Iš Rygos belaisvių lagerio (vėliau performuoto į "Darbo-statybos batalionus") aš sugrįžau į savo gimtąjį miestą Kauną. Kad gaučiau legalų darbą, reikėjo kažkur prisiregistruoti. Todėl pirmiausiai nuėjau pas savo tetą Emiliją Diržienę, kuri Aukštuosiuose Šančiuose, Servitutų gatvėje gyveno nuosavame name su mano seserim Irena. Aš apsigyvenau sodo gilumoje, bityne. Turbūt įvertinusios mano neaiškią padėtį, jos nelabai norėjo mane priimti, ir juo labiau priregistruoti. Tai suprantama, nes mano suėmimo atveju (kas buvo gan tikėtina), jos lengvai galėjo būti ištremtos į Sibirą. Todėl, jausdamas nesvetingumą ir tuo pačiu nenorėdamas savo buvimu jas apsunkinti, aš stengiausi susirasti kitą oficialią pastogę.

Vieną dieną sutikau tokią kauniškę, kuri nepriklausomybės metu buvo mūsų kaimynė. Paprašiau jos, kad surastų man žmones, kurie nepabijotų mane priregistruoti, kad galėčiau kur nors įsidarbinti. Buvusi kaimynė, ponia V.Kaklauskienė turėjo keturis vaikus: tris dukrytes ir vieną berniuką. Jos vyras buvo Lietuvos kariuomenės viršila. Likimas taip lėmė, kad ji su keturiais vaikais pasiliko Lietuvoje, o vyras buvo nublokštas į Vakarus. Jos vargai, vienai auginant keturis vaikus, buvo nepavydėtini. Bet vargo žmogus vargstančiam greičiau padės... Ji surado vienus gerus senukus, kurie mielai sutiko mane priregistruoti, Tiesos gatvėje Nr.5.

Taip aš neužilgo susiradau darbą. Pradžioje buvau įsidarbinęs kroviku muilo ir aliejaus fabrike "Ringuva". Čia, iš geležinkelio vagonų teko iškrovinėti įvairias žaliavas, atvežtas iš Sovietijos.

1. Partizanai

Vieną dieną (tai buvo 1947 metai), Kaune, gatvėje sutikau pažįstamą iš Lietuvos kariuomenės laikų, buvusį 5-jo pėstininkų pulko muzikantą, liktinį viršilą Atstopą (vardo neprisimenu). Išsikalbėjus apie savo patirtus pergyvenimus ir dabartinę varganą kroviko padėtį, jis man pasisiūlė suieškoti lengvesnį ir saugesnį darbą, bet toliau nuo Kauno, nes čia siautė NKVD - vyko buvusių Lietuvos karių suiminėjimai, tardymai ir t.t.; (o toliau - Sibiras). Atsisveikindamas Atstopas davė savo adresą ir pakvietė kitą dieną būtinai užeiti pas jį į namus.

Kitą dieną taip ir padariau. Atstopas manęs jau laukė. Be šeimininko ir jo žmonos, namuose radau dar vieną žmogų, su kuriuo mane greit supažindino. Šis pagyvenęs vyriškis, anksčiau buvęs "Koton" fabriko direktoriumi, šiuo metu dirbo Juodiškių spirito varykloje, irgi direktoriumi. Prisistatęs, jis man pasiūlė, kad aš važiuočiau į tą, jo vadovaujamą varyklą dirbti vairuotoju. Nors esą, mašinos - sunkvežimio jie dar neturi, bet žada greit gauti. Direktorius pridūrė, kad jam reikalingas "sąžiningas ir patikimas vairuotojas" (spiritas ir tuo laiku buvo tvirtesnė už rublį "valiuta"). Kadangi Atstopas žinojo, jog aš esu tarnavęs Autorinktinėje, tai jis šiam žmogui mane ir pasiūlė. Aš, žinoma, iškart sutikau - geresnio pasiūlymo sunku buvo ir tikėtis. Taigi, pasiliuosavęs iš "Ringuvos" fabriko, aš po savaitės jau buvau tolokai nuo Kauno - Juodiškių spirito varykloje. Netoli - maždaug 5 km į vakarus nuo Giedraičių. 1947 metų kovo 10 dieną pradėjau dirbti sunkvežimio vairuotoju.

