|
Lithuanian Link Exchange |
Danzig - Kurland
(1944.08>?-1944.09>?)
1. Aufstellung Stab
Po keleto dienų ir mane išrašė iš Brombergo ligoninės. Užantspauduotame voke išdavė dokumentus ir įteikė geležinkelio bilietą kelionei iki Dancigo. Padėkojęs ligoninės personalui ir atsisveikinęs su palatos draugais, aš išvykau atgal į Rytų frontą.
Atvažiavęs į Dancigą, iškart, kaip buvo liepta, prisistačiau į taip vadinamą Išsidėstymo štabą (Aufstellung Stab). Čia laikinai susitelkė apie pora tūkstančių kareivių, kurie kaip ir aš, po sužeidimų ir gydymo buvo neseniai išleisti iš ligoninių. Visi jie laukė savo eilės, kad sugrįžtų atgal į savo dalinius.
Tuo metu kaip tik prasidėjo intensyvūs Britų karo aviacijos antskrydžiai. Anglų lėktuvai sistemingai bombardavo Dancigo miestą bei uostą. Dėl šios priežasties, mums kasdien, net po kelis kartus per dieną, aidint oro pavojaus sirenoms, tekdavo leistis į slėptuves.
Vieną rytą, po eilinio bombardavimo, per vietinį kareivinių radijo tašką aš išgirdau svarbų pranešimą. Diktorius skelbė, kad skubiai reikalingi vairuotojai bei mokantys vairuoti mašinas. Visiems atsiliepusiems į šį kvietimą, buvo liepta rinktis prie kareivinių vartų. Neturėdamas ką veikti, nutariau ir aš nueiti prie tų vartų. Čia jau radau apie tris dešimtis vairuotojų. Mus tvarkingai išrikiavo ir išsivedė.
Priėjome aikštę, kur stovėjo apie 100 užmaskuotų naujutėlaičių sunkvežimių. Kiekvienas pasirinkome po mašiną, ir kolona pajudėjome Dancigo uosto link. Uoste degė subombarduoti laivai. Vieni juos gesino, o kiti mėgino gelbėti triumuose esančius krovinius. Kranais iš laivų į krantą kėlė dėžes, kuriose buvo įvairūs maisto konservai. Mes tvarkingai sustojome į eilę ir laukėme, kol pakraus mūsų sunkvežimius. Pakrauti važiavome į sandelius, kurie buvo toliau už uosto. Ten, prie sandelių, kurie, matyt, buvo pilni, mūsų mašinas skubiai iškrovinėjo po atviru dangumi, o dėžes krovė į stirtas ir dengė maskuojančiu brezentu. Išsikrovę mes vėl skubėjome atgal. Taip padarydavome po kelis ratus, kol vėl sustaugdavo oro pavojaus sirenos. Tuomet darbas staigiai buvo nutraukiamas, ir mes, paslėpę mašinas artimiausių medžių paunksnėse, patys bėgdavome į pirmą pasitaikiusią slėptuvę, kurių mieste buvo beveik po kiekvienu namu. Pasibaigus antskrydžiui, vėl tęsdavome savo darbą. O uoste tebevyko senų ir jau naujų gaisrų gesinimai.
Po pietų antskrydžiai vyko beveik be paliovos. Kas valandą staugdavo sirenos. Bet RAF lėktuvai bombardavo jau kitas miesto vietas. Ir mes nesustodami galėjome dirbti iki sutemų, kol atlikome savo užduotį. Per tą laiką net keli laivai buvo užgesinti, o iš pažeistų - sėkmingai iškrautas visas maistas.
Iškrovimo darbams vadovavęs karininkas paskutinį sunkvežimį mums leido vežti į Išsidėstymo štabą, o krovinį išdalinti ten esantiems kariams. Mes su džiaugsmu tai padarėme, ir visi apsirūpinome konservuota žuvimi bei mėsa.
2. Drang Nach Kurland
Kitos dienos ryte mūsų visą Išsidėstymo štabo kontingentą išrikiavo kieme ir pranešė, kad uoste jau stovi paruoštas prekybinis laivas, į kurį mes dar šiandien būsime įsodinti. Tuo laivu plauksime į Kuržemę (Kurland), tenai kovojančių dalinių pastiprinimui.
