Karinė, kaip ir bažnyčios, tarnyba buvo sena mūsų šeimos ir visos giminės tradicija, siekianti, kiek žinoma, dar XVI-tą amžių. Mano protėviai cariniuose teismuose kantriai, advokatui Ignui Končiui padedant, įrodinėjo savo bajorišką kilmingumą ir pateikė dokumentų net nuo 1616 metų. Dalį iš jų mano pusseserės Ina ir Nijolė Kairiūkštytės, Onos Čerskytės-Kairiūkštienės dukros, stebuklingai išsaugojo iki šių dienų.

Seniausias tuose popieriuose minimas buvo Ravos garbo bajoras Jonas Čerskis, kuris, valdydamas savo dvarą Aukštaitijoje - Viešintus Ragaslėnius (kur dabar ta vieta, nustatyti nepavyko), kartu buvo ir Jo Didenybės Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Vazos tarnyboje. Buvo Vilkmergės Medininkas - vyriausiasis Didžiojo Kunigaikščio medžioklis toje pavietėje. Šią garbingą valdišką tarnybą paveldėjo ir vienas iš jo sūnų - Martynas. Vienas iš dviejų Martyno brolių - Aleksandras Čerskis (Čirskis) (1626-1679) įstojo į Jėzuitų ordiną, tapo kunigu, o vėliau - Vilniaus universiteto profesoriumi, ir studentams sakė lietuviškus pamokslus, dėstė teologiją, o 1667 jam buvo suteiktas Laisvųjų mokslų ir filosofijos magistro laipsnis. Medininko Martyno sūnus Jonas 1683 metais iš savo dviejų brolių perėmė visą tėvo dvarą. Kiti du broliai, savo dalis atsiėmę pinigais, išėjo tarnauti kitur. Steponas vedė Sofija Tiškaitytę (lenkiškai – “Tiškevičiūtę”), o Kazimieras Stanislovas - Dorotą Mantigailaitę, ir išvyko “Abelių” (turbūt - Obelių) dvarą, tarnauti pas “šviesiąją ponią” Tiškaitienę (“Tiškevičienę”). Jo vaikaitis, iš Centrinės į Rytų Lietuvą atsikėlęs bajoras Pranciškus tapo Parnavos Medininku ir “Svalnos Šipilainės” dvaro, Drįsos apskrityje, paveldėtoju. Kaip rašo senieji pergamentai, “tas pats Garbaus vardo Ponas Pranciškus Čerskis, Pulko pasirodymo metu, palei “Wolowe jeziorko” ežerėlį atvedė tris arklius (Jis pats ir kiti du žmonės sėdėjo ant arklių); kur iš Jų Malonybės Grb. vardo Pono Ignoto Karsako - Polocko provincijos Vėliavininko, gavo Polocko Rotmistro laipsnį, pusbrolių sūnūs, kilę iš Pladiškių dvaro ir gyvenantys Užpalių valsčiuje, įteisintų ir išsaugotų savo Garbą ir bajoriškas privilegijas, kurias 1800 metais rugpjūčio 13 dieną Kunigaikščio Juozapo Poniatauskio įgaliotinis Andrius Mikalauskas, atseit, dėl dingsties, kad pakeistų senus Kontraktus į naujus”, išviliojo, o pats su svarbiais dokumentais pabėgo į užsienį. Todėl savo sūnėnui, taip pat Lietuvos karininkui - LDK kariuomenės vėliavininkui Simonui rotmistras įteikė net kelias bajorystės patvirtinimo “Gromatas”, o vieną - net “amžinam paveldėjimui”.

Vėliavininko Simono pusbrolis Baltramiejus Čerskis tarnavo Vilniaus Katedros vikaru, kurio sūnėnas, taip pat Baltramiejus, buvo Vilniaus miesto “kvartalinės” policijos kapitonas ir “Karališkasis registruotojas”. O kitas vln. Simono pusbrolis - Jurgis kažkur kitur kunigavo. Vln. Simonas, Baltramiejaus Čerskio ir Agotos Vilkaitytės sūnus, turėjo tris brolius, du iš kurių - Jonas ir Stanislovas dokumentuose t.p. įvardijami buvę LDK kariuomenės vėliavininkais, bet karine tarnyba, matyt, nesivertė. Vienas Simono brolis - Andrius Čerskis buvo žinomu Trakų parapijinės bažnyčios klebonu, o kitas - Stanislovas (1772-1840) ūkininkavo buvusiame savo senelio dvare - Pladiškiuose. Pastarasis ir buvo mano proprosenelis. Jo sūnus Nikodemas ir brolis Rapolas nusipirko namus Kamajuose ir čia gyveno. Prosenelio Nikodemo sūnus (mano senelio Juozapo brolis) Jonas Čerskis-Čerškus (1861-1933>?) buvo žinomas knygnešys šiose apylinkėse. 1918 metais atkūrus Lietuvos valstybę, du iš LDK bajorų Čerskių palikuonių tapo Lietuvos savanoriais-kūrėjais: Pranciškus (1895-1944) ir Jonas (1903-1937).

Ta bajoriška dvasia bei prisiminimai apie garbingą giminės praeitį buvo perduodami iš kartos į kartą, ir išliko iki pat Lietuvos Respublikos laikų. Todėl kai Stasys Kairiūkštis atvyko iš Kauno į Kamajus, susipažinti su savo išrinktosios, tetos Onos Čerskytės tėvais, mano senelis Juozapas Čerskis būsimo žento pirmučiausia paklausė:

Vaikystę praleidau gausioje šeimoje. Augome šešiese: keturi broliai ir dvi seserys. Vyriausias buvo vardu Vincas, antras - Jurgis, trečias - aš Leonas, ir jauniausias - Kostas. Seserys - Irena ir Onutė. Mūsų tėvelis - Kazys Čerskis buvo artilerijos karininkas, kapitonas. Mama pagal išsilavinimą buvo mokytoja, bet ilgą laiką nemokytojavo, nes prižiūrėjo namus bei augino ir auklėjo mus.

Pradžioje mano seneliai vylėsi, kad jų sūnus Kazimieras įgys visai kitokią, taikią profesiją. Tėvelis jaunystėje studijavo ekonomiką Petrapilio politechnikos institute. Kiek girdėjome iš mamos, Sankt Peterburge jis gyveno viename kambaryje kartu su kitu studentu iš Lietuvos, vėliau žinomu medicinos profesoriumi Vladu Lašu. Tais laikas V. Lašas gerai pažinojo ir bičiuliavosi su tėvo šeima. Jis labai simpatizavo vienai iš tėvo seserų, tetai Emilijai, kuri vėliau tapo Diržiene. Kodėl ne Lašiene, istorija nutyli...

Atsitiktinumas ar likimo ironija lėmė, kad tuo metu, kai mano tėvas mokėsi Rusijos imperijos sostinėje, į jo pavergtą Tėvynę, į gimtuosius Kamajus, iš Sankt Peterburgo atvyko Marija Jakovlevna Vasiljeva. Ši jauna mokytoja iš triukšmingos sostinės į nedidelį ir ramų “Severo-Zapadnij kraj” provincijos miestelį atvažiavo savo noru, su garbinga (kaip jai pačiai tuo metu atrodė) intencija – tam, kad skleistų žinias ir mokytų rusų kalbos imperijos pakraščiuose gyvenančius žmones, o iš tikro - padėtų įgyvendinti pavergtų tautų rusinimo politiką. Bet galutiniame rezultate išėjo visiškai priešingai. Bet apie tai vėliau.

Naujos mokytojos atvykimo proga, Kamajuose buvo surengtas nedidelis vakarėlis. Kamajų šviesuomenei buvo svarbu iš arčiau susipažinti su Marija Vasiljevna. Priėmimas suprantama vyko pas vienus iš labiausiai pasiturinčių ir gerbiamų kamajiškių – bajorų Čerškų namuose. Be Juozapo ir Agotos Čerškų šeimos, tame vakarėlyje dalyvavo ir Kamajų klebonas, banko valdytojas, policijos viršininkas, bei kiti žinomi vietinio elito atstovai. Buvo savaime suprantama, kad Čerškų vaikai ir ypač keturios dukterys, taipogi įgijusios išsilavinimą Maskvoje bei Petrapilyje, galės sudaryti tinkamą draugiją panelei mokytojai. Mano tėvas tuo metu buvo Peterburge ir dar neturėjo progos susipažinti su panele Marija. Tai įvyko vėliau, kai studentas Kazys Čerskis sugrįžo į Kamajus atostogų. Jų ikivedybinė draugystė truko 2 ar 3 metus.

Mano seneliai buvo labai nepatenkinti, kad jų sūnaus ir rusų mokytojos santykiai įgauna pagreitį, ir tam mėgino prieštarauti. Čerskių-Čerškų šeima ir visa giminė, kuri nuo seno buvo nepalenkiami patriotai ir lietuvybės puoselėtojai, Kazimiero pasirinkimą priėmė kaip nedovanotiną išdavystę. Tą atšiaurų santykį į mano tėvų sukurtą šeimą, ir mes, jų vaikai, dar ilgai jautėme iš savo tėvo giminių pusės. Bet visvien, nežiūrint visų atkalbinėjimų, pykčių ir prakeiksmų, tėvų tarpusavio meilė ėmė viršų. Vestuvės turėjo įvykti 1916 metais, vasario 12 dieną, Petrapilyje. Taip ir negavęs savo tėvelių palaiminimo, Kazimieras labai norėjo, kad bent kas nors iš jo šeimos visgi atvažiuotų į vestuves. Savo vyriausiajai seseriai Emilijai jis taip rašė: “kaip tu žinai, religija man niekad nebuvo labai svarbi, nežiūrint to, aš visuomet liksiu tikras lietuvis, ir mano vedybos su “M” niekados to nepakeis”. Jis maldavo Emilijos, kad nors ši atvyktų į vestuves, bet mano teta net neatsakė į šį tėvo laišką. Kazys tai skaudžiai išgyveno. Tėvui Emilija buvo viena iš mylimiausių seserų. Jie drauge aktyviai dalyvavo “Kamajų vaidintojų būrelio” bei kitoje tautinėje, kultūrinėje veikloje. Emilija taip pat Petrapilyje buvo baigusi mokslus – skirtus “kilmingosioms panelėms” (rusiškai - “Liceum dlia Blagorodnych devic”). Teta Emilija, ištekėjusi už žinomo veterinarijos gydytojo Kazimiero Krisiūno, kuris, atrodo, dirbo Caro Nikolajaus II-jo dvare, gana pasiturinčiai gyveno Petrapilyje. Ten ją aplankyti atvažiuodavo ir mano seneliai, ir jaunesnės Emilijos sesutės – Ona ir Terese. Tuo metu, iki bolševikų perversmo, Sankt Peterburge gyveno ir mokėsi labai daug lietuvių. Todėl pas Emilija namuose dažnai vykdavo įvairūs pobūviai, vakarėliai.

Tėvas iki savo vestuvių kone visiškai nupliko. Pagal to meto vidurkį jiedu su mama atrodė, kaip tikri aukštaūgiai, tuo atkreipdami visų aplinkinių dėmesį. Visa salė palydėdavo juos žvilgsniais, kol teatre jie pagaliau atsisėsdavo į savo vietas.

Mama buvo gimusi 1893 metais kovo 24 dieną Jaroslavlyje. Mieste, iš kurio jos šeima buvo persikėlusi į tuometinę Rusijos sostinę. Mano senelis iš motinos pusės Sankt Peterburge turėjo kelias krautuves, kurios prekiavo žuvimi bei kitomis jūros gėrybėmis, pristatomomis net iš Juodosios ir Šiaurės jūrų. Senelio brolis taipogi buvo pasiturintis pirklys. Petrapilyje jis irgi turėjo atskirą parduotuvių tinklą. Tam, kad nebūtų painiavos su prekių ženklais vienoje rinkoje, vienas iš brolių pasikeitė pavardę. Taigi mamos dėdė buvo Dorofejev. Mums taip ir neliko aišku, kurio pavardė išliko tikra… Vienas iš brolių vėliau emigravo į JAV ir įsikūrė Kalifornijoje.

Būdama vyriausia, mama dar turėjo dvi seseris ir brolį. Visi keturi vaikai gavo deramą išsilavinimą. Pradžioje namuose mamą, be kita ko, vokiečių bei prancūzų kalbų, mokė guvernantė “madma’selle”. Vėliau visi vaikai ėjo mokslus gimnazijose ar licėjuose. Mama norėjo tapti mokytoja, todėl pasirinko mokytojų kolegiją. Baigusi pedagoginius mokslus, ji pati nusprendė “šviesti provinciją”. Taip ją likimas suvedė su Čerškų šeima. Beje, mūsų giminės pavardė, dėl įvairių išorinių įtakų, kurias sąlygojo lenkinimai, rusinimai ar priverstinė emigracija, pastoviai keitėsi, kol pagaliau transformavosi iš pirminės Čiurška per Čirskis-Čerskis iki dabartinės lietuviškos formos Čerškus, kurią anglosaksų kraštuose gyvenantieji mūsų giminės atstovai yra priversti rašyti be mūsų lietuviškų “paukščiukų” – “Cerskus”. Ko pasekoje, nežinantieji anglakalbiai ją dažnai ištaria beveik, kaip anglišką žodį “cirkas”...

Užėjus Didžiajam karui, tėvelis privalėjo imtis kitų - karo mokslų. Petrapilyje jis baigė Rusijos karo akademijos artilerijos-inžinerijos kursus, ir kaip jaunas caro armijos karininkas buvo siunčiamas tiesiai į frontą, kovoti prieš vokiečius. Mama nepasiliko nuošalyje, ir savanoriškai įstojusi į Raudonojo Kryžiaus draugiją, pati buvo pasirengusi eiti į frontą paskui savo vyrą. Ji tapo medicinos sesele ir su pasiaukojimu darbavosi karo lauko ligoninėse.