Spirito varykla buvo įsikūrusi buvusiame dvarininko Ruščico dvare (man kažkaip sekėsi vis prie dvarų tarnauti). Ta varykla veikė, dar nuo Ruščico laikų. Bet dabar jai vadovavo minėtasis direktorius Augūnas. Varyklos priestato pirmame aukšte buvo administracijos patalpos - kontora-buhalterija, o antrame aukšte gyveno pats direktorius su žmona. Pradžioje keletą dienų ir man teko pagyventi tame direktoriaus apgyventame bute.

Prie varyklos buvo spirito cisternos-saugyklos pastatas iš raudonų plytų, kalvė bei bulvių sandelis, kurio viename gale buvo tvartas. Tame tvarte buvo auginamos direktoriaus kiaulės bei laikoma karvė ir arklys. Visa tai buvo vadinama "pagalbiniu ūkiu", kurį aptarnavo direktoriaus tarnaitė - samdinė. Be to dar buvo didelis kumečių namas bei daug kitų ūkinių trobesių. Spirito varykloje dirbo viena pamaina - 6-8 darbininkai, išskyrus pagalbinis, administraciją bei tarnautojus.

Šiose apylinkėse, kaip ir visur kitur Lietuvoje, vyko partizaninis karas. Todėl ir "strateginiam" gaminiui - spiritui sovietų valdžia paskyrė ginkluotą apsaugą. Varyklos apsaugai iš Giedraičių atsiųsdavo du jaunus stribukus, apginkluotus paprastais rusiškais šautuvais ("triochlineikėm"). Stribukai nebuvo įžūlūs, su varyklos darbuotojais sutardavo. Dažnai prisigėrę eidavo kur į kaimyninę sodybą miegoti. Todėl ir dienomis jų nei kieme, nei pačioje gamykloje nesimatydavo. Mat darbininkai kasdien per pietų pertrauką "pietums" gaudavo po 250 gramų gryno spirito. Tad pavaišindavo ir stribukus, kad šie nesipainiotų po kojomis. Tiems viščiukams daug ir nereikėdavo, kad "apsineštų". O darbininkai buvo seni vilkai. Dauguma šiame darbe buvo išdirbę jau po keliolika metų. Visi buvo vietiniai gyventojai, iš aplinkinių kaimų. Prisimenu, buvo du broliai Raižiai, jaunesnis - vardu Vladas. Jie gyveno už poros kilometrų nuo darbovietės. Katilinės kūriku dirbo toks Germanavičius - kresnas, neaukšto ūgio (nežinau ar jis buvo artimas giminė mano kaimynui - kalviui; tokia pavarde jų čia gyveno ir daugiau).

Pas direktorių Augūną "į svečius" iš Giedraičių dažnai atvažiuodavo ten stovinčio NKVD "garnizono" (įgulos) vadas Sockij, kuris prisivaišindavo spirito bei pasiimdavo dar keletą kariškų gertuvių - "baklagių" su savim. Sockis dažnai atvažiuodavo su kelių stribų kompanija, kurie, irgi direktoriaus parėdymu, gaudavo po "baklagę". Kartais NKVD karininkas atvažiuodavo su "savo" "Harley Davidson" motociklu (turbūt - karo grobis), bet prisilakęs, vakare skambindavo į Giedraičius, kad tenykščiai stribai atvažiuotų su vežimu jo pasiimti.

Šis rusų enkavedistas kapitonas nė karto manęs nepaklausė, nei kaip aš čia atsiradau, nei kas aš toks. Be to, ir aš pats stengdavausi kuo mažiau su juo susitikinėti. Tarp kitko, to pageidavo ir pats direktorius. Pasipainioję stribukai dažnai klausdavo, iš kur esu ir ką čia veiksiu, bet, perspėtas Augūno, į kalbas nesileisdavau, sakydavau, kad esu direktoriaus giminaitis.

Iš gyvenimo Juodiškiuose, ryškiausia mano atmintyje pasiliko tai, kad čia dirbdamas aš savo akimis pamačiau, kaip elgėsi trijų rūšių partizanai - tikrieji Lietuvos laisvės kovotojai - žaliukai, "lenkų partizanai" - tikri banditai iš AK ("Armijos krajovos") ir "partizanai".

