiančias raketas. Tą dažnai darydavo ir kareiviai esantys apkasuose. Vokiečių ryšių štabas (“Verbindungs Stab”) ir bataliono štabas buvo už poros kilometrų nuo jūros kranto kopų. Tuo metu vokiečių štabui vadovavo ritmeisteris kapitonas Voldemaras Langė. Atvykęs iš Dancigo, aš jį jau radau.

Nepriklausomybės laikais kpt. V.Langė tarnavo I-me husarų Didžiojo Lietuvos Hetmono kunigaikščio Jonušo Radvilos pulke, kavalerijos leitenantu. Iš Kauno Savisaugos dalinių jis su savo kuopa buvo patekęs į Šiaulių apsupimą, o iš ten per stebuklą ištrūkęs atsidurė Drezdene. Čia buvo pakeltas į kapitonus, ir vėl pasiųstas į mirtį – į “Kuršo katilą” (vokiškai - “Kurland Kessel”), o jo žmona su savo tėvais pasiliko bombarduojamame Drezdene.

Šiaip Vermachto vadai lietuvių kariams vengdavo pakelti laipsnį. Bet V.Langės atvejis buvo išskirtinis - jis buvo vokiečių kilmės. Tai liudijo ir jo pavardė.

Man, vokiečių ryšių štabe tarnaujant vairuotoju, dažnai tekdavo vežioti kpt. V.Langę bei mūsų bataliono vadą majorą Praną Ambraziūną. Automobiliu “Opel” kabrioletu dažniausiai važinėdavau į pulko štabą, Liepoję ar į kitus aplinkinius miestelius. Taip pat turėjau vairuoti dengtą, prancūzų gamybos sunkvežimį “Unic”, kuriuo batalionui vežiodavau maistą bei amuniciją.

Kpt. V.Langė buvo geras raitelis, kavaleristas, tad štabe turėjo ir puikų arabiškos veislės žirgą, kuriuo dažnai jodinėjo inspektuodamas bataliono pakrantės sargybą. Retkarčiais leisdavo ir man tuo žirgu pajodinėti.

V.Langė buvo linksmo būdo ir labai neoficialus, draugiškas karininkas. Neaukšto ūgio, briunetas, visuomet pasitempęs, elegantiškas, mėgstantis jumorą. Su eiliniais kariais jis elgėsi labai mandagiai ir nereikalaudavo prieš jį stovėti išsitempus. Ko negalima buvo pasakyti apie kitus štabo karininkus. Todėl bataliono kariai jį gerbė ir jau iš tolo atiduodavo pagarbą. V.Langė mėgdavo išgerti ir pašposauti.

Kartą važiavome uždengtu “Opeliu” Liepojos gatvėmis, o kapitonas man sako:

- Atidaryk, atidaryk, Čerškau, gaubtą! Žiūrėk, fainų mergų eina! Gal, pasiūlykim pavežti?!

Aš atidarau gaubtą, ir mes kaip turtingi, pasiputę kavalieriai lėtai pravažiuojame pro šviesiaplaukes latvaites, pasiūlydami, juokais žinoma, ir jas pavežėti.

Vieną kartą, bandydamas pajuokauti, aš gerokai prigąsdinau Langę. Tada stovėjau prie mašinos, kažkur laukuose, o lengvai kauštelėjęs kapitonas buvo paėjęs toliau (“nusišvilpti”). Aš pasiėmiau iš mašinos savo “Mašinpistolę” (”Maschinenpistole”) ir, paleidęs porą serijų į viršų, šaukiu vadui:

- Partizanai! Partizanai!

Nežinau, ar vargšas Langė spėjo susisagstyti, bet išsigando jis ne juokais: staigiai šoko į rugius ir pradėjo šliaužti miško pusėn. Nemažą nuotolį jis tada nušliaužė. Kai atsisukęs pamatė, kad aš kvatojuosi, kone raitydamasis, ir jis atsistojo juokdamasis, ir visai neužpykęs. Toks buvo Voldemaras Langė.

