Site hosted by Angelfire.com: Build your free website today!

   Kovos menų apžvalga

        Kiekviena kovos meno šaka - tai ne tik kompleksai fizinių pratimų, bet taip pat ir atitinkama filosofija (turi būti fizinė bei dvasinė harmonija, svarbu ne tik fizinis pasiruošimas, bet ir psichologinis nusiteikimas). Galima sakyti, kiekvienai šakai būdingas tiek kietas, tiek minkštas stilius, tik kažkuris iš jų yra vyraujantis. Visoms šakoms būdingi tie patys kovos elementai, tik vėlgi kiekvienoje šakoje vyrauja kažkurie iš jų, o kitų vaidmuo antraeilis. Tuo jos ir skiriasi viena nuo kitos. Pavyzdžiui, Karate būdingi smūgiai, Dziudo - metimai ir pan., bet tai nereiškia, kad šiose kovos menų šakose nėra jokių kitų kovos elementų. Pagrindinės kovos menų šakos:

KARATE

TAIKVANDO

SUMO

DŽIU-DŽITSU

DZIUDO

AIKIDO

NINDZIUTSU

KARATE

        Pagrindiniai stiliai: Šotokan (Mokytojas Funakosi iš Okinavos - vienas iš pradininkų; figūruoja daugiau greitis ir tikslumas, nei stiprumas); Sito-riu (kova su vienu neginkluotu priešininku); Godziu-riu; Vado-riu 9perėmė elementus iš aikido ir Džiu-Džitsu: nuėjimas nuo atakos linijos, netikėti fintai, kontrsmūgiai ir pan.); Kiokušinkai (pradininkas Masutatsu Ojama; kieta kontaktinis stilius, daugiau dėmesio skiriama tamesivari - kietų daiktų skaldymui; Kiokušinkai čempionatai rengiami atskirai, nes kituose stiliuose nėra kontakto pilna jėga - už tai skiriami baudos taškai).

        Atsirado 16-17 a. Valstiečiams buvo draudžiama turėti ginklus. Reikėjo kažkaip apsiginti. Taip atsirado kovos menai.

        Būdinga smūgiai rankomis, kojomis; žemos stovėsenos; viltys paprastai dedamos į vieną, bet stiprų smūgi. Mažiau nei kituose stiliuose kritimų, kūlvirsčių, laužimų ir pan. Treniruotėms iš esmės reikia tik grindų. Varžybose negalimi smaugimai. Būdinga katos (kompleksai), kumite (partneriu kova be pilno kontakto), tamesivari (lentų skaldymas). Kai apsigina kiu ar danus, gauna atitinkamos spalvos diržą.

        Aktoriai - karatistai: Sintija Rotrok, Čakas Noris, Džeki Čanas (kunfuistas).

   Karate varžybos     

Į viršų

 

TAIKVANDO

        Rankos ir kojos kelias. Kovos menas kilęs iš Korėjos. Vienas žymiausių atstovų - Čioj Chon Chi. Daug elementų perėmė iš Karate. Iš esmės - kova kojomis. Šuoliai, smūgiai ore (iki žmogaus aukščio iššoka). Taip pat būdingas Tamesivari (ne tik iš vietos, bet ir su šuoliais).

Į viršų

SUMO

        Seniausias japonų kovos menas. Sumistai - japonų nacionaliniai didvyriai. Labai griežtos tradicijos, paklusimas vyresniems. Apsivilkimas - audeklo gabalas, būtinai surišti plaukai. Svoris 120-240 kg. Kova vyksta rate. Reikia išstumti priešininką. Stengiamasi svorio centrą nuleisti  kuo žemiau, kad sunkiau būtų išstumti. Rato skersmuo apie 4,5 m. Pradžioje abu sėdi prie baltų linijų. Prasideda kova žvilgsniais. Laimi, kas priverčia priešininką nueiti nuo savo linijos arba prisiliesti bet kuria kūno dalimi prie grindų.

