- Ei slyš, ty, bliatj, snimaj eti nomera nachuj. Bolše tebe oni nie ponadabitsa. (Tu nusiplėšk savo numerius, nes daugiau tau jų neprireiks).

Dirbant įvairų darbą anglių kasykloje ir prie elektrinės tie berlaginiai numeriai greitai susitepdavo, o pajuodę, susiliedavo su pilka kalinių apranga. Todėl Elgeno administracija gana dažnai išduodavo naujas, švariai baltas skiautes su ryškiais juodais numeriais. Taip jau sutapo, kad visi mano numeriai buvo neseniai pakeisti. "Emblemos" su rusišku užrašu "S-733" (manasis lagerinis vardas bei pavardė) dabar švytėjo visu gražumu.

Aš nelabai tikėjau, kad mane vieną vežtų į kitą - "pataisos darbų lagerį", nes laikiau save jau "nebepataisomu" "liaudies priešu". Maniau ir NKVD mane tokiu seniai pripažino. Todėl pasiūlymas nusiplėšti numerius man pasirodė labai įtartinas. Na jau ne, pagalvojau, nusiplėšiu numerius, o mane sušaudys, kaip, atseit, bandžiusį pabėgti kalinį. Arba nudės ir paliks, kaip niekam nežinomą, "neatpažintą" lavoną. Medžiagos skiautės su užrašu "C-733" prisiūtos ant drabužių tuomet man atrodė vienintelis šiaudas, už kurio dar galėčiau išsilaikyti šiame pasaulyje.

- Ničevo. Možete rastrelivat i s nomerami. Oni vam niepomiešajut. (Niekis. Galite sušaudyti ir su numeriais. Jie jums nesutrukdys.) - mėginau juokauti su likimu. Kaip tik artėjome prie kalinių kapinių, kur matėsi gausybė nedidelių kauburėlių, su dar styrančiais mediniais kuoleliais, ant kurių juodais dažais buvo įrašyti gulaginiai numeriai. Ten jau seniai ilsėjosi ir Škotijos karys, ir Broz Tito adjutantas Branko Markovič, ir du kauniškiai moksleiviai, bei šimtai, tūkstančiai kitų žmonių, apie kurių likimą niekas jau nesužinos ir neparašys. Nei vardų, nei pavardžių… Važiuojant pro šią vietą virpėjo visas mano kūnas. Nejau čia bus paskutinė mano kelionės stotelė, pažymėta kuoleliu su numeriu "S-733", kuris laikui bėgant pranyks, kaip ir tie kauburėliai...

- Cha, cha, cha! - nusižvengė čekistai. - Nu ty dajioš, bliatj! Tebia by niepovezli, bliatj, mašynoj tak daleko rastrelivatj, nachuj. Bratskaja magila že riadom. (Tave nebūtų taip toli vežę mašina, nes Brolių kapai čia pat prie lagerio).

Aš negalėjau patikėti, kad dėl manęs vieno siustų sunkvežimį net su trimis čekistais. Enkavedistai mėgino "juokauti", kad dar, atseit, nepribrendo reikalas mane šaudyti.

Privažiuojant sunkvežimiui prie vartų, visų pirma mane nustebino, kad šis lageris labai skiriasi nuo to, iš kurio mane atvežė. Kaip ir kiekvienas lageris jis turėjo 4 sargybos bokštelius ("vyški"). Bet šis buvo aptvertas tik vienos eilės spygliuotos vielos tvora. Pro aukštą tvorą viskas, kaip ant delno, matėsi, kas dedasi zonoje, ir barakai, ir lagerio aikštė. Už spygliuoto aptvaro kaliniai galėjo laisvai vaikščioti po zoną, bei iš barakų į barakus.

Kuomet sunkvežimis sustojo, pirmiausia pamačiau laisvai slampinėjančią grupelę apiplyšusių, murzinų, jaunų 16-17 metų amžiaus vaikėzų su išblyškusiais veidais. Kai mane išlaipino, du-trys iš tų vaikigalių pasileido bėgti į barakus, matyt, norėdami pranešti apie naujo "gyventojo" atvykimą. Mačiau, kaip iš barakų link vachtos palengva ateina daugiau paauglių ("špana") ir vyresnio amžiaus kalinių. Bet kai jie pamatė, kad iš sunkvežimio išlipu tik aš vienas, didesnė dalis jų apsisuko ir sugrįžo į barakus. Prie vartų pasiliko tik keli, daugiausia "malaletki" (mažvaikiai), kurie išpūtę akis spoksojo į mane, ir kažką tarpusavyje kalbėjosi.