Bataliono vadas, majoras P.Ambraziūnas visus įsakymus bei nurodymus gaudavo tiesiogiai iš “ritmeisterio” Langės. Jie tarp savęs sugyveno ir neturėjo jokių problemų. Bet jautėsi, kad susidarė gan savotiški santykiai: Ambraziūnas buvo kaip koks tarnas, o šis, t.y. Langė, stengėsi tokią nejaukią padėtį kaip nors sušvelninti, kad mjr. P.Ambraziūnas nesijaustų jo tarnu; o majoras stengėsi savo tautiečiams kariams būti kuo nuoširdesnis ir nuolankesnis, labiau, nei to reikalavo karininko prestižas. Mes visi aiškiai matėme mūsų karininkų prislėgtą savijautą, ir tuo pačiu jautėme jiems pagarbą ir kažkokį gailestį, kad jie turi paklusti kitai jėgai, neturėdami teisės vadovautis savo įgūdžiais bei karininko privalumais. Bet dalinai buvome patenkinti nors tuo, kad mes, eiliniai, tiesioginius įsakymus gauname iš saviškių - lietuvių karininkų.

Kartą ryte, po audros, iš vieno bunkerio - “špicpunkto” (“Spitzpunkt”) telefonu pranešė, jog vyksta susišaudymas iš kulkosvaidžių, bei automatinių šautuvų. Štabe kilo sąmyšis. Tad man teko skubiai vežti į pajūrį bataliono vadą bei kpt. V.Langę. Pasirodo, jog naktį audra į krantą išmetė keletą statinių su spiritu. To pakako. Vieno iš bunkerių nuobodžiaujantys sargybiniai atsirideno statinaitę, ir pradėjo ragauti. Gerokai “prisiragavę”, pradėjo pyškinti į kur papuola, tad atsuko kulkosvaidį ir į savus, t.y. į kitą artimiausią bunkerį. Pastarojo sargyba, supratusi, kad “invazija jau prasidėjo”, pradėjo atsišaudyti. Tuoj visame kranto ginybiniame ruože buvo paskelbtas pavojaus signalas. Buvo neįmanoma prisiartinti, prie to “girto” bunkerio, nes ugnis ėjo pašėlusiai smarki, - jie šaudė į visas puses. Sekundei kažkiek aprimus šaudymui, buvo prišliaužta prie apkasų, ir vyrukai nuginkluoti. Vėliau paaiškėjo, kad šiose statinėse buvo “medžio”, t.y. techninis spiritas, kurio sargybiniai jau buvo gerokai “prisilaižę”. Keli pakliuvo į ligoninę ir neteko regėjimo, o kiti į daboklę, kartu su savo skyrininku.

Tie, kurie negėrė (o buvo ir tokių), norėdami apraminti įsisiautėjusius vos neprarado gyvybių. Vienas jų buvo lengvai sužeistas į ranką.

Šis nemalonus incidentas ilgam “išgarsino” mūsų batalioną, kaip stokojantį drausmės. Dėl to nukentėjo dalinio vadas mjr. Ambraziūnas bei ryšių štabo vadas rtm. Langė, nors ir buvo manyta, kad viskas pasiliks tik bataliono žinioje. Deja, ir čia jau buvo savų skundikų, kurie ir pranešė pulko štabui.

X

Stipresnių svaigiųjų gėrimų mėgėjai buvo pramynę taką pas vieną vietinę “bobulką”. Ji virdavo samanę, nors vėliau paaiškėjo, kad “samane” to jos pagaminto gėrimo nelabai galima buvo vadinti.

Jos pakiužusi troba buvo vieno pajūrio kaimo pakraštyje, netoli miško. Ją, kaip gerą savo srities specialistę, nurodė mėgstantys išgerti vietiniai gyventojai latviai. Ta jos sodyba buvo vadinama “Melnā bumba” (“Juodoji bomba”). Turbūt neatsitiktinumas ir tai, kad ji buvo “leišė” – seniai iš kažkur į šiuos kraštus atsikėlusi lietuvė.