Vieną spalio mėnesio vakarą nuo Šešuolių miškų pusės netikėtai atvyko didelis būrys žaliukų - partizanų. Jie gausiai apsupo visą spirito varyklos teritoriją (apie tai sužinojome tik vėliau iš aplinkinių valstiečių). Tuo tarpu "mūsų" stribai pasinaudojo tamsa ir pabėgo, metę šautuvus. Tuo laiku aš buvau pas direktorių bute, kur kartu vakarieniavome (tada jis mane valgydindavo, nes dirbau ten nelegaliai - buvau registruotas Kauno mieste). Taip, mums bevalgant vakarienę, staiga įėjo trys ginkluoti vyrai, kurių vienas vilkėjo lietuviška kariška uniforma. Vėliau įėjo dar viena mergina su juodais, ilgais plaukais, taip pat ginkluota. Ji, atrodo, buvo apsirengusi taip pat kareiviška palaidine ir sijonu. Visi buvo ginkluoti automatais(dauguma vokiškais) ir granatomis (puolamosiomis ir ginamosiomis). Ant kariškio rankovės buvo trikampė lietuviška vėliavėlė su "Geležinio vilko", jeigu neapsirinku, emblema trikampyje. Dauguma vyrų buvo ilgais plaukais, kiti ir barzdoti.

Visi buvo apsirengę pagal išgales tvarkingai. Iš viso aš suskaičiavau 9 kovotojus. Tai tie, kuriuos aš mačiau, visą laiką būdamas pastato viduje, nors paskui žmonės pasakojo, kad žaliukų tada buvo žymiai daugiau. Jie buvo pasklidę po visą apylinkę.

Partizanai spirito varykloje apsilankydavo ir anksčiau, bet ne taip gausiai; nors manęs tuo metu varykloje nebūdavo, arba dar nebuvo.

Įėję mandagiai pasisveikino ir paprašė direktoriaus paduoti šautuvus, kurie stovėjo kambario kampe. Jų buvo du. Šautuvai buvo laikomi "apsiginti nuo banditų" (stribai pabėgdami pametė kitus du šautuvus). Direktorius išbalęs pasikėlė nuo užstalės ir padavė ginklus. Tuomet partizanai pareikalavo atiduoti asmeninį ginklą - pistoletą. Direktorius taip pat įvykdė įsakymą. Partizanai į antrą aukštą atvedė visus darbininkus, kurie tuo metu dar dirbo varykloje. Administracijoje buvo tik du žmones: buhalteris ir sandėlininkas-sąskaitininkas. Darbininkų buvo šeši, iš kurių brolius Raižius jau minėjau. Sukviestieji darbininkai buvo susodinti ant suolų, o administracijos darbuotojai buvo sustatyti už stalo, prie sienos. Ten teko ir man atsistoti, kadangi buvau užtiktas valgant su direktorium. Direktoriaus žmonai, kuri tuo metu buvo atvažiavusi iš Kauno, partizanai įsakė nukraustyti indus nuo stalo ir būti virtuvėje su tarnaite.

Čia barzdotas karininkas (laipsnio nepastebėjau) pradėjo klausinėti darbininkų:

- Na kaip vyrai, ar neskriaudžia jūsų "draugas" direktorius?

Visi pasisakė palankiai ir net pagyrė. Direktoriui teko baimingai klausytis, ką apie jį mano jo vadovaujami darbuotojai. Šiam "tardymui" besibaigiant, priėjo eilė ir man.

- Aš - Leonas Čerškus.Varykloje dirbu sunkvežimio vairuotoju, - prisistačiau, kaip darė ir prieš mane kalbėjusieji. Karininkas sukluso:

- Čerškus, - dar kartą aiškiai ištariau. Tuo metu viską užrašinėjo mergina, ant stalo pasidėjusi partizanų rašomąją mašinėlę (spirito varykla turėjo tik rusiško šrifto mašinėlę). Supratau, kad ji yra to būrio sekretorė. Tardant buhalterį, uniformuotas karininkas atsistojo ir įsakmiai kreipėsi į mane:

- Einam paskui mane.

Perėję virtuvę, kur sėdėjo išbalusios moterys, išėjome į laiptinės prieškambarį. Čia, patamsėje, šis karininkas jau gan draugiškai paklausė:

- Taip, - patvirtinau aš, - tai mano broliai.

- Sakyk tada, kur jūs anksčiau, prieš karą gyvenote? - jis netikėtai paklausė adreso. Aš pasakiau. Įsitikinęs, kad nemeluoju, jis pradėjo klausinėti apie mūsų šeimą. Kiek pats žinojau, aš papasakojau apie karo išblaškytos šeimos likimą.

- Na, ar atpažinai dabar mane? - tuomet jis paklausė.