Užsiplieskus revoliucijoms Rusijoje, abu tėvai sugrįžo atgal į Peterburgą. Mamos jauniausias brolis, dar paauglys, bet kaip kadetas jau buvo sužeistas kovose su maištininkais. Jis atsidūrė ligoninėje, ir jo žaizdos jau gijo, kai bolševikai, kartu su kitais jį pastatė prie sienos ir sušaudė...

Tėvas per plauką vos išvengė panašaus likimo. Tą lemtingąją 1917 metų bolševikinio perversmo naktį jis su keliai jaunais rusų karininkais ir kažkokiu generolu (Peterburgo Karo akademijos dėstytoju) šventė (kitaip sakant - “laistė”) “podporudčiko” laipsnių suteikimą. Kai iššovė kreiseris “Aurora”, tėvas su draugais dar buvo pačiame baliaus įkarštyje, miesto centre, pusrūsyje esančiame “traktire”. Kai jie visi drauge jau žingsniavo namo, kaip tik tuo metu pro šalį lengvuoju automobiliu važiavo grupė ginkluotų smogikų. Juodomis dermantinėmis striukėmis apsirengę, iki dantų ginkluoti Lenino teroristai, išvydę lengvą grobį – gerokai įkaušusius “buržujų” karininkus, tuoj pat sustojo ir sumanė “papramogauti”. Apsupę ir atsukę ginklus, jie pirmiausiai pradėjo nežmoniškai plūstis, tyčiotis, mušti bei spardyti senyvą žmogų – generolą. Tuoj pat iš kažkur, gal iš šalia gyvenančių žmonių, jie atsinešė 3 kastuvus ir, nuvarę karininkus į šalį, privertė juos pakaitomis kasti sau duobę. Bolševikai planavo visus vietoje sušaudyti. Tuo mano tėvo istorija būtų ir pasibaigusi, o mano net neprasidėjusi, jeigu ne laimei iš kažkur atjojęs kazokų būrys. Šie žaibiškai ir be jokio gailesčio visą “dermantiną” kardais sukapojo į skutelius. Įspėję apie komunistų užgrobtą valdžią, jų kontroliuojamas gatves ir pastatus, kazokai nujojo toliau. O išgelbėtas tėvas su draugais smarkiai sumuštą generolą paslėpė pas gerus Piterio žmones, persirengė pasiskolintais civiliais drabužiais, ir tamsiais skersgatviais nuskubėjo namo.

Kažkuriuo metu, tikriausiai 1918 metų žiemą, jau po bolševikinio perversmo Rusijoje, Kazimieras Čerskis trumpam buvo atvykęs į Kamajus, pas tėvus. Bet, kaip tyčia, valdžią Rokiškio apskrityje tuomet buvo paėmę komunistai, kurie, ne be “gerų kaimynų” liežuvių, panoro susidoroti su “buržujų karininku” ar “buržuaziniu nacionalistu”, kaip jie vadino lietuvių patriotus. Tėvas tuomet vėl išvengė raudonojo teroro, slapstydamasis Kamajų malūne, kurio savininku buvo doras kamajiškis Pavarotnikas.

Tais neramiais 1918-1919 metais, kai valdžia Kamajuose, kaip ir visoje Aukštaitijoje, dažnai pereidavo iš rankų į rankas, išdavikų lietuvių tarpe, deja, irgi pasitaikydavo. Mano senelių Juozapo ir Agotos Čerškų sodyba stovėjo šalia kitų žinomų ir stambių Kamajų ūkininkų Juozapo ir Karolinos Smalsčių sodybos. Jie buvo kaimynai su besiribojančiais žemių sklypais. Smalsčių namai dar buvo garsūs ir tuo, kad vienas iš Smalsčių sūnų Jurgis Smalstys-Smolskis (Smolski), užuot tapęs kunigu, kaip norėjo tėvai, virto “siciliku” (socialdemokratu) ir aktyviu 1905 metų revoliucijos dalyviu.

Tuo metu, kai Kamajuose dar šeimininkavo kaizerinės Vokietijos kariuomenė, jos griežti įstatymai draudė Lietuvos ūkininkams savo reikmėms laikyti daugiau nei vieną kiaulę. Visas likusias, kaip karo prievolę, buvo privalu atiduoti okupacinei valdžiai. Sumanūs ūkininkai, tačiau, sugebėdavo išauginti ir daugiau nei vieną paršą. Tiesa nemažai rizikuodami, nes už šios vokiečių tvarkos pažeidimą, grėsė kalėjimas. Senelis Juozapas Čerškus buvo vienas iš tų sumaniųjų Lietuvos ūkininkų. Jis išsaugojęs augino dvi kiaules, kurias meistriškai slėpė po šiaudų stirta. Kai vokiečių kariuomenė jau ruošėsi pasitraukti iš Lietuvos, ir atrodė, kad jau niekas neužuos apie riebią Čerškų sodybos paslaptį, visgi atsirado vienas pavydus lietuvis išdavikas. Ne kas kitas, o senas kaimynas Juozapas Smalstys nukiūtino į vokiečių karo komendantūrą ir paskundė okupacinės valdžios komendantui, apie tai, ką slepia Čerškai. Vokietis komendantas gerai pažinojo daugelį miestelio gyventojų ir, matyt, neblogai su jais sutardavo. Kaip tyčia, ir pas Čerškus, kaip pas labiau apsišvietusius bei pasiturinčius ūkininkus, jis dažnai apsilankydavo, ir išgerdavo stiklą, kitą, gardaus naminio obuolių vyno. Bet tų viešnagių metu, gudriam vokiečiui net į galvą negalėjo šauti, kad šalia slypi tokia klasta. Įpykęs vokietis, ar skubėdamas, ar neturėdamas laiko (visa komendantūros manta jau stovėjo sukrauta vežimuose, ir paruošta kelionei) į nusikaltimo vietą nusiuntė savo pavaduotoją su dviem ginkluotais žandarais. J. Smalstys, kaip liudininkas, turėjo juos palydėti iki slėptuvės. Kai išdavikas su ginkluota ir karingai nusiteikusia vokiečių palyda priėjo prie Čerškų slaptavietės ir pergalingai parodė angą, už kurios kriuksėjo uždraustas paršas, komendanto pavaduotojas išsitraukė revolverį. Nesunku įsivaizduoti, ką pajautė žinomo Lietuvos socialdemokrato tėvas, kai tas vokiečio ginklas, buvo nutaikytas į jį.

- Jeigu tu taip lengvai išduodi savo tautietį ir kaimyną, tai nesunkiai išduosi ir mus! – tarė vokiečių karininkas, ir čia pat vietoje J.Smalstį sušaudė.

Kai, išgirdę šūvį, atbėgo namiškiai ir, pamatę nušautą kaimyną, pradėjo klausinėti, vokietis viską paaiškino. Mano seneliai dar mėgino priekaištauti dėl tokios neregėtai žiaurios bausmės.

- Mes su visais išdavikais karo metu elgiamės tik taip,- tarė kariškis ir nužygiavo savais keliais, o senelis nuėjo Smalsčiams pranešti liūdnos žinios.

Po kelių valandų vokiečių kariuomenės Kamajuose jau nebebuvo, o du Čerškų paršeliai taip nieko ir nesuprato, kas čia tokio įvyko.

Kaip ir dauguma tų laikų jaunimo, gyvendamas ir studijuodamas Petrapilyje mano tėvas neišvengiamai buvo paveiktas “madingų” laisvamanybės, laisvės, lygybės ir brolybės idėjų. Bet savo akimis išvydęs, kas yra tikrasis “marksizmas-leninizmas”, ir kas už jo stovi, jis prisijungė prie generolo Kolčiako armijos, ir kartu su sąmoningais rusų kariais kovojo prieš Raudonąjį marą, kuris negailestingai apėmė visą Rusiją. Bet jėgos buvo nelygios, ir kovodami jie, buvo priversti trauktis gilyn į Sibirą. Su tėvu kartu traukėsi ir mama. Kai mano broliui Vincui jau buvo pusantrų metukų, kažkur Sibire, bolševikų persekiojamos generolo Kolčiako armijos vilkstinės pastotėje gimė Jurgis. Mama visuomet sakydavo, kad Jurgis užaugo toks sveikas ir stiprus tik todėl, kad jam vystyklus tekdavo keisti atvirame lauke, žiemą, Sibire...

Galų gale ir Kolčiako armiją buvo sumušta ar išsklaidyta. Tėvas pateko į bolševikų nelaisvę, ir, kaip “baltagvardiečių” karininkas, būtų vietoje, kartu su kitais, čia pat sušaudytas. Bet laimei komunistai sumastė, kad šis lietuvis dar gali būti ir jiems naudingas. Išžudę visus kitus rusų karininkus, “raudonieji” “pasaulinio progreso nešėjai” patys nemokėjo nei rašyti nei skaityti. O be to elementaraus sugebėjimo, Sibiro platybėse nebuvo įmanoma perduoti ar gauti nors kokius karinius įsakymus.

Taip jaunoji Čerskių šeima su dviem mažais vaikais išliko nesunaikinta ir išbuvo Sibire dar apie metus. Po to mano tėveliui pavyko kažkaip ištrūkti, ir jis kartu su mama ir broliukais patraukė pietų kryptimi. Pagaliau kirtę sieną su Turkija, jie vargais negalais grįžo į Lietuvą. Čia tėvas tuoj pat įsijungė į savanorių gretas, ir kaip patyręs Lietuvos kariuomenės karininkas, prieš bolševikų bei lenkų okupantus jau kovėsi už savo Tėvynės laisvę. 1920 metais, kautynėse ties Širvintomis ir Giedraičiais jis buvo lengvai sužeistas.

Po nepriklausomybės kovų tėvas, kaip savanoris, iš Lietuvos valdžios buvo gavęs keliolika hektarų žemės Gaveikių vienkiemyje. Bet ūkininku netapo - nuo 1922 sausio mėnesio 7 dienos tarnavo Marijampolės artilerijos pulko ūkio vedėju. Vėliau buvo perkeltas į Kauną, Panemunę, atskirąją artilerijos grupę, ir ilgesnį laiką tarnavo šiame dalinyje. Po to, 1926 metais, sausio 1 dieną, dėl savo atvirai liberalių pažiūrų, buvo priverstas išeiti į atsargą. Netrukus, sausio 15 dieną, Vidaus reikalų ministerijos įsakymu, tarpininkaujant giminaičiui, buvusiam Lietuvos karo atstovu Maskvoje, majorui Kaziui Svilui, buvo priimtas į Viešosios policijos gretas, į Veisėjų miesto (Seinų apskrityje) nuovados viršininko pareigas. Tais pačiais metais buvo perkeltas į Ežerėnų (Zarasų) miestą, nuovados viršininko pareigoms. Prieš pradedant vykdyti savo pareigas, tėvas 1926 metų, kovo 13 dieną baigė specialius Aukštesniuosius policijos kursus, skirtus nuovadų viršininkams. Jo buvo II-ji Aukštesniosios policijos mokyklos kursantų laida.

Kazimieras Čerskis stovi rikiuotėje 3-čias iš kairės (“Policija” 1926, Nr.3)

Pereiti į policiją tuomet padėjo ir kitas geras tėvelio draugas, pulkininkas Petras Kirlys. Plk. Kirlys gyveno Kaune, Kęstučio gatvėje, moderniame Lapėno daugiabučiame name. To paties Lietuvos kariuomenės II skyriaus (karinės žvalgybos) viršininko P. Kirlio asmeniniu pavedimu tėvui slaptai, su svetima pavarde ir fiktyviais dokumentais ne kartą teko vykti į Lenkiją ir atlikinėti kažkokias žvalgybines užduotis. Tam pasitarnaudavo ir labai geras jo lenkų kalbos mokėjimas; net su “varšuvietišku akcentu”, kaip vėliau pabrėždavo mama.

Beje, mūsų giminaičio Petro Kirlio likimas susiklostė itin tragiškai. Rusams okupavus Lietuvą, jis buvo paleistas į atsargą, o vėliau enkavedistų suimtas savo namuose Kaune, ir kartu su K. Skuču bei A. Povilaičiu buvo išvežtas į Maskvą. Ten NKVD metodais “ištardytas” ir sušaudytas. Jo visa šeima buvo ištremta į Sibirą. Panašiai atsitiko ir su atsargos majoru Kaziu Svilu. Nuo 1935 metų iki išėjimo į pensiją 1940 metais birželio 22 dieną, K. Svilas dirbo Lietuvos Policijos departamento direktoriumi. Po kelių dienų rusų okupantai jį areštavo ir išvežė į Maskvos Butyrkų kalėjimą. Kur ir sušaudė 1943 rugpjūčio 19 dieną.

Aukštaitijoje tėveliui irgi neteko nuobodžiauti. Zarasai tuo metu pasižymėjo įvairių nusikaltėlių ir bolševikinio gaivalo gausa. Todėl tėvą, kaip patikimą ir griežtą karininką, valdžia paskyrė į gana atsakingas pareigas.