Išlaipinę iš sunkvežimio, sargybiniai vėl man geruoju patarė nusiplėšti numerius.

- Aš juos nusiplėšiu vėliau, kai pateksiu į zoną,- atsakiau, ir jie neprieštaravo. Kai iš kabinos išlipęs vyresnysis čekistas pamatė, kad aš dar tebesu su numeriais, griežtai įsakė man tučtuojau viską nudraskyti. Bet aš ramiai, bet tvirtai pakartojau tą patį, ką tik ką buvau atsakęs sargybiniams.

Kai tik mane įvedė į vartų "vachtą" - būdelę, pirmiausia tie patys sargybiniai įnirtingai pripuolė nuplėšinėti mano berlaginius "žymeklius", esančius ant viršutinių drabužių. Po to atlikę pridavimo ceremoniją, jie pasišalino. Kiek vėliau sužinojau, kad mane palikę Seimčiano persiuntimo lageryje ("peresyločnyj punkt"), jie iš čia į Elgeną išsivežė 15 kalinių. Dėl to mūsų vyrai juokavo, kad aš toks "pavojingas" "liaudies priešas", kad mane čekistai iškeitė net į 15 kriminalinių nusikaltėlių.

Vietiniai enkavedistai sutikrino tapatybę pagal bylos duomenis bei, padarę kratą, liepė pirmiausia eiti į valgyklą, kur vienas gausiu pietus, nes lageryje visi jau buvo papietavę. Vėliau, sakė, ateis kažkoks "starosta" (seniūnas) ir nuves į baraką.

Kai tik įžengiau į zoną, mane tuojau apspito tie jauni apskurę kaliniai, kurie buriavosi prie vachtos. Matėsi, kad jie iš kriminalinio, kišenvagių pasaulio. Jų tarpe buvo ir keli vyresnio amžiaus vyrai. Išsprogdinę akis, jie vienas per kitą pradėjo klausinėti tradicinių lagerio klausimų naujokams: "Iš kur?" "Už ką?" "Pagal kokį straipsnį?" ir taip toliau, ir panašiai…

Kai atsakiau, kad esu nubaustas pagal 58-tą straipsnį, daugelio entuziazmas staiga atšalo, ir jie atsitraukė nuo manęs, kaip nuo kokio raupsuotojo. O kai ant vatinių drabužių išvydo užsilikusius (ant kelnių ir nugaroje), dar ne visus nuplėšytus numerius, visai pritilo ir įdėmiai stebėjo mane iš tolo, kaip į kokį ypatingai pavojingą nusikaltėlį. Keli vyresni įsidrąsinę, atsargiai, su neslepiama užuojauta bandė klausinėti apie jiems nepažįstamą berlago režimą bei tvarką. Vienas vyresnio amžiaus priėjęs arčiau nuvarė visus smalsuolius ir pakvietė eiti paskui. Matėsi, kad šis senyvas kriminalinis kalinys ("urka") čia turi nemenką autoritetą.

Prieš save išvydau kresno sudėjimo, simpatiškos išvaizdos, apie 60 metų vyrą. Įdėmiai žiūrėdamas man į akis jis paklausė:

- Ty kataržanin? (Ar Tu katorgininkas?)

- Ja pribyl iz berlaga Ugolj Elgena (Atvykau iš berlago Ugolj Elgen),- atsakiau jam.

- Po kakoj statje sidiš? Kto pa nacionalnosti? (Pagal kokį straipsnį teistas? Kokios tautybės?), - klausinėjo manęs "komendantas", o aš jam šiuos ir panašius klausimus atsakinėjau, kol jis mane lydėjo į valgyklą.

Kai atsakiau, kad esu lietuvis, komendantas nusišypsojo ir pasakė:

- Nu ty zdesj nepropadioš! Zdesj mnoga litovcev. (Tu čia nepražūsi! Čia daug lietuvių.)