- Ne, nepažinau. Kad ir norėdamas, aš patamsyje jūsų pažinti negalėčiau, o dar barzdoto, - atsakiau, ir tai buvo tikra teisybė - niekaip negalėjau atpažinti šio vyro. Jis nusijuokė ir negarsiai ištarė:

Tai paklausė pašnibždomis, tad aš galėjau ir neteisingai užgirsti. Vietrinus aš pažinojau iš mano brolių draugų tarpo. Vienas iš brolių Vietrinų tada buvo gan žinomas Kaune sportininkas - bėgikas. Tad į klausimą atsakiau teigiamai. Sužinojęs apie mano nelegalią padėtį, karininkas pasiūlė prisijungti prie jų būrio, sakydamas:

Tuo klausimu aš turėjau kiek kitokią nuomonę. Eiti į mišką, man buvo tas pats, kas vėl grįžti į frontą, iš kur jau kelio namo nebus. Prisikariavau abejose fronto pusėse: mačiau kaip ruseliai bėgo nuo vokiečių, bet ir mačiau, kaip pastarieji bėgo nuo rusų. Teorija "Amerika mums padės" nelabai tikėjau, nes jau mačiau, kam jie iš tikro padėjo ir padeda. Jeigu būčiau tikrai žinojęs, kad NKVD man mina ant kulnų, ir areštas neišvengiamas, - būčiau pasirinkęs mišką.

Ilgai nesvarstęs, aš nutariau dar nekeisti savo "pusiau legalios" padėties į "nelegalią"... Tuo metu apačioje, prie įėjimo stovėjusi sargyba praleido į viršų einančius partizanus, kurie sutrukdė mūsų pokalbį. Tad teko grįžti į tą kambarį, kur jau buvo baigtas "tardymas". Įėjęs partizanas "Vietrinas" (arba kaip jis, jeigu neklystu, save pavadino) kreipėsi į Augūną:

- Ar esi partijos narys? - su pašaipa paklausė direktoriaus.

- Ne, aš tik kandidatas...- tas atsakė su baime.

- Sakyk "kandidate" ar šis pistoletas yra valdiškas ar tavo, asmeninis? - paklausė priešais laikydamas ginklą.

- Valdiškas, - atsakė Augūnas, ir, visų nuostabai, būrio vadas grąžino ginklą, prieš tai tik išėmęs ir kišenėn susidėjęs visus šovinius.

Tuo metu, kai mes kalbėjomės laiptinėje, sekretorė surašė konfiskacijos aktą: "arklys, vežimas, 1 kiaulė, 400 litrų spirito su statine (galbūt 500 litrų, nes buvo ir tokios talpos) ir du rusiški šautuvai". Aktas buvo antspauduotas "Geležinio vilko" (jeigu nepainioju pavadinimo) būrio antspaudu ir pasirašytas: "būrio vad. (pavardė, t.y. slapyvardis - neišskaitomas)".

Visą konfiskuotą turtą pakrovę į pakinkytą vežimą, žaliukai pajudėjo (kartu su savo vežimais) man nežinoma kryptimi. Mums tuo tarpu buvo įsakyta pasilikti viduje.

Direktorius, gavęs pateisinamą dokumentą, buvo patenkintas ir linksmas. Išgąsdinti stribeliai į savo postus pargrįžo tik kitos dienos pavakaryje. Vienas buvo sukoręs apie 15 kilometrų ir tūnojo kažkuriame kaime, šieno kupetoje. Kitas lindėjo už kilometro stovėjusiame tvarte, apsikrovęs mėšlu. Tuos savo nuotykius vaikinukai pasipasakojo savo draugams, iš kurių mes ir sužinojom. O kai ką buvo galima ir užuosti. Vienas buvo 17 metų amžiaus, kitas - 16. Vienas jų buvo ruselis (turbūt vietinis), bet gerai kalbantis lietuviškai.

Tą vakarą enkavedisto motociklas kaip tik stovėjo varykloje, tai partizanai darbininkams įsakė su malkų pliauskom sudaužyti šią priešo susisiekimo priemonę. Iš "Harley Davidson" liko tik metalo laužo krūvelė. Žaliukai taip pat sudaužė spirito skaičiavimo aparatą, prie cisternos išliedami kažkiek spirito, tam kad darbininkai galėtų "nurašyti" dalį spirito savo poreikiams. Tai partizanai darydavo ir ankstesnių apsilankymų metu. Kol įstatydavo naują skaitiklį, darbininkai ramiai galėjo įsigyti "papildomų" pajamų.