1928 metų vasarą, per audrą, kurios metu degė Zarasų miesto Šaltupės rajonas (daugiausia žydų kromeliai), tėvelis buvo sužeistas. Pagal savo užimamas pareigas, jis visai neprivalėjo ten vykti. Tą darbą turėjo ir galėjo atlikti jo pavaldiniai be viršininko pagalbos. Bet kaip pareigingas policininkas, jis pats jojo į gaisro apimtą miesto kvartalą, skubėdamas ten, kad palaikytų tvarką, išgelbėtų prekybininkų turtą ir apsaugotų jį nuo vagių. Tuomet tėvas dar nežinojo, kad krautuvininkai jau iš anksto buvo pasirūpinę, kad visos vertingiausios prekės būtų paslėptos nuo ugnies. Kaip buvo manoma, tai buvo tyčinis padegimas, siekiant išgauti didelius pinigus už apdraustą menkavertį turtą. Šuoliuodamas į gaisrą Zarasų kiemais, kad sutrumpintų kelią, nelaimingai suklupo tėvelio žirgas ir nugriuvo, skaudžiai sužeisdamas raitelį. Tėvui buvo įlaužti keli šonkauliai, kurie pradūrė plautį. Be to, buvo sužeista ir galva. Po šio įvykio, 1928 metais tėvas kelis mėnesius gydėsi Varėnos TBC sanatorijoje. Kiek pasigydęs, nuo 1928 metų liepos 5 dienos buvo paskirtas į pasienio policiją, Trakų apskrityje. Iki pat mirties tarnavo prie demarkacinės linijos su lenkų okupuotu Vilniaus kraštu, netoli Vievio, prie pat Panerių dvaro, Kergeliškių kaime. Tėvas čia ėjo ne mažiau atsakingas pareigas - buvo Lietuvos Pasienio policijos Trakų baro, pradžioje - antrojo (pirmos eilės), o vėliau (nuo 1929 gegužės 1 dienos) – šeštojo (pirmos eilės) rajono viršininku. Dėl tokios tarnybos, visus pastaruosius metus mūsų šeima, kaip koks čigonų taboras, keliavo kartu su tėveliu rajono viršininku. Dėl tokios tarnybos, visus pastaruosius metus mūsų šeima, kaip koks čigonų taboras, keliavo kartu su tėveliu.

Kergeliškėse mes įsikūrėme ūkininko Klimo išnuomotame, ilgame mediniame name, kurio viename gale buvo pasieniečių būstinė, o kitame – gyveno viršininkas su šeima.

Tarnyba pasienyje buvo ir gana pavojinga. 1928 rugsėjo mėnesį, naktį iš 17 į 18-tą dieną, banditai, atvykę iš Lenkijos užgrobtos pusės į Baltamiškio kaimą, šaudydami pro langus ir duris, mirtinai sužeidė Trakų baro, Vievio rajono policininką Igną Saliamoną. Įsiveržę į valstiečio Dominyko Banevičiaus trobą, kur buvo apsistojęs I. Saliamonas, banditai pagrobė ten saugomus pasienio pareigūnų šautuvus. Kiti policininkai tuo metu budėjo savo ruožuose. Sunkiai sužeistas Lietuvos pasienietis 26 dieną mirė Kauno karo ligoninėje.

Kitas buvęs tėvo pavaldinys, Trakų baro “parubežinis” policininkas Jurgis Kybartas Baltamiškyje, prie Bražuolės ūpelio, buvo lenkų pasieniečio iš pasalų nušautas dviem sprogstamųjų kulkų šūviais. Tai atsitiko 1931 metais, spalio mėnesio 4-tą dieną, t.y. jau po tėvo mirties. Šis lenkų įvykdytas nusikaltimas sukėlė labai didelį rezonansą Lietuvos visuomenėje.

Lenkų pasieniečiai tyčia išprovokavo šį incidentą, 1931 rugsėjo 26 dieną neteisėtai ir savavališkai, perkeldami nusistovėjusios administracinės linijos žymėjimo gaires dar giliau į Lietuvos teritorijos pusę, ir ten iškasę griovį. Mūsų sargybiniai Gaidelis, Vygandas ir Ščerbavičius, rajono viršininko Jakūmo įsakymu, tos pačios dienos vakarą griovį užlygino ir lenkų gaires sunaikino. Rugsėjo 27 dieną lenkų kareiviai gaires atstatė. Rugsėjo mėnesio 28 dieną Lietuvos pasieniečiai tas gaires vėl sunaikino. O kitą dieną lenkai vėl jas atstatė. Spalio 3 dieną vieno punkto gairę sunaikino policininkas Jurgis Kybartas, o kito punkto – policininkas Ambrizas.

Spalio 4 dieną, 9 val. 30 min. 33 metų amžiaus sargybinis Jurgis Kybartas, eidamas tarnybon, susitiko sargybinį Želvį. Su juo prasilenkdamas pasisveikino ir nuėjo į administracinės linijos taką, praeidamas vietą, iš kurios dar vakar jis pats buvo pašalinęs neteisėtą lenkų gairę. Čia jį ir pasitiko du mirtini šūviai.

“Sargybinis Želvys, po susitikimo su Kybartu, išgirdo prie administracinės linijos du šūvius, ir metėsi bėgti minėtų šūvių kryptimi, prie linijos. Kelyje sutiko jau sužeistą policininką Kybartą, kuris pareiškė, kad jį sužeidę lenkų sargybiniai, ir prašėsi suteikti jam pagalbą, padvada nuvežti jį kaiman. Sargybiniui Želviui nubėgus prie administracinės linijos, lenkų kareiviai paleidę į jį vieną šūvį, tačiau nekliudė. Sargybinis Želvys, begrįždamas nuo linijos atgal, paleido du pavojaus šūvius į viršų. Kely sargybinis Želvys susitiko su policininku Ščerbavičiu, kuris, išgirdęs šūvius, bėgo įvykio vieton iš Bieloliesės kaimo. Susitikę, juodu abu nuėjo prie sužeistojo Kybarto, kuris be sąmonės gulėjo 60 metrų atstume nuo administracijos linijos, ir tuojau mirė.

“Spalių mėn. 7 d. mūsų komisija tame pačiame sąstate vyko vėl atsitikimo vieton ir tenai, iškvietusi tą pačią komisiją iš Vilniaus, pareiškė jai dar kartą protestą dėl nukauto sargybinio ir neteisėtai užgrobtos žemės. Pasikalbėjimas truko 4 valandas. Grįžus mūsų komisijai Kaunan, kalbamu reikalu užsienių reikalų ministerija pasiuntė notą Tautų Sąjungai”.

Eilinis policininkas, aktyvus Šaulių sąjungos narys, Jurgis Kybartas buvo sąžiningas policininkas ir doras lietuvis, tikras savo Tėvynės patriotas. Už šias savybes jis buvo mėgiamas ir gerbiamas ne vien tarnybos draugų, bet ir viršininko - mano tėvo. Tėvelis jį laikė savo patikimiausiu pavaldiniu. Gal todėl tarnybos draugai ir pasirūpino, kad mano mamai būtų atsiųstos jo laidotuvių (vykusių 1931 spalio 6 dieną, Vievyje) nuotraukos, vieną kurių pavyko išsaugoti iki šių dienų.

Šioje tarnyboje mūsų pasieniečiams pastovų rūpestį kėlė ne vien įžūlūs lenkų išpuoliai, bet ir vietiniai kontrabandininkai. Šie prisigalvodavo įvairiausių gudrybių, kaip nepastebėtiems atsigabenti įvairių uždraustų prekių. Dažniausiai kontrabanda veždavo šilką ir jo gaminius, kosmetiką, sachariną, akmenėlius žiebtuvėliams. Nusikaltėliai slėptuves įsigudrindavo įsirengti savo transporto priemonėse – vežimų ienose, lankuose… Bet tėvo vadovaujami policininkai sugebėdavo surasti ir konfiskuoti didžiumą kontrabandos, gabenamos per jo saugomą rajoną. Galop konfiskuotų prekių susikaupė tiek daug, kad nebuvo vietos, kur jas sandėliuoti. Tuomet tėvelis sugalvojo, kad reikia tas prekes pigiau pardavinėti vietiniams gyventojams. Jis vėl per Kazį Svilą išsirūpino tam reikiamus dokumentus Vidaus reikalų ministerijoje, ir Kergeliškėse atidarė specialią konfiskuotų prekių krautuvę, į kurią paskyrė dirbti vieną eilinį policininką – Juozą Šimonį. J. Šimonis buvo kilęs nuo Biržų. Okupavus Lietuvą, bolševikai jį išsivedė sušaudyti, bet sužeistas J. Šimonis sugebėjo pasprukti ir pasislėpti. (Dar prisimenu vieną draugišką Kergeliškių pasienio posto policininką, kurio pavardė buvo Čiurinskas.)

Kai nusikaltėliai patyrė, kad per oficialią sienos perėję jiems niekaip nepavyksta pergudrauti Kazio Čerskio vadovaujamų policininkų, jie suintensyvino nelegalius sienos perėjimus. Dažniausiai tamsiu paros metu, kai prie kiekvieno krūmo policininko nepastatysi. Tėvas pajutęs, kad sienos pažeidėjai sėkmingai ir be didesnio vargo visvien suranda spragų jo saugomame ruože, įvedė “slapukų tarnybą”. K. Čerskio “slapukai”, nežinant net budintiems policininkams, tarpe tarp dviejų oficialiai nustatytų policijos postų, slapta įsirengdavo gerai užmaskuotą slėptuvę, į kurią ateidavo nepastebėti, ir pratūnodavo joje visą budėjimo laiką. Tuo būdu jie galėdavo sulaikyti ar pranešti tėvui ne vien apie kontrabandininkus, bet ir apie nesąžiningus policininkus, kuriuos šie mėgindavo papirkti. Tokia “slapukų” sistema, pirmiausia įvesta K. Čerskio vadovaujamame rajone, pasiteisino ir davė gerų rezultatų. Todėl netrukus ir kiti rajonai pasekė šiuo pavyzdžiu.

Senesni Kergeliškių kaimo gyventojai gyvus atsiminimus apie griežtąjį Kazimierą Čerskį ir kitus čia tarnavusius pasienio policininkus išsaugojo iki šių dienų… Pavyzdžiui, Kergeliškėse (kurios dabar kažkodėl vadinamos Karageliškių kaimu) gyvena tokia ponia Vladislava Klimienė, kuri apie Čerskį - policijos viršininką, bei kitus pasienio policininkus (Jakubauską, Čiulevičių,...) yra nemažai iš savo vyro bei uošvio, kuris kaimo seniūnu buvo, girdėjusi. Ji papasakojo istoriją, kaip jos giminaitis kontrabanda iš lenkų okupuotos pusės sau rūbus bei seserims dovanų kažką nešėsi, kai netikėtai pamatė priešais einantį policininką Čerskį. Tada krepšį su tom dovanom staigiai nepastebėtas užmetė ant kažkokio tvarto stogo. O rūbus jis buvo apsirengęs, nes sau ir pirkosi. Tai K. Čerskis jo ir nesustabdė. Bet baimės daug apturėjo. Po to tą krepšį, kai ėjo viena iš seserų pasiimti, jau ant kito policininko užsišoko. Bet laimei, tas kaip tik pasilenkė, ant žemės radęs kažkokį raštelį, kuriuo labai susidomėjo. Todėl ir ryšulio netikrino.

Iš Kergeliškių ūlyčios stačiu keliu nusileidus arčiau Neries, buvo gražus Panerių dvaras. Jame šeimininkavo toks aukštas ir stambus vyras su riestais ūsais, buvęs dvaro ūkvedys Teodoras Mickevičius.

1929 metų rugpjūčio pabaigoje garsus hidrologas profesorius Steponas Kolupaila kartu su dailininku Antanu Žmuidzinavičiumi baidarėmis keliavo Nerimi, ir aprašė savo įspūdžius iš apsilankymo tose vietose:

“Prieš išplaukiant nuėjau į Kergeliškių kaimą užsirekomenduoti mūsų pasienio sargybai, kuri žinojo apie mūsų kelionę. Rajono viršininkas p. K. Čerskis maloniai palydėjo mus nuo “starto” pasisekimo linkėjimais.”

“Aplenkę didelę kilpą, po keliolikos kilometrų kelionės pasiekėm Panerio dvarą. Čia p. Mickevičiai įsteigė savotišką kurortą: pas juos suvažiuoja atostogoms šeimyniškose sąlygose atsiilsėti Kauno inteligentija – profesoriai, artistai, žurnalistai. Dvaro rūmai dideliame parke ant aukšto ir lygaus Neries kranto, apsupti gražių laukų ir miškų, “pliažas” maudyklėms, 6 km. nuo geležinkelio, ir, daugiausia, malonūs šeimininkai, - pritraukia tuos vasarotojus, kuriems nepatinka arba neprieinama Palanga” (Prof. S. Kolupaila “Išilgai Neries!”, žurnalas “Mūsų žodis” Nr.17, psl. 7-8, 1929)

Su Teodoru Mickevičiumi tėvas bičiuliavosi. Jo vyriausias sūnus Adomas, gyvenantis Vilniuje, iki šiol gerai prisimena mūsų šeimą. Atsimena taip pat, kaip tėvas entuziastingai padėdavo organizuoti improvizuotus vaidinimus ir koncertus, kuriuose, kartu su iš Kauno poilsiauti atvykusiais artistais, dalyvaudavo ir vietiniai kaimo muzikantai. Teodoras Mickevičius 1945 metais pateko į Vorkutos lagerius, ir grįžo tik po 10 metų, labai paliegęs, ir greit mirė.