Į viršų

DŽIU-DŽITSU

        (Sniego nesulaužyta šaka). Vienas iš pradininkų Akajama Sirobeji. Pastebėjo, kad nuo sunkaus sniego svorio tvirta šaka lūžta, o liauna nulinksta ir nupurto sniegą. Minkštumas nugali jėgą ir blogį. Iš čia pagrindinis Džiu-Džitsu principas - "pasiduoti, kad nugalėtum". 60% metimų (tame tarpe smaugiamieji ir skausmingi) ir 40% smūgiai (smūgiai į pažeidžiamas vietas, sąnarių išsukinėjimai). Palyginti labai demokratiška šaka, nes vos ne kiekviena federacija turi savo taisykles, savo bazinius elementus. Labai paplitusios šeimos (klano) mokyklos. Šio kovos meno pradžia susijusi su samurajais, tik po to ėmė plisti plačiau. Skirtingai nuo Karate ir Taikvando daugiau būdinga artima kova.  

Į viršų

DZIUDO

        "Lankstus kelias". Žymiausias atstovas Dzigoro kano (tėvas, po to sūnus). Iš Džiu-Džitsu išėmė pavojingiausius elementus, smaugimus (dabar galima smaugti tik su drabužiais), skaudiminius veiksmus ant riešo (išskyrus skaudiminius ant alkūnės ir kojų), perėmė metimus. Yra katos, katos poromis. Pirmasis kovos menas olimpiadoje. Skirtumas nuo Aikido - provokuoja priešininką, kad tas suklystų, o tada pasinaudoja ta klaida savo gynybai. Dziudo reikalauja daug jėgos.

Į viršų

AIKIDO

        Harmonija, energija, kelias. Mokytojas Morichejus Uesiba. Pats mokytojas vaikystėje buvo labai silpnas. Norėjo įrodyti, kad gali sustiprėti. Perėjo Džiu-Džitsu, fektavimąsi. Jo sukurtas kovos menas paremtas atitinkama filosofija. Kovoja ne su priešininku, o su agresija: reikia priversti priešininką persigalvoti. Gynybos menas. Užgriebimai, išsilaisvinimai iš jų, metimai, nuėjimas nuo atakos linijos. Kuo stipresnė ataka, tuo su didesniu greičiu, energija, jėga ji grįžta atgal pas priešininką. Jis pats save sunaikina. Varžybų nėra. Sunkus menas, nes reikia galvoti.

Į viršų

NINDZIUTSU

        Nindzės - "nematomi žmonės", šnipai. Susiję su Džiu-Džitsu, tik labai taikomasis aspektas. kaip kovos menas atsirado nuo 13 a., dingo 19 a. Nindzės - kovotojai daugiau grubia prasme. Nėra jokios filosofijos, meilės ar grožio. Apmokymai nuo vaikystės. Arba profesionalas arba ne nindzia. Žinojo ir gydymą ir akupunktūrą, chirurgiją. Skyrė visus gamtos garsus, labai akyli ir taiklūs, gera atmintis, puiki technika, akrobatika, laipiojo sienomis, išnykdavo, turėjo specifinius ginklus (siurikenai, sioge ir kt.), nors iš esmės jiems viskas - ginklas. Nindzės - tai daugiau nei šiuolaikiniai specnazai. Labai stiprus jų psichologinis pasiruošimas. Žiūrėdavo ilgai į akis, bandydavo taip įeiti į priešininką. Žiūrėdavo laukiniam žvėriui į akis. Puikūs psichologai ir hipnotizuotojai. Galėjo akimis (žvilgsniu) užmigdyti ar priversti bėgti. Penkiolikos metų laikydavo egzaminus ir gaudavo pašventimus į nindzias. Gaudavo ginklą ir aprangą (juodas balachonas ir juoda kaukė). Kovos stengdavosi išvengti. Jų darbas daugiau žvalgybinis, pavyzdžiui, surinkti žinias, pavogti ką nors ir pan. Bet kovoje jie nenugalimi. Nindzės - gana uždaras klanas. Šie žmonės daugiau ir nemokėjo niekuo verstis. Ypatingas menas - nindzei sugebėti gyventi tarp normalių žmonių ir neišsiduoti, bet laikytis slapta savo tradicijų

 

 

 

Puslapio autorius: Gintaras Radzevičius TV 2/1

Į viršų.