Mūsiškiai kariai kaip mat surado tautietę (lietuvis lietuvį iš tolo pažins) ir greitai išgarsino tą “Juodosios bombos” brovarėlį savųjų tarpe. Nevengdavo ten “apsiprekinti” net ir kai kurie karininkai. Jos produkcija buvo pakankamai paklausi, ir niekam nekėlė net menkiausių įtarimų. Kol nepaaiškėjo karti tiesa.

Nežinau ar tai buvo teisybė, bet kažkam iš latvių ta “leišė” neva prasitarė apie savo ypatingą, ką tik karo sąlygomis patobulintą naminukės varymo receptą. Technologinės pažangos priežastis buvo labai paprasta: paklausa ėmė smarkiai viršyti pasiūlą ir jai kilo geniali mintis, kaip pagerinti apyvartą. Ji sugalvojo pagreitinti brogos rūgimo procesą. Atsinešusi iš lauko išvietės tikrų tikriausio šūdo, ji vienu kitu šiūpeliu “pagardindavo” brogą, kad pastaroji greičiau rūgtų. Kaip ji pati sakė, jeigu virdavo eiliniams kareiviams - įmesdavo tik vieną šiūpelį, bet iš pagarbos aukštesniam laipsniui, karininkams ji įvarvolindavo cielus du. Vargu ar tas š. būtų išplaukęs į paviršių, jeigu boba pati nebūtų kažkam apie tai pasigyrusi…

Kai ši ypatingo “šūdinukės” recepto paslaptis pasiekė kažkurį iš mūsų karininkų, šis persiutęs davė įsakymą nedelsiant sunaikinti “manufaktūrą”. Keli vyrai tučtuojau nuvyko į “Melnā bumba” ir automatų ugnimi nepataisomai sugadino fabrikėlio įrengimus, prakiurdydami visas talpas su šviežiai užraugta broga.

X

Po kelių dienų visame krante subolavo maišai su aukščiausios rūšies miltais. Šį kartą pakrantės sargyba iškart informavo štabą. Ritmeisteris Langė įsakė surinkti visus maišus bei kitą “šlamštą”, pasitelkus į talką vietinius gyventojus, kad pakrantė vėl būtų švari. Maišus su miltais išsidalino gyventojai, o vėliau, prikepę skanaus pyrago, vaišino visą batalioną.

Kartą jūra mums įteikė ir liūdnesnę “dovaną”. Vieną rytą, po audros buvo rasta gelbėjimo valtis ir dviejų jūreivių lavonai. Atvykę pulko gydytojai nustatė, jog gulintis valtyje buvo miręs anksčiau, o gulintis ant kranto mirė tik prieš keletą valandų. Tragiškas vaizdas sukrėtė visus mačiusius. Gulintis krante jūreivis turėjo ant riešo apsivyniojęs virvės galą, kitas gi galas buvo pririštas prie valties. Matyt, jis gelbėjo savo draugą, traukdamas valtį į seklumą, bet ir jam jau jėgų neužteko... Vėliau sužinojome, jog skenduoliai buvo prancūzų prekybinio laivo jūreiviai. Lavonai buvo nuvežti į pulką. Vėliau iš Langės pasakojimų teko girdėti, kad du prancūzus palaidojo kaip vokiečių karius, su saliutu ir kitomis priderančiomis apeigomis.

Kartą, kai pamatęs, kad mano tvarkingai išrikiuotą skyrių su neslepiamu susidomėjimu stebi pulkas jaunų, gražių latvaičių iš vietinės pajūrio gyvenvietės, aš tyčia pradėjau šaukti karius pavardėmis, paeiliui. Pagal nusistovėjusią tvarką, kiekvienas pašauktasis, privalėjo atsiliepti ir žengti žingsnį į priekį, o po to – atgal. Kai, priėjus eilei, pašaukiau:

- Pupelis!

- Pimpė!

Merginos, išgirdusios paskutinę pavardę, nelaukė, kol kažkoks “pimpis” atsilieps. Jos nuraudusiais veidais spruko šalin, kuo toliau nuo mūsų “šauniosios” rikiuotės. Pimpė droviai latviškai ausiai skambėjo žymiai “riebiau”, negu lietuviams - graži latviška pavardė Birkavas.