1934 metais Panerių dvaro dalį su mūriniais pastatais nusipirko Kauno VI, o vėliau Kaišiadorių gimnazijos direktorius, mokytojas Stanislovas Kairiūkštis, mano pusseserių Kairiūkštyčių dėdė. Paskutinis Panerių dvaro savininkas Stasys Kairiūkštis mirė 1942 metais bolševikų Puksos lageryje, iš bado valgydamas medžių žievę. Jo amerikietė žmona, mokytoja Ona Kairiūkštienė mirė Sibire, Altajaus krašte. Ten ir palaidota. O įdukra Irutė taip ir liko tremtyje, nes sovietiniai “nepriklausomos” Lietuvos biurokratai pasistengė nesugrąžinti komunistų užgrobto tėvų dvaro. Mokytojai Stanislovas ir Ona Kairiūkščiai susituokė būdami jau ganėtinai brandaus amžiaus, savo vaikų neturėjo. Irutė buvo įdukrinta dar visai maža. Ji buvo mylima ir auklėjama, kaip tikra vienturtė dukra. Birželio trėmimų metu Stasį atskyrė nuo šeimos ir su vienais marškiniais patalpino į gyvulinį vagoną, kuriame buvo 32 vyrai. Naujojoje Vilnioje jis dar sugebėjo kažkam perduoti trumpą laiškelį, kuris buvo nusiųstas broliui Jonui į Kauną. Šis paskutinis mokytojo atsisveikinimo laiškas 1981 metais buvo atspausdintas Lietuvos pogrindžio spaudoje, leidinyje „Aušra“.

Po karo Ona Kairiūkštienė su įdukra Irute iš tremties sugebėjo pabėgti į Tėvynę. Ona slapstėsi pas gimines Vilniuje, o Irutė – Kaune, ir net mokėsi Kauno V vidurinėje mokykloje. Iš mokyklos ji pateko tiesiai į kalėjimą. Giminės surado jos įvaikinimo dokumentus ir nuvežė juos į Lukiškes, mėgindami jų pagalba apsaugoti mergaitę nuo antrosios tremties. Irutė, patyrusi dar vieną visiškai netikėtą smūgį, net suakmenėjo. Paauglė visą laiką buvo šventai įsitikinusi, kad Kairiūkščiai yra jos tikrieji tėvai. Irutė apsisprendė, kad vyks atgal į tremtį kartu su mama.

Mūsų ir kitų Kergeliškių vaikų džiaugsmui, tėvas buvo sukonstravęs, ir, su vietinių stalių pagalba, padaręs labai dideles sūpynes – “Velnio ratą”. Tas aukštas medinis vertikaliai pastatytas ratas turėjo keturis atskirus lopšius – sėdynes. Mane, atsimenu, vyresni broliai užkėlė ir paliko sėdėti to rato viršuje, ir aš niekaip negalėjau pats nulipti (nes buvo labai aukštai!), kol kažkas atėjo ir atsuko mane apačion. Tą “Velnio ratą” tėvelis liepė išmontuoti, kai kažkoks gerokai įkaušęs vietinis gyventojas sumanė pasisukti, ir prisiplojo.

Tėvas labai mėgo įvairias technikos naujoves. Jis pirmasis (ko gero visoje apskrityje) įsigijo difuzorinį “Telefunken” radijo imtuvą, kuris tuomet kainavo per 700 litų. Prieš tai buvo žinomi vien tik detektoriniai radijo aparatai, kurių klausymuisi reikėdavo užsidėti ausines. Pradžioje mes ir turėjome vieną tokį vieną “Marconi” firmos aparatą su dvejomis ausinėmis.

Difuzorius buvo tikra revoliucija. Tėvas jį pastatydavo ant palangės prie atverto lango ir paleisdavo radiją visu garsu. Kergeliškių gyventojai ir praeiviai sustodavo prie mūsų langų ir klausydavosi to “stebuklo”. Tai net tapo savotiška vietine tradicija. Sekmadieniais tėvelis, pats būdamas laisvamanis, neskubėdavo į bažnyčią. Bet, prieš išeidamas medžioti ar žvejoti, visuomet pastatydavo garsiakalbį ant palangės, įjungdavo Kauno radiofono programą, kuri kiekvieną Sekmadienį 12 valandą tiesiogiai iš Kauno Įgulos bažnyčios transliuodavo Šv. Mišias. Aplink mūsų namus tuomet susirinkdavo didelis būrys kaimiečių (daugiausia vyresnio amžiaus moterėlės), kurie labai laukdavo tų tiesioginių mišių transliacijų, ir čia pat, mums prieš langus suklaupę, nuoširdžiai meldėsi. Tėvas net buvo nupaveikslavęs tokį įdomų vaizdą: aš, dar mažas berniukas, stoviu ant laiptelių prie mūsų medinės trobos, o priešais mane meldžiasi Kergeliškių gyventojai, suklaupę ant žemės.

Fotografija buvo viena iš didžiausių tėvelio aistrų. Jis nusipirko kamerą ir visą būtiną laboratorinę įrangą nuotraukoms ryškinti. Būdamas meniškos prigimties, jis paveiksluodavo ne vien žmones, bet ir įspūdingesnius gamtos vaizdus, laukus, upes, kalvas, žirgus,.. Nuotraukas jis dažniausiai spausdindavo ne tradiciškai, o foto popieriaus kortelėje iš kraštų palikdamas savotiškus neapšviestus, nesimetriškus, “išplaukusius” ar “iškarpytus” rėmelius. Atspausdintas nuotraukas jis pats spalvindavo aniliniais dažais, švelniomis, pastelinėmis spalvomis. Taip tėvo nuotraukos įgaudavo tik jo fotografijoms būdingą pavidalą, pagal kurį ir dabar nesunku atpažinti autorių. Namuose mes turėjome šūsnis tų nuotraukų, bet, deja, didžiuma jų pražuvo karo pabaigoje, kai lietuvių vagis Vokietijoje pavogė mano mamos lagaminą su visais šeimos albumais.

Laisvu nuo tarnybos metu tėvas taip pat labai mėgo medžioti. Jis turėjo įspūdingą, niekam nematytą, anglišką medžioklinį šautuvą. Skirtingai nuo kitų medžioklinių šautuvų, šis buvo daugiašūvis, su apkaba, užtaisoma iš apačios. Į Panerius dažnai atvažiuodavo jo buvę tarnybos draugai bei įvairūs valdininkai iš Kauno, kuriems ir būdavo rengiamos tos medžioklės. Visi svečių priėmimo bei vaišinimo rūpesčiai tuomet užgriūdavo ant vargšės mamos pečių. Tėvas, gal būt net pats to neįtardamas, instinktyviai tęsė savo prosenelio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Medininko pareigybes... Jis turėjo ištikimą ir gerą medžioklinį vilkšunį vardu “Barzdyla”, kuris žiemą mus - vaikus lengvai vežiodavo rogėse. Toks buvo stiprus.

Barzdylą, kaip ir šautuvą, iš savo bičiulio, didelio Lietuvos ir lietuvių draugo, anglų žurnalisto ir garsaus sportininko p. Harrisono. Ernest John Harrison kartu su savo žmona Rene ir dukryte Aldona 1930 metų vasarą buvo atvykęs į Lietuvą. Viešėdamas Kergeliškėse bei Panerių dvare jis apmokė pasienio policininkus ir ten tada stovyklaujančius Lietuvos skautų vadus“džiu-džitsu” veiksmų.

Kartą tėvas dalyvavo didelėje vilkų medžioklėje, kuri vyko Belovežo girioje. Tuo metu vilkai, atklydę net nuo Belovežo miškų, buvo taip įsisiautėję, kad padarydavo labai daug nuostolių ūkininkams, gyvenusiems abiejose demarkacinės linijos pusėse. Ši medžioklė vyko Lenkų okupuotoje teritorijoje; todėl iš anksto buvo suderinta su abiejų šalių pasienio tarnybomis. Pagrindinis šio žygio organizatorius, berods, buvo kunigaikštis Radvila, kuris ir pats entuziastingai joje dalyvavo. Vėliau mes iš tėvo pasakojimų sužinojome, kad šios įsimintinos medžioklės pagrindiniu herojumi tapo mūsų Barzdyla. Šunų turėjo ir Radvila, ir kiti medžiotojai, bet vienintelis Barzdyla susigrūmė vienas prieš viena su stambiu vilku, rujos vedliu, kurį kruvinoje kovoje nugalėjo. Kažkuris iš nepatyrusių medžiotojų jau taikėsi šauti į besigrumiančius “vilkus” (kaip jam pasirodė), bet tėvas laiku atskubėjo ir savo šautuvo buože tam tvojo per kuprą, šaukdamas: “Į ką taikai?!”. Barzdylai vilkas nukando gabaliuką ausies (viršutinį trikampį); buvo nemažai apdraskytas, bet išliko nugalėtoju. Pats kunigaikštis Radvila stebėjosi ir pavydėjo tėvui tokio nuostabaus medžioklinio šuns. Dar mėgino įkalbinėti parduoti, bet tėvas griežtai atsisakė. Atsimenu buvo išlikę tos garsiosios medžioklės nuotraukų su tėvu ir kunigaikščiu Radvila per vidurį, ir Barzdylos papjautu bei kitais nušautais vilkais, suguldytais prieš medžiotojus ir varovus.

Išeidamas medžioti ar žvejoti, tėvas niekada nesugrįždavo be kokio nors, kad ir nedidelio, laimikio.

Mūsų namuose dažnai buvo priglaudžiami ir laukinių gyvūnų jaunikliai, kurie tapdavo mūsų draugais. Tėvas tvarte laikė du prijaukintus vanagus. Nepaisant to, kad jų sparnai buvo pakirpti, kartais kaimiečiai ateidavo skųstis, kad tie Čerskių vanagai nukirto kokią kaimynų vištą. Tėvas be didelių ginčų pinigais padengdavo nuostolius. Mes prišaudydavome žvirblių, juos nupešdavome, ir taip maitinome vanagus. Turėjome net ir stirnaitę, kurios motiną sudraskė vilkai, ir kažkoks tėvo policininkas našlaitę surado ir atnešė iš miško. Prijaukinta ji, kaip koks šunelis, visur sekiodavo paskui mus vaikus. Stirnaitė gyveno kluone, o voveraitė apsigyveno troboje, tėvo milinės kišenėje. Pro atidaryta langą ji laisvai išbėgdavo į lauką, ir vėl sugrįždavo... Taip mes vaikai išmokome mylėti gamtą ir gyvūnus.

Nors tėvelis ir atsidėjęs gydėsi, bet džiovos sustabdyti niekaip nepavyko. Nežiūrint negalavimų, jis savo tarnybos iki pat mirties neapleido. Tame labai padėjo ir mūsų mama. Kai tėvas jau gulėjo sunkios ligos patale, mama net tapo neoficialia pasienio rajono viršininke. Deja, 1931 kovo 21 dieną tėvelis susirgo dar ir tuberkulioziniu meningitu, ir, neatgaudamas sąmonės, kovo 27 dieną mirė. Nepaprastai šaltą kovo 30 dieną jis buvo iškilmingai palaidotas Vievio kapinėse. Tą pavasarį lauke buvo tikrai labai šalta, todėl, pamenu, mama mus – mažesniuosius vaikus, į laidotuvių pabaigą kapinėse nebeleido, o paliko žydo karčiamoje, Vievyje, vienos linksmos lenkės priežiūroje.

Kergeliškėse gyvena 1922 metų gimimo Elena Jakonytė-Jakonienė, su kuria mes kartu lankėme pradžios mokyklą Malavolės kaime, ir kuri dar gerai atsimena, kaip (pagal seną tradiciją), laidotuvių procesijoje buvo vedamas ir mirusiojo karininko mylimiausias žirgas.

Dėl laidojimo apeigų bei vietos, kilo tam tikrų nesutarimų su Vievio bažnyčios klebonu, nes jis prieštaravo katalikiškam laisvamanio laidojimui. Buvo net siūlymų tėvą laidoti stačiatikių kapinėse, nes mano mama buvo stačiatikė. Bet galų gale sveikas protas ir gera valia nugalėjo, ir tėvelis buvo palaidotas kaip pridera - lietuvių katalikų kapinėse, garbingoje vietoje, kažkur visai netoli savanorių kapų. Vievio klebonui atsisakius, velionį į paskutinę kelionę palydėjo kunigas J. Mincevičius, jeigu neklystu, tam tikslui net iš Kauno atvykęs. Deja, antkapiu nebuvo kam pasirūpinti, ir kapo vieta iki šiol taip ir liko nežinoma...

Po ankstyvos tėvo mirties, visi su mama persikėlėme gyventi į Zarasus. Čia vyresni broliai mokėsi K.Būgos vardo gimnazijoje, o aš su Kostu ir sesutėmis - pradžios mokykloje. Tą pačią mokyklą lankydavo ir vietinių rusų sentikių duktė - Marija Melnik, kuri vėliau tapo šlovinama sovietine heroje "Maryte Melnikaite".

1934 metų vasarą, gyvendamas Zarasuose, tapau kito žinomo Lietuvos istorijos įvykio liudininku. Tuo metu, birželio pradžioje, mes su draugais stadione žaidėme futbolą, kai mūsų žaidimą nutraukė atskrendantis lėktuvas. Kartu su visais aikštėje kamuolį tada spardė ir Augustino Voldemaro brolio vaikai. Jie pirmieji ir pasigyrė, kad čia jų “dėdė atskrido”. A. Voldemaro brolis Zarasuose turėjo bankelį. Augustinas Voldemaras, 1934 metų birželio 7-8 d. surengęs karinį perversmą, kaip tik tada atskrido į Zarasus. Jis tikėjosi iš brolio gauti pinigų, kad galėtų įgyvendinti savo politinius sumanymus. Bet tuoj pat, nusileidus “dėdės Augustino”, lėktuvui, paskui jį, į tą pačią pievą nutūpė kitas karinis lėktuvas. Iš jo išlipę karininkai mus, vaikus nuvijo kuo toliau, o patys nuskubėjo suimti nevykusio perversmininko.