Tą džiugią naujieną keliems tūkstančiams karių iškilmingai paskelbė kažkoks vokiečių generolas. Savo bukoje kalboje, persunktoje nacistine propaganda, jis pabrėžė, kad šis lemiamas žygis į Rytus turi ypatingos reikšmės kovoje prieš bolševizmą. Atseit, ši kova už Kuržemę, tai bus pats paskutinis ir svarbiausias Didžiosios Vokietijos smūgis, nulemsiantis galutinę ir negrįžtamą pargalę prieš komunistus bei jų sąjungininkus Man, jau mačiusiam viso to pradžią, savo kailiu patyrusiam nesėkmingą tęsinį, ir stebint, kaip artėjama prie neišvengiamos baigties, šie kažkokio vokiečių generolo pasakyti žodžiai skambėjo, švelniai tariant keistokai. Kaip lietuviui, neturinčiam ypatingų sentimentų Didžiajai Vokietijai man atrodė, kad kalba žmogus, gerokai susipykęs su savo protu. Panašiai, giliai viduje, matyt, mąstė ir tie keli tūkstančiai nelaimingų vokiečių karių, dauguma kurių buvo tikri frontininkai, išgyvenę ne vieną mūšį ir ne vieną sužeidimą, matę ir pergalių, bet patyrę ir triuškinančių pralaimėjimų. Bet keisčiausia buvo tai, kad dar nemažai buvo ir tokių, kurie patikėjo to nukvakusio generolo paistalais, ir net plojo.
X
Vakare, po bombardavimų, kaip ir buvo žadėta, mes buvome patalpinti į prekinį laivą, ir jau visai sutemus išplaukėme link Kuršių žemės. Šioje slaptoje bei pavojingoje kelionėje mūsų laivą lydėjo povandeniniai laivai (U-boot). Visos kelionės metu ant denio nebuvo leidžiama išlipti nei vienam kareiviui. Viršuje pasiliko tik jūreiviai - būtinas, prekybinį laivą aptarnaujantis personalas. Nors denyje buvo ir gerai užmaskuotos priešlėktuvinės patrankos bei kita ginkluotė.
Lindint šio prekinio laivo triumuose mums buvo įsakyta laikytis griežtos tylos. Turbūt buvo baimintasi, kad krovinio neišgirstų priešų povandeniniai laivai. Baltijos jūra tuo metu buvo pakankamai rami, ir per visą naktį plaukėme be jokių nuotykių.
Anksti ryte užgirdome artėjantį lėktuvų ūžesį. Tuo momentu buvome visi lyg apmirę. Artėjant bombonešių gausmui su nerimu laukėme kada gi ant mūsų laivo pradės kristi bombos. Bet laimei bolševikų sąjungininkų bombonešiai turėjo kitą užduotį. Kai jų ūžimas nutolo, mes vėl lengviau atsidusome.
X
Po kelių valandų, apie pietus, mūsų laivas laimingai pasiekė krantą. Po tokios įtemptos kelionės mes labai norėjome kuo greičiau lysti lauk, bet gavom įsakymą, laukti vakaro. Ir tik sutemus jūreiviai atidarė brezentinius dangčius, kurie dengė krovinį.
Išlipęs į denį aš išvydau net keturis šalimais išneriančius povandeninius laivus, kurie mūsų laivą atlydėjo iki pat Liepojos uosto. Išsirikiavus krante, mus atplukdžiusio laivo kapitonas padėkojo savo kolegoms iš povandeninių laivų už puikią palydą bei apsaugą ir paprašė palaukti iki kitos dienos vakaro, kad palydėtų tuo pačiu laivu išgabenant sunkiai sužeistuosius iš šios, kaip jis pasakė salos. Tuo metu nei lėktuvais, nei traukiniais vokiečiai to padaryti jau nebegalėjo.
Taip aš patekau į Kuršo katilą (Kurland Kessel), iš kurio jau nebeliko kelio atgal.