Jau beeidamas į valgyklą pamačiau neįtikėtiną dalyką: ant lėkštų barakų stogų buvo primėtytą duonos gabalų, vietomis net pusės kepalo dydžio! Pradžioje palaikiau, kad ten akmenys, kol nepriėjau arčiau. Pagalvojau, kad aš patekau į tikrą socialistinį "rojų", kur duona džiovinama net ant stogų.

Įėjęs į erdvę valgyklos patalpą iš karto pajutau malonius kvapus, kurie man kažkiek priminė tolimų namų virtuvės aromatus. Komendantas liepė man atsisėsti prie stalo, o pats priėjo prie vieno maisto išdavimo langelio ir vardu pasikvietė vieną iš ten buvusių virėjų.

- Nalej jemu supa. Svierchu i dna (Įpilk jam sriubos iš paviršiaus ir dugno),- įsakė virėjui. Tai reiškė, kad gausiu ir riebalų, kurie plaukiojo puodo paviršiuje bei tirščių, nusėdusių dugne. Be to "starosta" dar liepė man įdėti riebesnės košės ir duoti puskepalį duonos. Matydamas, kaip virėjai paklusniai reaguoja į šio vyriškio įsakmų balsą bei nurodymus, man pasirodė, kad jis čia valdo visą valgyklos personalą.

- Synok, ty vidno mnogo pereterpel...(Tu nemažai prisikentėjau sūneli…) - ištarė senas "urka", pažvelgęs man tiesiai į akis.

"Komendantas" man tėviškai patarė neskubėti valgant. Išeidamas dar kartą nurodė, kaip lengviau susirasti savo tautiečius, kurie, sakė, mane pašefuos ir greitai "pakels ant kojų". Buvo neįprasta tai girdėti, nes išvykstant iš berlago aš jau senokai nebesijaučiau "dochodiaga". O "komendantui", virėjams bei kitiems Seimčiano kaliniams, aš dar atrodžiau labai pasibaisėtinai. Atsisveikinęs seniūnas, dar kažką pasakė virėjui ir paliko mane valgykloje.

Visi virėjai iškišę galvas pro išdavimo langelius (kurių buvo apie keturis) žiūrėjo į mane, kaip į kokį muziejaus eksponatą. Vienas iš jų atnešė man visą išvardintą maistą ir padėjo ant stalo. Jis taipogi draugiškai patarė suvalgyti šią pietų porciją iš lėto ir daugiau šiandien nevalgyti.

Aš vienas su pasigardžiavimu sušveičiau, pirmiausiai tirštą ir riebią žirnių sriubą, po to nemažiau riebią perlinių kruopų košę (su mėsos gabalėliais joje!). Prisivalgęs pakilau nuo stalo ir, padėkojęs už skanius bei sočius pietus, grąžinau indus. Kai pasiėmęs savo ryšulį jau ruošiausi eiti laukan, virėjas mane dar kartą pasikvietė prie išdavimo langelio ("okno rozdači"). Mano didelei nuostabai jis įteikė išsinešimui kepalėlį duonos ir 800 gr. skardinę "Beef" (jautienos) konservų - stebuklingosios išsvajotosios amerikiečių "tušonkės". (Ačiū Amerikai!). Mintyse aš jau planavau, kaip viską proporcingai "sutvarkysiu". Bet virėjas, iškart supratęs mano godų žvilgsnį, liepė viską susidėti į ryšulį, ir nuoširdžiai įspėjo:

Nuėjęs į nurodytą baraką, radau jį apgyvendintą daugiausia baltiečiais, kurie mane džiaugsmingai ir šiltai sutiko. Vyrai patarė kuo greičiau nusiplėšyti visus savo išlikusius numerius, kad savo baisia katorgininko uniforma neišsiskirčiau iš kitų.

Greitai patyriau, kad esu visų šiame lageryje užuojautos ir gailesčio dėmesyje.

Bet po pirmųjų entuziastingų susitikimų Seimčiane, pajutau ir tam tikrą tautinio solidarumo atšalimą. Čia lietuviai nebuvo tokie vieningi, ir labiau bendraudavo su kitataučiais, nei tarpusavyje. Nors aš čia ir jiems atrodžiau labai apgailėtinai, dauguma reikšdavo savo užuojautą tik kalbėdamiesi su manimi. Iš tikrųjų jie labiau rūpinosi tik savo asmeniniais interesais bei gerbūviu, kokį Kolymos lagerio sąlygomis galima buvo susikurti.