Mama Zarasuose nupirko dar pilnai neužbaigtą namą. Be to, ji miesto centre išsinuomavo patalpas, kuriose atidarė gatavų rūbų parduotuvę-siuvyklą, kur, pasamdžiusi porą moterų - siuvėjų, vietoje siuvo moteriškus rūbus, bei čia pat juos parduodavo. Šis mamos verslas ne kaip sekėsi. Dauguma provincijos žmonių tada siūdavosi pas “savus” siuvėjus, ir tokios “naujovės” ne labai pripažino. Tad po dviejų metų nesėkmės, mama turėjo parduotuvę uždaryti.

Zarasuose mama buvo subūrusi ir megėjišką teatro trupę, kuriai pati vadovavo, režisuodavo daug vaidinimų, o kartais ir pati vaidindavo juose. Taipogi ji kūrė ir siuvo tiems spektakliams drabužius. Už nuoširdumą, nenuilstmamą energiją, neišsenkantį kūrybingumą bei sveiką humoro jausmą, mūsų mamą zarasiškiai labai gerbė. Išliko to Zarasų vaidintojų būrelio nuotrauka, daryta vadovės palydėtuvių proga, maždaug 1937 metais.

Į Kauną prisėjo atsivežti ir mūsų ištikimąjį draugą Barzdylą, bet grynai atsitiktinumo dėka, mums greitai teko su juo atsiskirti. Vykstant iš Kauno stoties į viešbutį, Nepriklausomybės aikštėje, prie Įgulos bažnyčios, mus netikėtai sustabdė paskutinis Lietuvos Kunigaikštis Radvila:

- Stuj panie, stuj! – jis šaukė lenkiškai.

Brolis Vincas buvo nutaręs sekti a.a. tėvelio pėdom, t.y. - tapti Lietuvos karininku. Todėl mama pasistengė naują būstą gauti kuo arčiau Pirmojo Lietuvos Prezidento vardo Karo mokyklos. Mamos pažinčių dėka, butą išsinuomavome mediniame dviaukščiame name, prie pat A.S. Karo mokyklos tvoros, Panemunėje. Mes įsikūrėme antrajame, o pirmajame to pat namo aukšte gyveno kapelmeisteris Valeika su šeima. Mokyklos aikštėje buvo pastatytas labai gražus paminklas L.D.K. Vytautui Didžiajam, prie kurio iškilmių metu rikiuodavosi kariūnai. Susirinkdavo aukšti svečiai, Prezidentas; vykdavo priesaika ir kitos iškilmingos rikiuotės. Mes puikiai girdėdavom ir matydavom visą karinį gyvenimą, kuris vyko čia pat, už tvoros.

Atsimenu, labai gražiai dainuodavo mūsų kariūnai, ypač, kai tylų vakarą atžygiuodavo iš pratybų: “...tykus, tykus, vakarėlis...” Aplink mokyklos teritoriją daugiausia gyveno Lietuvos karininkų šeimos (dabar toje vietoje dar stovi kažkoks Rusų dalinys, o aplinkui daugiausia gyvena okupantų kariuomenės karininkų ir kolonistų šeimos).

Kaune mes visi trys jaunesni broliai tęsėme mokslus, o vyriausias tapo kariūnu. Kaip ir dauguma bendraamžių, mes tada žavėjomės kinu, sportu. Geriausiai sporte sekėsi Vincui ir Jurgiui. Vincas žiemą žaisdavo ledo ritulį, o vasarą krepšinį, plaukydavo, boksuodavosi. Bet iškiliausias sporte buvo Jurgis. Jis 1938 metais tapo Tautinės olimpiados prizininku, laimėjo tris bronzos medalius plaukyme laisvu stiliumi (400 metrų, 1500 metrų ir estafetėje). Jo pasiekti Lietuvos ir Pabaltijo rekordai, plaukiant ilgose distancijose, gana ilgai išsilaikė. Jurgis sportavo “LFLS” klube.

Nebaigęs vidurinio mokslo (gimnazijos), aš palyginus anksti išėjau dirbti. Nors motina ir labai stengėsi, ir pageidavo, jog mes visi šeimoje būtume išsilavinę ir baigtume aukštuosius mokslus, bet man tokiom sąlygom mokslas nelabai sekėsi. Tad prieš motinos valią nutariau eiti dirbti. Mamai pradžioje tai buvo netikėtas smūgis, bet greitai susitaikė su tuo.

Bet tada, norint gauti pastovaus darbo, reikėjo turėti taip vadinamą “rekomendaciją”. Mama neblogai pažinojo vieną iš kino kronikos “Mūsų Lietuva” akcinės bendrovės akcininkų - poną Dunajevą. Jis ir davė man taip reikalingą rekomendaciją.

Pradžioje mane įdarbino “šviesraščio” laborantu. Laboratorija buvo tos pačios “Mūsų Lietuva” bendrovės patalpose, Laisvės alėjoje (pusrūsyje). Pirmųjų laboratorinio darbo įgūdžių išmokė vyr. laborantas Bagdonavičius. Čia man reikėjo kopijuoti įvairius Kauno inžinierių brėžinius. Be to, vėliau dirbau ir filmų ryškinimo ir panašius darbus. Darbas “Mūsų Lietuvoje” buvo įdomus. Aš, kaip ir beveik kiekvienas mano amžiaus kaunietis, mėgau kiną, ir mintinai galėjau išvardinti daugelio ekrano žvaigždžių pavardes ir svarbesnes filmas, kuriose jie vaidino. Daugiausia tai buvo amerikoniškos filmos ir artistai. Dabar savo akimis galėjau pamatyti kaip tie “krutamieji paveikslai” daromi, ir net pats kažkiek dalyvavau šiame procese.

“Mūsų Lietuva” filmavo ir montavo kino kronikas apie nepriklausomos Lietuvos gyvenimą. Prieš leidžiant viešam rodymui, vykdavo peržiūros (kino teatre kuris dabar vadinasi “Kanklės”). Dažnai lankydavausi tose peržiūrose ir kartais matydavau, kaip cenzorius sustabdydavo kokį “nepageidautiną” kadrą, pavyzdžiui, kur Prezidentas A.Smetona nusišnypščia į baltą nosinaitę, ar panašiai ką nors “ne pagal protokolą” padaro, ir liepdavo jį iškirpti. Žodžiu, saugojome “Tautos vado” reputaciją.

Kartu su manim, ten taip pat dirbo ir mokinys-laborantas Viktoras Starošas - Lietuvos rusas. Jis 1941 m. kartu su raudonaisiais okupantais pabėgo į Rusiją, o paskui 1945 m. su tais pačiais (16-ta “lietuviška” divizija) sugrįžo į “išvaduotą” Lietuvą, bet jau kaip sovietinis karo kino korespondentas. Vėliau kūrė propagandinius filmus “Tarybų Lietuva”.

Kai aš, grįžęs iš Kolymos, visur ieškojau darbo, kreipiausi ir pas buvusį bendradarbį. Tada “draugas” Starošas taip man atsakė: “Mes tokių, kaip tu, nepriimam!”...

Neilgai man teko dirbti “šviesoraštyje”, nes motina, sužinojusi, jog man pastoviai tenka būti drėgnose, nevėdinamose patalpose, išsigando, kad tai gali labai pakenkti mano sveikatai. Mat, po ankstyvos tėvelio mirties nuo džiovos, mama pergyveno ir dėl mūsų - vaikų sveikatos. Todėl greitai išrūpino rekomendaciją į kitokį darbą.

4. AMLIT'e

Mama pažinojo pulkininką Grigaliūną, kuris, išėjęs į atsargą, dirbo “Amerikos lietuvių akcinės bendrovės” buhalterijoje. Jis mane ir rekomendavo į naują darbą. Plk. Grigaliūnas, kaip geras mūsų šeimos draugas, daug prisidėjo prie to, kad mama susitaikytų su mintimi, jog mums visiems bus žymiai lengviau, kai aš ne mokslu, o darbu prisidėsiu prie skurdaus šeimos biudžeto. Be to, tik su jo tėvišku pritarimu, ir aš pats ryžausi tam žingsniui.

Bendrovės direktoriumi buvo neeilinė asmenybė. Irgi buvęs kariškis, artilerijos generolas, savanoris-kūrėjas, dviejų Vyties kryžių su kardais kavalierius Motiejus Pečiulionis (1888-1960). Jis vienintelis iš Lietuvos generolų išvengęs suėmimo ne pabėgo į Vakarus, o išėjo į mišką vadovauti partizaniniam judėjimui, iš kur greit pasitraukė į “atsargą” - piemenauti. Bet šiose pareigose ilgai neužsibuvo, nes 1945 metais išvyko “studijuoti” į “Vorkutos mokslų akademiją”, iš kurios sugrįžo iškankintas, ir neužilgo mirė. Be šių, AMLIT'o administracijoje darbavosi ir daug daugiau atsargos karininkų, kurių likimai, turbūt, susiklostė panašiai.

Mane priėmė dirbti mokiniu auto-motoristu, pas meistrą Birulį. Dabar jau pats uždirbau pinigų ir, atsimenu, iš provincijos (Kamajų miestelio) atvykus mano pusbroliams “Tučiui” ir “Mučiui” (abu vėliau atsidūrė Sibire), galėjau jiems laisvai nupirkti po bananą (už 2 litus)! Birulio mokiniu dirbau pusę metų. Teko krapštytis prie dyzelinių variklių: pradžioje plaudavau variklio detales, vėliau patikėdavo ir sudėtingesnį darbą - išmontuodavau ir sumontuodavau variklius. Mano meistras buvo gan geras savo srities specialistas, bet turėjo vieną nedidelį trūkumą - mėgdavo dažnai išgerti. Gan tankiai, davęs reikiamus nurodymus, kaip ir kokius darbus turiu atlikti, jis palikdavo mane vieną ir dingdavo valandai, kitai. Grįždavo jau su alkoholio kvapeliu. Vėliau sužinojau, kad jis savo rūbų spintelėje turėdavo degtinės, kuria ir vaišindavosi su kitais meistrais. O tie dažnokai užsukdavo pas jį iš kitų cechų-barų. Bet savo darbą jis visuomet atlikdavo sąžiningai ir gerai, kaip man tuomet atrodydavo. Ir AMLIT'o administracija jį gerbdavo, kaip labai gerą specialistą, pasitikėjo ir nelabai kontroliavo jo darbinės veiklos. Nors pačioje bendrovėje drausmė ir tvarka buvo ypatinga, ir visi darbininkai savo darbo vietas labai brangino.

Vyriausiu dirbtuvių meistru buvo neaukšto ūgio, pagyvenęs, žilstelėjęs lenkas iš Lodzės - Staševskis. Jis vaikščiojo po visas dirbtuves ir konsultavo, bei nurodinėjo darbus. Buvo gan griežtas, reiklus ir pareigingas. Bet su gerais darbininkais ir specialistais elgėsi familiariai, korektiškai, niekad nesiginčydavo ir dažnai jiems nuolaidžiaudavo. Lietuviškai kalbėjo pusėtinai, bet daugelis mūsų meistrų buvo iš Šančių ar Vilijampolės, ir su Staševskiu, pataikaudami, kalbėdavosi “po polskiemu”. Kuo jis buvo labai patenkintas. Tad ir Birulis, įgijęs vyr. meistro pasitikėjimą, dažnokai naudojosi jo nuolaidžiavimais.

Didesnioji bendrovės darbininkų dalis dirbome pagal valandinį tarifą. Todėl eidami į darbą, pro vartus įžengę į AMLIT'o patalpas, privalėjome “atmušti” savo darbo kortelę į automatinį laikrodį, kuris tuo momentu ant kortelės atspausdindavo laiką ir datą. Tą patį reikėjo padaryti ir išeinant. Prieš laikrodį stovėjo staliukas, už kurio budėdavo kontrolierius - “tabelininkas”, kuris atidžiai stebėdavo šią procedūrą. Be to, jis dar retkarčiais pereidavo per visas dirbtuvių patalpas, tikrindamas, ar nėra kas darbo metu pasišalinęs iš darbo. Jo visi prisibijodavo. Iš anksto nebuvo galima numatyti, kada jis pasirodys. šio kontrolieriaus apsilankymai visada būdavo labai netikėti, nes per cechus-dirbtuves jis eidavo įvairiu darbo metu, kaip jam “užeidavo”. Jeigu jau papuolei į jo nemalonę, tai tik laikykis! Kai kontrolierius kokio nors darbininko nerasdavo savo darbo vietoje, pirmiausia, iškart atsižymėdavo savo užrašų knygelėje, o rytojaus dieną prasižengėlis iš pat ryto buvo kviečiamas į kontorą, aiškintis, kur buvo prapuolęs. Visi darbininkai šiuo atžvilgiu buvo labai solidarūs. Kai tik vyrai pastebėdavo, kad “tabelininkas” iš savo kontoros išėjo į dirbtuves, tuoj žaibu perduodavo per visas patalpas, kad visi būtų savo vietose, nes: “Ateina!”. Jis gan tankiai nerasdavo vieno ar kito darbininko. Tada laukdavo, bet ne ilgiau, kaip 10 minučių. Bet per tą laiką ieškomasis (nuėjęs, sakysim, į išvietę ar įrankinę) turi, trūk plyšk, prisistatyti. Visi bendradarbiai stengėsi nenutolti nuo savo darbo vietų, nes žinojo, kad po kelių pasiaiškinimų gali netekti darbo. Ir man kartais tekdavo aiškinti šiam kontrolieriui, kur šiuo metu yra mano meistras.

Birulis, retkarčiais anksčiau, į vakarą, baigiant darbą, pasišalinęs, prašydavo, kad aš, išeidamas namo, atžymėčiau ir jo kortelę. Kontrolierius į darbo pabaigą nebūdavo toks akylus bei pastabus, nes būdavo užsiėmęs jau atmuštų kortelių registravimu į žurnalą. Tad aš, nutaikęs momentą, kartu atmušdavau ir Birulio kortelę, nes tas po kontrolieriaus vizito jau būdavo “išgaravęs”.

X

AMLIT'e susipažinau su panašaus “likimo” kaip mano, tik porą metų jaunesniu draugu nuo Virbalio - pulkininko Bironto sūnumi. Jis čia atėjo dirbti ne dėl medžiaginės padėties, bet dėl to, kad jam nesisekė moksle. Iškart su juo susidraugavau. Dažnai matydavau ir jo tėvą - pulkininką, kuris dar tarnavo kariuomenėje ir vilkėjo uniformą. Pulkininkas savo sūnui sakydavo: “Bet koks darbas žmogaus nežemina, bet kai tau sūrus prakaitas griauš akis, gal tada gailėsies, kad netęsei mokslo!”.

Birontas, kaip ir aš, dirbo mokiniu, tik prie benzininių variklių, pas meistrą Kregždį. Tame ceche dar dirbo tokie meistrai-motoristai, kaip Raudonis ir Kovaliovas. (Kovaliovas, pirmą kartą bolševikams užėjus, tapo motoristu - “stachanoviečiu”, nors iki tol ypatingu darbštumu neišsiskyrė. Jis irgi buvo išbėgęs su savo tautiečiais, bet po karo grįžo jau su sovietinio kapitono laipsniu. Pasistatė mūrinį namą ir gyveno Šančiuose, Kranto alėjoje.)

Bironto tėvukas buvo gan turtingas, netoli Virbalio turėjo ūkį, be to, turėjo nuosavą autobusą, kuris kursavo keliu Kaunas-Virbalis.

5. Kaip “patvarkiau” Bironto autobusą

Vieną dieną plk. Bironto autobusas buvo atvežtas į mūsų bendrovę, kapitaliniam variklio remontui. Kadangi motoras buvo dyzelinis, tai kaip tik pateko pas mano meistrą Birulį, kuris buvo tokių variklių specialistas. Sėkmingai sutaisius variklį, buvo iškviestas autobuso savininkas su jo vairuotoju, kad priimtų atliktą darbą. Plk. Birontas atvykęs nutarė, kad po darbo, t.y. vakare, “išbandymui” važiuos į Virbalį, iki jo ūkio ir atgal. Meistras Birulis bei aš buvome pakviesti važiuoti kartu. Mielai sutikome. Tad baigus darbą, visi išvykome į Virbalį. Su mumis važiavo ir pulkininko sūnus. Laimingai pasiekus ūkį, šeimininkas visus pakvietė prie vaišių stalo.

Aš, kiek užkandęs, kartu su pulkininko sūnumi išėjau į sodą, kur stovėjo autobusas. Jis buvo pastatytas tarp obelų, nemažos nuokalnės viršūnėje. Aš, kažkodėl, staiga panorau pasirodyti prieš savo jaunesnįjį draugą, kad esu ne vien tik šaltkalvis-motoristas, bet moku ir vairuoti. Įsitikinęs savo sugebėjimais, drąsiai sėdau už vairo ir išjungiau pavaros svirtį. Čia staiga buvau netikėtai priblokštas ir pasimečiau, nes pajutau, jog autobusas sava eiga pajudėjo iš vietos, ir pradėjo riedėti nuo kalno. Iškart sutrikau, nežinodamas ką daryti, ir bandžiau koja mėšlungiškai spaudyti pedalą, kuris, pasirodo, buvo ne stabdžių, o sankabos. Autobusas “Kaunas-Virbalis” toliau smagiai riedėjo nuokalne, o aš “vairavau”. Pirmiausia nukentėjo durelės (iš vairuotojo kabinos pusės), nes jos buvo paliktos praviros ir tuojau atsimušė į pirmą kelyje pasitaikiusią obelį. Nuo smūgio išbyrėjo durelių stiklai, o aš “vairavau” toliau. Staiga priekyje, prieš save, pamačiau kitą obelį, ir stengdamasis išvengti artėjančio susidūrimo su ja, staigiai pasukau vairą į dešinę, bet sekanti obelis “pagavo” dešinį sparną ir bamperį. Autobusas pagaliau sustojo. Mano draugužis leipo iš juoko, o aš, išbalęs ir išpiltas šalto prakaito, iššokau iš kabinos ir žiūrėjau į savo “vairavimo” pasekmes. Tuo metu savininkas, autobuso vairuotojas ir kiti svečiai vaišindamiesi išgirdo “kažkokį” neįprastą triukšmą lauke, ir nutarė patikrinti, kas gi čia įvyko. Meistras Birulis, iškart supratęs, kad tai mano “darbas”, perpykęs ir koliodamasis šoko prie manęs, ir nesismulkindamas trenkė kumščiu į veidą. Aš kiek susvyravau, bet nenugriuvau. Tuo tarpu pribėgo pulkininkas ir, ramindamas įsikarščiavusį meistrą, pasakė:

- Baikit, baikit! Čia menkniekis! Visai nereikia už tai taip smarkiai koliotis ir mušti!

Autobuso durelės buvo mažai įlenktos, tik išdužęs stiklas. Dužęs buvo ir dešiniojo žibinto stiklas, dešinysis sparnas ir bamperis - šiek tiek įlenkti. Atlenkus sparną, kad nekliudytų priekiniam ratui, mes grįžome į Kauną. Aš sėdėjau susikrimtęs. Buvau pasiryžęs ir įsitikinęs, kad už padarytus nuostolius neišvengiamai teks man apmokėti. Bet pulkininkas tėviškai nuramino:

- Nenusimink - aš viską apmokėsiu! Tau visai nėra ko sielvartauti!

Dar kartą atsiprašiau, ir padėkojau už jo gerą širdį. Birontas tik nusišypsojo sakydamas:

- Niekis - visko pasitaiko. Po tokio “krikšto” tu ateity būsi geras šoferis! - ko aš, aišku, labai troškau.

Autobusas greitai buvo sutvarkytas ir išvyko savo maršrutu. Na, o aš nuo savo meistro Birulio daugiau jokių priekaištų negirdėjau, nes jis matė, kad aš dėl šios “išdaigos” labai pergyvenau.

X

1939 metais, kai Klaipėdos kraštą aneksavo vokiečiai, į mūsų bendrovę buvo priimta nemažai bedarbių lietuvių, išvytų iš savo žemių. Pas mus, t.y. meistrui Biruliui, mokiniu-motoristu buvo priskirtas mano naujas kolega, buvęs žymus sunkiojo svorio boksininkas Juozas Vinča. 1927 jis buvo Baltijos čempionu, o 1928 metais net Amsterdamo olimpiadoje atstovavo Lietuvai. Su Vinča teko darbuotis iki pat tarnybos kariuomenėje. Jis buvo ne tik aukštas, tvirto sudėjimo atletas, bet ir labai geros širdies žmogus. Jo žmona tuo metu gavo darbo “Pieno centre” ir dirbo ledų pardavėja. Visi išvytieji klaipėdiškiai, darbininkai ir tarnautojai buvo įdarbinti, ir Vyriausybė bei kauniečiai jiems suteikė visokeriopą pagalbą.

6. “Fakyras”

Tiksliai neprisimenu, kokį mėnesį, bet apie 1940 metus, prieš išeinant į kariuomenę AMLIT'e aš iškrėčiau dar vieną “fokusą”, dėl kurio nudegiau daugiau nei su Bironto autobusu.

Buvo eilinė darbo diena; ir padėdamas meistrui Biruliui ploviau ir valiau variklio detales. Ploviau benzinu, žinoma. Nežinau, kas man tada šovė į galvą išbandyti vaikystėje matytą triuką – “ugnies rijimą”.

Mačiau aš tai Zarasuose, būdamas kokių 5-6 metų amžiaus, su broliais ir tėvais apsilankęs gastroliuojančio “Rokoko” cirko artistų pasirodyme. Man tada didžiausią įspūdį paliko žonglieriaus pademonstruotas triukas su ugnimi. Jis ištiestoje rankoje laikė degantį fakelą ir iš burnos pūtė liepsnos liežuvius. Bet ne tai labiausiai sukrėtė publiką. Vėliau tas pats žonglierius, jau persirengęs “arabiška” apranga, su turbanu, į sceną įėjo su kokių trijų metrų kartimi, uždėta statmenai ant galvos. Karties viršuje vos vos laikėsi verdantis, kaip atrodė, rusiškas virdulys - “samovaras”. Kokį triuką “Rokoko” žonglierius dar buvo sumanęs pademonstruoti, aš nežinau. Bet aiškiai prisimenu, kaip tas įkaitęs “samovaras” nusprūdo nuo karties viršaus, ir nukrito tiesiai fakyrui ant veido, apliedamas jį verdančiu vandeniu ir apibarstydamas degančios anglies žarijomis. Ši siaubinga drama buvo žiūrovų sutikta siaubo ir užuojautos šūksniais. Tada man atrodė, kad įvyko baisi tragedija, kurios negalėjau pamiršti. Bet iš to nepasimokiau...

Nutariau išbandyti tik “ugnies rijimą”. Įsiurbiau į burną labai nedidelį kiekį švaraus benzino. Užsidegiau degtuką ir laikiau ištiestoje rankoje atitraukęs kuo toliau nuo savęs. Staigiai išpurškiau benziną, taikydamas virš liepsnos. Pavyko! Efektas buvo stulbinantis; bent jau man pačiam taip atrodė. Netikėtai susilaukiau ir pirmojo gerbėjo pripažinimo - meistras Birulis buvo sužavėtas, tuo, ką atsitiktinai pamatė. Jis su entuziazmu šoko prašyti, kad šį “fokusą” pademonstruočiau jo draugams, ir nedelsdamas nulėkė į kitus cechus kviestis daugiau publikos. Aš, suprantama, jaučiausi šlovės viršūnėje.

Kai iš kitų AMLIT'o cechų susirinko dar keletas Birulio draugų, kad pamatytų nemokamo “cirko”, aš įžengiau į “sceną”. Stengiausi neapvilti savo gerbiamo meistro ir šį kartą “įsipyliau” gerokai daugiau degalų. Ištiesiau ranką su degančiu degtuku ir... Įvyko, kas ir turėjo įvykti - nesugebėjau staigiai išpurkšti tokio kiekio benzino. Liepsnos liežuvis akimirksniu sugrįžo į mane, ir benzinas degė ant mano lūpų ir veido.

Nežinau, kuo visa tai būtų pasibaigę, jeigu ne mano meistro žaibiška reakcija. Jis griebė savo darbinį chalatą ir prišokęs apgaubė juo mano degančią galvą. Buvau gerokai išsigandęs ir apsvilintas. Labai skaudėjo, dar ir dėl to, kad patyriau visišką fiasko, nuvildamas publiką ir savo meistrą Birulį.

Meistras, pritariant susirinkusiems žiūrovams, tuojau sugalvojo kaip įtikinamai paaiškinti mano nudegimą, kad išvengtume didesnių nemalonumų iš AMLIT'o viršininkų. Taigi, pagal oficialią versiją įvyko taip: “man beplaunant, per nesandariai priveržtą degalų vamzdelį ant variklio ištekėjo benzino, kuris nuo atsitiktinės kibirkšties užsiliepsnojo ir apdegino mano veidą”.

Po pirmosios pagalbos darbe, mane nugabeno į Raudonojo Kryžiaus ambulatoriją, prie Įgulos bažnyčios. Ten man patepė vaistais ir perrišo galvą. Taip bintu apmuturiuotu veidu, kaip iš fronto, ir parėjau į namus. Namie, suprantama, laikiausi oficialiosios versijos... Tris dienas sėdėjau namuose ir nėjau į darbą, kol galėjau nusiimti tuos bintus. Dar keletą dienų gydžiausi ambulatoriškai.

Po to niekad nebandžiau žaisti su ugnimi. Ir kitiems nepatariu.

7. “Pšecivka”

Pasišalinus iš darbo, Biruliui ir kitiems “mėgėjams” nereikėjo labai toli eiti. Prieš pat mūsų - “Amerikos lietuvių akcinę bendrovę”, kitoje Kęstučio gatvės pusėje, buvo toks žydelio “restoranėlis”, o tiksliau - landynė. Pritrūkęs “šnapso” Birulis kartais ir mane, kaip savo gizelį, nusiųsdavo į tą “knaipę”. Šį “darbą” turėdavau atlikti nepastebint vyriausiam meistrui. Tuose darbininkų užeigos namuose buvo bufetas bei valgykla, kurios gale buvo dar atskiri kambarėliai be durų. Vietoje jų, buvo užkabintos užuolaidos. Tuose kambarėliuose – “kabinose” prie staliuko dažniausiai sėdėdavo tie klientai, kurie nenorėdavo “afišuotis” bendroje salėje. Šalia užkandos, ten visuomet galėjai gauti “šnapso” ar alaus. Alaus bokalas tada kainavo 25-40 centų, priklausomai nuo rūšies. Populiariausias buvo “Pilzeno” ir “Dobel” (dvigubas). Aš tada, kaip mokinys, uždirbdavau 60 litų per mėnesį, o meistrai - 500 Lt ir daugiau. Birulis, kaip labai geras meistras, uždirbdavo 700 litų. Vėliau ir man jau mokėjo 350-400 Lt mėnesinę algą. AMLIT'o senbuviai tą landynę vadindavo “Pšecivka” (lenkiškai “przeciwko” - priešais). Jie dažniausiai ir pietaudavo šioje “knaipėje”. Labai dažnai ir baigus darbą, prieš išeinant namo, mūsų darbininkai ten užsukdavo, atsigerti bokalą alaus, ar išlenkti “čierkutę” degtinės. Tarp nuolatinių “Pšecivkos” lankytojų nemažai buvo kairiųjų pažiūrų ir net atvirai komunistuojančių pijokėlių (matuojant nepriklausomos Lietuvos talpos vienetais). Dažnas iš jų tik apsimesdavo, kad esąs užsikrėtęs “kairumo liga”, ir kad karštai pritaria ir domisi komunizmo idėjomis. Tai jiems, paprasčiausiai, apsimokėdavo, nes kaip idėjiniai “draugai” (“tovarišči”), gaudavo nemokamai išgerti. Juos dažnai dykai girdė toks komunistuojantis žurnalistas (buvęs kairuoliško laikraščio “Laisvas žodis” redaktoriumi), Justas Paleckis, kuris irgi buvo nuolatinis šios “knaipės” lankytojas. Tarp kitko, jo sūnus - Lietuvos Darbo Demokratinio “draugo” Prezidento patarėjas (buvęs SSRS ambasados Šveicarijoje “diplomatas”), labai primena savo tėvą. Ir ne vien veido bruožais...