Šiame lageryje artimiau susipažinau tik su keliais lietuviais. Prisimenu tik vieno jų pavardę - Donatas Skrebulis. (Dar lyg tai buvo toks jaunas partizanas Žičkus, kuris prasidėjus "perestrojkai" dievino LKP CK sekretorių "draugą" Brazauską. Jis man skambinėjo ir piršosi į "draugus", bet aš aiškiai atsakiau, kad nepakeliui man su tokiais jo "draugais".)

Šiame neįprastame lageryje buvo beveik vieni kriminaliniai nusikaltėliai ("bytavyki") su mažomis 3-10 metų bausmėmis. Dauguma buvę darbininkai ir kolchozininkai. Sutarę su lagerio administracija, Seimčiano civiliai tarnautojai samdėsi nemažai kriminalinių įvairiausiems statybos bei kitiems darbininkiškiems darbams gyvenvietėje. Šie darbdaviai kalinius ne tik gerai pamaitindavo, bet ir duodavo gero maisto su savimi į lagerį parsinešti. Todėl zonos valgykloje mažai kas maitinosi. Lagerio enkavedistai tam neprieštaravo, gal būt net darėsi iš to nemenką biznį.

Tik nedidelė dalis kalinių buvo politiniai, bet juos neišleisdavo į jokius darbus. Politiniai šiame lageryje ilgai neužsibūdavo.

Keliasdešimt baltiečių spietėsi į mažus būrelius, kad galėtų kažkaip apsiginti nuo dominuojančių "bytavykų". Bet šios gynybos efektyvumas nebuvo didelis, nes politkaliniai tesudarė vos dešimtadalį Seimčiano kontingento, ir, kaip minėjau, nebuvo labai vieningi.

Į Seimčianą pateko ir vienas kalinys, rusas, kuris buvo girdėjęs mane dainuojant šachtoje Ugolj Elgene, kai dar tik pradėjau po žeme stumdyti vagonėlius ir nebuvau labai išsekęs. Kai vieną dieną į mūsų baraką užėjo senyvo amžiaus, inteligentiškos išvaizdos žmogus ir paklausė, kas iš mūsų moka groti kokiu nors muzikos instrumentu ar dainuoti, tas rusas parodė pirštu į mane:

Taip susipažinau su estu, buvusiu Estijos konservatorijos dėstytoju, kuris pasiūlė ateiti į jo baraką. Ten repetuodavo ir gyveno jo vadovaujamas kalinių orkestras ir dainų ansamblis. Išmėginęs mano vokalinius sugebėjimus dėstytojas pajuokavo:

- Tu dainuoji geriau, negu Lemišev.

To užteko, kad aš būčiau priimtas į Seimčiano saviveiklininkų būrį ir tapčiau lagerio dūdų orkestro būgnininku, bei dainininku. Šiame Gulago kalinių pučiamųjų orkestre buvo įvairių tautybių muzikantų, tikrų profesionalų. Tarpe jų buvo ir vienas persikrikštijęs žydelis iš Ukmergės, klarnetistas (pavardės neprisimenu). Buvo keli odesiečiai. Labai puikūs, draugiški žmonės. Prisimenu, buvo vienas muzikantas iš Odesos operos teatro. Puikus solistas, trimitininkas.

Ko kelių repeticijų, vieną dieną buvo suruoštas mūsų viešas pasirodymas - "koncertas", kuriame ir aš turėjau progos viešai pademonstruoti savo "solisto" sugebėjimus. Viskas vyko tos pačios valgyklos patalpose. Pritariant orkestrui, aš sudainavau dainą iš Pupų Dėdės repertuaro. Tai buvo linksma polkutė "Jūs mergytės ir berniukai…".

Seimčiano lageryje išbuvau tris mėnesius nič nieko nedirbdamas! Nevaromas į fizinius darbus ir gerai maitinamas, aš greitai pradėjau taisytis. Sočiai maitino valgykloje, be to papildomai duona ir konservais mane sušelpdavo kaliniai dirbantys už zonos. Maža to, barakų prieangiuose stovėjo statinaitės su žuvies taukais, kuriais niekas nesidomėjo. Atradęs tai, aš greitai įsigijau butelį, ir sekdamas Daktaro Kopfo metodika, per dieną suvalgydavau beveik po pusę litro šio ne itin skanaus, bet labai naudingo maisto.