J.Paleckis turėjo “draugų” ir mūsų bendrovėje. Jis tankiai, ypatingai šeštadieniais, susikviesdavo iš mūsų bendrovės “pažangiausius” darbininkus ir “sočiai”, iki pusiaunakčio, vaišindavo juos alkoholiu, praskiesdamas jį įkyria komunistine propaganda. Mūsų meistrai ir šaltkalviai jį tiesiog vadindavo Justu. Kaip išgarsėjęs “fundatorius”, jis visuomet būdavo didelio darbininkų būrio apsuptyje. Kadangi tose mažose “kajutėse” sykiu netilpdavo daug žmonių (daugiausia šeši), tai “prijaučiantys” pritraukdavo salės staliukus arčiau “kabinos”, kur lindėjo Justas, ir gurkšnodami dovanotą alų ar “šnapsą”, klausydavosi “pranašo” agitacinių kalbų. Kartais pažįstami AMLIT'o darbininkai pasikviesdavo kartu ir mane pasivaišinti nemokamu alumi bei užkandžiais, kurių būdavo gausu. Tad ir man teko “garbės” paragauti iš socializmo kūrimo ištakų. J.Paleckis dirbdavo “pogrindyje” - pasislėpęs “kabinoje”, neatskleistomis užuolaidomis, bet kalbėjo garsiai, kad ir salėje esantys galėtų gerai girdėti. Jis nuobodžiai pasakodavo apie Sovietų Sąjungos bei visos “pažangios” žmonijos ir bolševikų pasiektus “iškovojimus”, bei darbininkų gyvenimą Raudonajame “rojuje”, kur pastarieji jaučiasi, “kaip inkstai taukuose”, ir “nieko jiems ten netrūksta” ir t.t... O palyginimui, visada pasiguosdavo, koks yra “žiaurus darbininkų gyvenimas smetoninėje Lietuvoje”. Abejoju, ar visi Paleckio sugėrovai tuo tikėjo, nes be “Laisvo žodžio” Kaune juk ėjo ir daug kitokių laikraščių; bet visi apsimetinėjo, kad tiki ir įdėmiai išlaukdavo, kol vėl galės ramiai išlenkti savo nemokamą “porciją”. Dažnai “nubyrėdavo” ir Biruliui.

Retkarčiais, kai ne laiku pasirodydavo kontrolierius, ar iškilus kokiam “gamybiniam” neaiškumui, aš eidavau ieškoti meistro į tą žydelio užeigą, ir visuomet akis į akį tekdavo sutikti “vaišingąjį” Justą Paleckį. Man jis ypatingo įspūdžio nedarydavo, o net atvirkščiai - atrodė kaip paprastas girtuoklis-bolševikas, kurių matydavau Zarasuose, ir apie kuriuos tiek daug buvau iš mamos prisiklausęs. (Kaip jau minėjau, apie bolševikus bei jų veiklos metodus mano tėvai jau buvo patyrę dar gyvendami Petrapilyje.) Tad ta visa šutvė - “Paleckio chebra” daugiausia susirinkdavo šeštadieniais, ir iki 1 valandos nakties gerdavo ir kalbėdavosi, vėl užgerdavo, ir vėl kalbėdavo apie Sovietų Sąjungos “pažangą” ir darbininkų “laisvę”. Žodžiu, “Pšecivkoje”, gerai “užpylus akis”, buvo kuriamas Lietuvos socializmas. Pagrindinis agitatorius net knygą išleido - “Sovietų sąjunga mūsų akimis”.

Per pilietinį karą Ispanijoje tomis savo girtomis agitacijomis Justas Paleckis sėkmingai užverbavo “savanoriais” kokius septynis darbininkus ir iš AMLIT'o bendrovės. Bet tie, kurie po to karo iš Ispanijos per Prancūzija sugrįžo gyvi, jau prablaivėję, prakeikė Justą ir daugiau nei nosies nekišo į “Pšecivką”.

Ateidavau retkarčiais ir aš į “Pšecivką”, bokalą pigaus alaus išgerti, kartu su jaunuoju Birontu, kuriam parūpo iš arčiau pamatyti tą Justą, apie kurį jau buvo girdėjęs ir net laikraščiuose skaitęs. (Lampėdžiuose, kur buvo kasamas pylimas apsaugai nuo Nemuno potvynio, Justas buvo suorganizavęs darbininkų “streiką-sukilimą”, kurį aprašė spauda).

8. Kaip aš gelbėjau Lietuvos “prezidentą”

Vieną vakarą meistras Birulis paprašė mano motinos sutikimo, kad ji leistų man šeštadienį kartu su meistru padirbėti (dabar, kažkodėl, tai vadina “chaltūra”). Mama sutiko, ir anksti ryte mes su Biruliu ir vežiku “dročke” išvažiavome į Garliavą. Neprivažiavus Garliavos, stovėjo toks malūnas. Jo savininku buvo kažkoks žydelis, su kuriuo Birulis ir sudarė sutartį šeštadienį suremontuoti malūno dyzelinį variklį. Tai buvo gan didelis variklis, kokio gyvenime aš dar nebuvau matęs. Bet tai manęs nebaugino. Mano, kaip “gizelio”, užduotis buvo - atlikti tą darbą, kurį užduodavo meistras. Visiškai sugedusį variklį turėjome sutaisyti per vieną dieną, t.y. užlieti ir “prišabruoti” švaistiklio guolį, kurį vos dviese pakėlėme. “Užliejimo” darbą atliko pats meistras, o “šabruoti” teko daugiausia man. Darbą užbaigėme jau vėlai vakare, bet kol sutaisytą variklį užvedėme, užtrukome net iki 11 val. Nemažai privargome, bet kai variklis pradėjo suktis, malūno šeimininkas su džiaugsmo ašaromis apkabino Birulį ir išbučiavo sakydamas:

- Aš esu labai tau, meistrhe, dėkingas už mano malūnas paleidimą į darhbas, nes, žinai, niekas nenorhėjo šytas darhbas padarhyti!

Už sėkmingą remontą Birulis gavo 400 litų, ir čia pat, prie žydelio 200 padavė man į rankas, pagirdamas:

- Mano sėkmę lėmė aš niekaip nebūčiau susitvarkęs. Paskui tėviškai perspėjo: - Neužmiršk ir su mama pasidalinti šituo uždarbiu!

Patenkintas žydelis ne tik dosniai užmokėjo, bet ir gardžiai pavaišino. Papietavę prie gausiai apkrauto stalo, mes laimingi su “dročke” išvažiavome namo.

Buvo jau labai vėlu, kai atvažiavome į Kauną (apie 12 valandą nakties). Važiuojant Kęstučio g-ve ties mūsų darboviete, staiga iš “Pšecivkos” išbėgo kažkokia moteriškė (viena iš tų, kurios plaudavo “knaipės” grindis) ir, sustabdžiusi mūsų vežiką, paprašė:

- Ar negalėtumėt, vyrai padėti?! Man reikia išplauti grindis, o ten viduje, vienoje iš kabinų, miega kažkoks pijokas. Aš niekaip negaliu jo viena, nei prisižadinti, nei pakelti. Padėkit, ką! Jūs, ponas Biruli, jį gerai pažįstate! - su pašaipa pridėjo, pažinusi pastovų lankytoją.

Nuėjome dviese su vežiku į vidų ir žiūrim. Tikrai - po stalu guli girtas pijokas - Justas Paleckis, ir nei krust. Mes jo net nežadinom, nes aiškiai matėsi, kad tai beviltiška. Paėmėme dviese su vežiku ir, kaip maišą, išnešėme iš “knaipės” į gatvę. Vargšelis buvo tiek “prisiagitavęs”, jog neprabudo net nešamas. Tik kažką sau panosėje nesuprantamo sumurmėjo (nežinau, galbūt jis bandė ištarti: “Visų šalių proletarai, vienykitės!”, bet suvokti to turbūt nebuvo įmanoma, net užgrūdintam "pogrindininkui").

Mes jį pasodinome, atrėmę į sieną, ir jau ruošėmės važiuoti, bet aš meistrui pasakiau, kad gal būtų nelabai gerai taip žmogų vieną gatvėje palikti. Pažinęs “fundatorių”, Birulis nusijuokė ir pasakė:

- Paleckis tik tuomet “draugams” reikalingas, kol “fundija”, o kai nelieka ką gerti, “draugai” palieka jį likimo valiai! Jei jo gerbėjai jį paliko, tai ko man juo rūpintis?! Taip su visais “besočiais” atsitinka...

J.Paleckį pasodinę ant šaligatvio, ir palikę atremtą į sieną, prie “Pšecivkos”, mes nuvažiavome savo keliu. Birulis, apsigalvojęs, lygtai norėjo jį “pakrauti” į “dročkę”, bet dabar jau vežikas atsisakė girtą vežti, nes, atseit, jam už tai niekas neužmokės. Kauno “dročkės” vežikas pasirodė “išdidesnis” už būsimą “Lietuvos prezidentą”! Nei vežikas, nei aš, tada negalėjome net įsivaizduoti, kad nešame ne girtą Justą Paleckį, o netolimą Lietuvos ateitį...

Palydėjęs iki pat namų, meistras mane perspėjo, kad aš niekam, niekam, net savo artimiausiems draugams, neišsiplepėčiau, kad nešiau Paleckį.

Aš gerai supratau, kodėl Birulis nenorėjo, kad apie tai kas nors sužinotų. Paprasta geriančiųjų logika - bijojo dosnųjį “fundatorių” sukompromituoti ir prarasti. Nes po to, anksčiau ar vėliau, ir pats Justas būtų sužinojęs, kaip sugėrovo Birulio “gizelis” ir vežikas jį “gelbėjo”, ir daugiau meistrui “nefundytų”...

Po to dar daug kartų teko užeiti į šią “knaipę” ir išgirsti “ugningosios” Justo Paleckio propagandos apie tai, kaip “gera gyventi” komunistinėje Rusijoje, ir koks “kruvinas” yra “fašistinis Smetonos režimas”.

J. Peleckis, be to, buvo dar ir aršus streikų kurstytojas ir, šiaip meistriškai organizuodavo ir provokuodavo įvairius komunistiškus patriukšmavimus (panašiai, kaip dabar toks Šustauskas). Už išprovokuotus gatvės neramumus, jis net buvo keliems mėnesiams išvežtas į Dimitravą. Vieną panašios gatvinės Justo veiklos atvejį pats mačiau savo akimis.

9. Paleckio “mytingas”

1939 metais, po garsiojo Stalino-Hitlerio pakto pasirašymo, abi imperijos susitarusios užpuolė Lenkija, ir Sovietai užvaldė lenkų okupuotą Rytų ir Centrinę Lietuvą. Kai Rusai už jų bazes Lietuvos teritorijoje mums “perleido” Vilnių, Kaune buvo paskelbtas iškilmingas visuomenės suėjimas. Tai įvyko spalio mėnesį. Į šį skubotai organizuojamą renginį buvo sukviesta keletas aplinkinių mokyklų bei miesto centre esančių įstaigų ir bendrovių darbuotojų. Ir iš mūsų bendrovės viršininkai nuo darbo atleido keletą darbininkų. Įvykis buvo neeilinis. Visgi, po tiek metų lietuviai atgauna savo išsvajotąją Amžinąją sostinę. Džiaugėmės, nes tada dar gerai nesuvokėme kokia baisia kaina “Vilnius mūsų - o mes rusų!”.

Mes kartu su Birontu nuėjome į šią šventinę sueigą, kuri turėjo įvykti sodelyje, prie Vytauto Didžiojo Karo muziejaus. Ten jau buvo atvažiavęs Lietuvos Respublikos Prezidentas A. Smetona bei Ministeris pirmininkas J. Černius ir kiti valstybės vadovai. Muziejaus sodelyje buvo jau keletas tvarkingų moksleivių rikiuočių bei, šiaip, nemaža paskirų žmonių minia. Mes su Birontu ir kitais iš AMLIT'o atėjusiais darbininkais atsistojome netoli įėjimo vartelių. Tuo laiku aš pamačiau tarp moksleivių eilių besisukinėjantį Justą ir dar keletą mėlynanosių iš Paleckio “chebros”. Bandžiau atkreipti ir savo draugo bei kitų arčiau stovėjusių bendradarbių dėmesį į pažįstamą bolševikų agitatorių, bet į tai niekas per daug nereagavo, nes visi žiūrėjo į ten, iš kur jau per garsiakalbius pasigirdo Respublikos Prezidento kalba. A. Smetona ragino visus Lietuvos piliečius, kiek kas galime, padėti Vilniaus miesto ir Vilniaus krašto žmonėms, kurie šiuo metu yra sunkioje medžiaginėje padėtyje; sakė - ypač jaučiamas maisto trūkumas. Prezidentas kvietė visą tautą prisidėti prie Vilniaus krašto gerovės atkūrimo ir gelbėti gyventojus nuo galimo bado. Po Prezidento kalbos, dar keletą žodžių tarė Ministeris pirmininkas, beveik pakartodamas A.Smetonos žodžius. Po jų dar kalbėjo Kauno burmistras, o tuo laiku Prezidentas, Premjeras ir juos lydintys Vyriausybės nariai skubiai išvažiavo į prezidentūrą, kur įvyko posėdis. Bekalbant buvusiam Ministeriui pirmininkui V. Mironui, iš mokinių gretų tarpo, kur neseniai šmirinėjo Justas, pasigirdo spiegiantis moksleiviškas balselis:

- Kodėl nepadėkojate draugui Stalinui?!

Tos gretos, iš kurių net porą kartų pasigirdo šis keistas “klausimas”, stovėjo toliau nuo kalbėtojų tribūnos - muziejaus laiptų, todėl, žinoma, niekas iš jų ir negalėjo išgirsti to šūksnio. Bet mes su Birontu aiškiai išgirdome tuos žodžius, ir iškart supratome, jog ten Justas Paleckis “pasidarbavo”.

Tik, deja, jis nepasiekė norimo efekto, nes tik arčiau mokinių stovėjusieji tai išgirdo. Todėl viešės rimtis nebuvo sutrikdyta. Bet pasibaigus viešoms kalboms, kai išėjo oficialūs asmenys ir piliečiai jau palengva skirstėsi, staiga virš visų galvų išniro tamsi Justo makaulė. Jis užsiropštė ant V.Kudirkos biusto pjedestalo ir visa gerkle pradėjo rėkti ir (Šustausko stiliumi) komunistiniais purvais drabstyti Prezidentą ir visą Lietuvos Vyriausybę, kuri, atseit, neparodė pakankamai dėkingumo “visų tautų Vadui ir Mokytojui” už “išlaisvintą ir dovanojamą” Vilnių. Paleckis spygavo apsiputodamas, bet kauniečiai nelabai kreipė į jį dėmesio ir dauguma žingsniavo savo keliais. Ir mes su Birontu ir keliais kitais bendradarbiais pasitraukėme iš sodelio, bet, perėję į kitą Donelaičio gatvės pusę, palypėjome ant centrinių universiteto rūmų laiptelių, smalsaudami pasižiūrėti, kuo gi viskas baigsis. Tuo tarpu Justas vis pliurpė tas pačias, mums jau girdėtas pasakėles. Greitai Karo muziejaus sodelis visiškai ištuštėjo, o prie spygaujančio Paleckio susirinko tik apie 50 mėlynanosių iš “Pšecivkos” “chebros”, kurie, atseit, pritardami komunistų agitatoriui šūkaudami įvairius necenzūrinius žodžius, smerkė “Smetonos režimą”. Jų tarpe pamačiau ir pora darbininkų iš mūsų bendrovės. Visi jie, be abejo, tikėjosi, kad po “mytingo” Justas tikrai atsižvelgs į jų parodytą “aktyvumą”, ir už “politinį brandumą” tuojau po “spektaklio” bus sočiai atlyginta “Pšecivkoje”. Tas žinoma jiems kainavo rizikos, nes Paleckio “mytingas” (kaip jie komunistiškai vadindavo tokius “renginius”) buvo valdžios nesankcionuotas. Tai neužtruko pastebėti. Greitai atjojo raitosios policijos būrys, kuris buvo dislokuotas Donelaičio gatvėje, netoli Karo muziejaus. Aukšti, pasitempę Lietuvos policininkai (nepalyginsi su dabartiniais tarbaklyniais) įjojo į gatvę ir sodelį, ir pradėjo varyti lauk bolševikinį gaivalą. Čia pat atsirado ir ne kiek nežemesnių pėsčiųjų policininkų, kurie sulaikydavo sprunkančius mėlynanosius ir reikalavo pasų, o juos gavę, paleisdavo, sakydami, jog sulaikytasis dokumentus galės atsiimti nuovadoje, rytojaus dieną, tik sumokėjęs atitinkamą baudą už viešosios tvarkos pažeidimą. Kiti - miklesni, sugebėjo pasprukti į tarpuvartes nesučiupti, tik pavymui paragaudavo “bananų”. Bet įdomus “mytingas” tuo dar nepasibaigė. Po pirmojo išsklaidymo, aktyvusis Justas savo “draugus” vėl subūrė prie Donelaičio-Mickevičiaus gatvių sankryžos, iš kur jie visi triukšmaudami patraukė į Laisvės alėjos galą, kur tuo metu buvo Sovietų ambasada (Justas Paleckis aiškiai siekė premijos). Ten, priėję prie pastato, jie vėl skandavo savo liaupses Stalinui ir SSRS. Mes su keliais kitais jaunuoliais sekėme juos iš tolo, vėl tikėdamiesi kito susidūrimo su policija (vis šioks toks “reginys”). Bet čia “faraonai”, kažkodėl, juos paliko ramybėje.

Tai buvo ta pati Paleckio “chebra”, tik jau gerokai išretėjusi. Dauguma jų pragertų veidų man dažnai tekdavo matyti “Pšecivkoje”. Vėliau sužinojome, jog pagrindinis “mytingo” organizatorius, už neteisėtus veiksmus buvo areštuotas ir nubaustas tik “namų arešto”, “už viešosios tvarkos pažeidimą”. Bet, aš manyčiau, kad “diplomatai” iš Sovietų ambasados jam viską su kaupu “kompensavo”. Žodžiu, Justui šis “bizniukas” visai apsimokėjo. Tokiu “tvarkos pažeidimų” Justas Paleckis tada darė begales, nes už tai jam Sovietai gausiai atlygindavo. Jis pats su “draugais” gerdamas “Pšecivkoje” ne vieną sykį išgėręs gyrėsi, kad iš rusų pastoviai gauna 700 litų algą, vien “smulkioms asmeninėms išlaidoms”! Na, o komunistinei agitacijai ir propagandai, turbūt, - kur kas daugiau. Todėl mums nebuvo nieko stebėtino, iš kur jis ima pinigus tokiai "sočiai" propagandai. Žinoma - iš NKVD, kurios pirmutinis atraminis taškas Lietuvoje buvo SSRS pasiuntinybė.

9. Kaip J. Paleckis tapo apmokamu NKVD agentu?

Į pastarąjį klausimą atsako vienas Jono Daugėlos straipsnis, pasirodęs JAV einančiame žurnale “Varpas” (“Žurnalas Tautos bei žmogaus laisvei, tautinei kultūrai ir lietuvybei”.) Skyrelis “Gyvenimas ir idėjos”, J.Daugėla “O gal istorija kartojasi?” (“Varpas” 1987, Nr.22, psl.181-184):

"O GAL ISTORIJA KARTOJASI?

Apie 1937-38 metus nepriklausomoje Lietuvoje buvo pradėta bandyti užmegzti artimesnius ryšius su Sovietų Sąjunga. <...> Maždaug tuo pačiu metu, be kitų parengimų buvo suruošta ir Lietuvos žurnalistų ekskursija į Sov. S-gą. Ekskursijoje dalyvavo veik visų mūsų didesnių laikraščių bendradarbiai ir žurnalistų s-gos nariai. Veik visi, sugrįžę iš Maskvos, savo laikraščiuose parašė gan santūrius ir įdomius įspūdžius. Visus juos tada įdomiai skaitėme. Ekskursijoje dalyvavo ir Justinas Paleckis. Tas pats, kuris vėliau okupanto buvo įstatytas į prezidentūrą ir skubėjo į Maskvą prašyti, kad Lietuva būtų įjungta į Sov. S-gos tautų “šeimyną”. J. Paleckis tuo metu buvo “laisvas” žurnalistas. Jis buvo Kaune įsteigęs “Naujo Žodžio” bendrovę, kuri leido, sakyčiau, patrauklų to paties vardo žurnalą, kelis laikraščius, o vėliau pradėjo leisti ir bulvarinio turinio knygas. Bet aplamai visas tas “biznis” ėjo prastai, ir J. Paleckis gyveno nuolatiniuose finansiniuose sunkumuose. O gi visi labai gerai žinojo jo, o ypatingai jo ponios, palinkimą į prabangingą gyvenimą ir įvairių gyvenimo patogumų ilgesį. Ne vienam Paleckių bendrui kažkaip krito į akis, kad po žurnalistų ekskursijos į Maskvą Paleckiai pradėjo regimai keisti savo kasdieninio gyvenimo stilių. Persikėlė gyventi į daug ištaigingesnį butą, ponia pradėjo daug puošniau rengtis, o pats Justinas Metropolio ir Trijų Milžinų baruose pradėjo kolegas vaišinti prancūzišku konjaku. J. Paleckis, vos sugrįžęs iš minėtos ekskursijos, parašė knygą “SSSR mūsų akimis”. Toje knygoje jis jau labai šviesiomis spalvomis aprašė Sov. S-gos gyventojų kasdienybę, užgyrė komunistinės santvarkos pranašumą ir išgarbino Staliną, pavadindamas jį gabiausiu politiku Europoje. O knygos užbaigoje, kad ir labai nežymiai, pareiškė viltį, kad gal kada nors ir Lietuva pateks į šio didžiojo politiko ir mažų tautų užtarėjo globą. Be abejo, ši knyga jau tuo metu susilaukė įvairiausių atgarsių ir skirtingo įvertinimo, o pačiam autoriui teko patirti daug asmeniškų nemalonumų. Tuo metu Paleckis labai artimai draugavo su kitu žinomu žurnalistu - H. Blazu. Šis bendradarbis padėdavo jam redaguoti ir prirašyti leidžiamus laikraščius. O, be to, juos abu rišo dar ir kai kurios asmeniškos silpnybės ir bendri pomėgiai. H. Blazas, jau čia Amerikoje, buvo pradėjęs redaguoti “Lietuvių Kelią”. Šiame savaitraštyje jis pradėjo skelbti ilgesnę straipsnių seriją “Aš pažinau J. Paleckį”. Bet šis laikraštis greitai sustojo, ir Blazas šios straipsnių serijos neužbaigė. Bet jis man asmeniškai yra papasakojęs vieną šios straipsnių serijos epizodą, kurio jis nespėjo laikraštyje paskelbti. Išėjus J. Paleckio knygai, jiedu abu susitiko “Kuntaplio” redakcijoje ir, šiek tiek atsigaivinę “Skaidriosios” lašeliais, pradėjo atvirai kalbėtis apie naują Justino knygą.

- Ir kuriems galams, Justinai, tu parašei šią knygeliūkštę? Pas mus, žurnalistus, turėjai gerą vardą, o dabar daugelis keikia tave, o per tave ir man tenka,- aiškiai užklausė Blazas.

- Matai, Henrikai, reikia mokėti gyventi - atsakė J.Paleckis, ir papasakojo Blazui šios knygos atsiradimo istoriją.

Žurnalistų ekskursijai Maskvoje besibaigiant, Paleckį pasikvietė vieno laikraščio (berods “Literaturnaja gazeta”) leidėjai į savo rūmus atsisveikinimui. Ten buvo paruošta gera vakarienė su tauriais gėrimais. Gerokai užkandus, šeimininkai pradėjo kalbėti, kad jie nei kiek neabejoja, kad Paleckis lietuviškoje spaudoje parašys savo įspūdžius. Bet jie labai norėtų, kad jis parašytų savo pastebėjimus ir jų spaudai. Paleckis sutiko tuos įspūdžius parašyti ir atsiųsti. Bet šeimininkai tvirtino, kad jiems labai svarbu šiuos rašinius gauti tuč tuojau. Norėdami sutaupyti laiką ir svečio darbą, jie yra jau paruošę rašinius ir Paleckiui belieka tik juos pasirašyti ir sutikti, kad jie būtų jo vardu paskelbti. Ir čia pat padėjo ant stalo pluoštą rankraščių. Paleckis, paskaitęs šiuos jau paruoštus rankraščius, nieko ypatingo ten nerado ir sutiko juos pasirašyti. Tada šeimininkai jam pareiškė, kad jų laikraščiai yra leidžiami valdžios, ir bendradarbiams mokami geri honorarai. Ir čia pat Paleckiui įteikė grynais pinigais 1000 litų. Dar kiek pasivaišinus, šeimininkai pradėjo kalbinti svečią, kad jis, sugrįžęs atgal į Lietuvą, parašytų ir knygą apie Sov. S-gą. Ir honoraro sąskaiton Paleckiui paklojo dar 5000 litų. Žinoma, tais laikais eiliniam Lietuvos žurnalistui tai buvo pasakiškos honorarų sumos. Rusai Paleckiui pasakė, kad knygos rankraštį jis nuneštų į Sov. S-gos pasiuntinybę ir ten literatūros specialistai susitars su juo dėl galimų pataisymų. Ir, jeigu Paleckis prisikalbins bent kokią žinomesnę knygų leidyklą šią knygą išleisti, tai pasiuntinybė jam dar papildomai išmokės 10.000 litų honoraro.

Kai Paleckis nunešė rankraštį į pasiuntinybę, jie nieko daug nepakeitė, tik prirašė pačią knygos pabaigą, kuri tuo metu Justinui neatrodė jau taip nepriimtina. Berods knygą išleido Spaudos Fondas, ir Paleckiui buvo išmokėtas pažadėtas honoraras. H. Blazo nuomone, šis honoraras ir įpainiojo Paleckį į bolševikų pinkles, iš kurių jis jau nebegalėjo išsinarplioti. O gal jau vėliau ir nebenorėjo?. <...>"

X

Įdomu, kaip savo “honorarus” ir ardomosios veiklos instrukcijas gauna šiandieniniai paleckiai - šustauskai, buškevičiai, prunckienės ir į juos panašūs. Bet tai jau parašys ateities liudininkai...