Tragiškai, kaip ir daugumos, baigėsi mano sutiktų Lietuvos partizanų likimas. Dar būdamas laisvėje, girdėjau, kad, lyg tai dauguma to būrio partizanų buvo užklupti priešo besivaišinant konfiskuotu spiritu kažkurioje sodyboje, ir visi žuvo. Nors tai galėjo būti ir tyčia paskleistas melas.

2. "Armija Krajova"

Vieną 1947 metų rudens dieną (dienos ir mėnesio nepamenu) į gamyklą, pas Augūną, vėl iš Giedraičių atsidangino tas pats NKVD garnizono vadas. Šį kartą jis atvažiavo kariniu sunkvežimiu ir su keletu rusų kareivių. Po kokios valandos direktorius ir vyr. buhalteris jau lipo į tą sunkvežimį. Ir man liepė šilčiau apsirengti ir važiuoti kartu su jais. Pradžioje buvo labai panašu į suėmimą, bet pakeliui direktorius papasakojo, kokiu tikslu važiuojame.

Pasirodo, garnizono vadas buvo gavęs žinią, kad praeitą naktį, keliolika kilometrų už Giedraičių yra išžudytos 7 ūkininkų šeimos. Tas šeimas nužudė nuo "lenkų pusės" atjoję "baltalenkiai" (tuomet bolševikai taip vadino prolenkiškus "partizanus"). Liudininkai, kurie matė tuos raitelius, tvirtino, kad ant rankovių "partizanai" turėjo baltai-raudonus raiščius, o ant raiščių buvo dvi juodos raidės "AK".

Privažiavę pirmąjį vienkiemį ir įėję į gryčią, mes išvydome kraupų vaizdą: viduje, baisiai sudarkyti, gulėjo 2 vaikų ir 3 suaugusių žmonių lavonai. Jie buvo žiauriai sukapoti kardais ir subadyti durtuvais. Kraujo klanuose, ant žemės, bei prie stalo, gulėjo, turbūt, tėvų - vyro ir moters lavonai su perkirstomis galvomis. Ant krosnies tysojo senuko ir vaiko (maždaug 9 metų) lavonai. Jiems buvo perkirsti kaklai ir išbadytos akys.

Priepečkyje, kraujo klane, su durtinėmis žaizdomis krūtinėje, gulėjo mergytė (kokių 6-7 metukų), turbūt sesutė...

Tokius pat vaizdus išvydome ir likusiose sodybose. Visur žmonės - vaikai ir suaugę - buvo tiesiog išskersti, žiauriau negu kaip kokie galvijai. Tiesa, viena pirkia ir tvartas buvo sudegę. Iš degėsių kareiviai jau buvo ištraukę 4 apanglėjusius lavonus (2 suaugusių ir 2 vaikų).

Kol apėjome visas sodybas, mano kojos jau pradėjo nebeklausyti - per kelius pakirto. Tokio žiauraus ir ciniško taikių civilių žmonių žudymo man anksčiau neteko nei girdėti, nei matyti. Nors, atrodo, visai neseniai ir pačiam prisėjo išgyventi NKVD sušaudymą Igumenėje, pajusti apkasų "skonį" Rytų fronte, bet šis žiaurių žudynių vaizdas iškart "persverė" visa, kas buvo patirta iki tol.

Vėliau sužinojome, kad šios ūkininkų šeimos buvo išžudytos tik todėl, kad buvo padavę prašymus savo vaikus mokyti lietuviškose mokyklose. O liūdniausia tame turbūt buvo tai, kad tų "šauniųjų lenkų partizanų" seneliai ir proseneliai, ko gero, tarpusavyje šnekėjosi lietuviškai.

Bet buvo ir dar kitokių "partizanų". Vieną dieną, valgant pietus, pas direktorių atėjo senutė. Ji Augūnui pasiskundė, jog naktį pas ją buvo atėjęs žaliukas ir pareikalavo pinigų bei maisto. Kadangi senutė daug pinigų neturėjusi, tai tas žaliukas pasiėmė sviesto puodynę, sūrį, du kepalus duonos, keletą paklodžių, užvalkalų bei rankšluosčių, o taip pat visus jos pinigus - 73 rublius. Išeidamas dar prigrasino: "Jeigu kam pasiskųsi, tai sudeginsime kartu su gryčia!". Tą patį senutė papasakojo "garnizono" vadui, NKVD kapitonui Sockiui, kuris tuo metu kaip tik buvo varykloje. Kai pasakodama ji šį žaliuką pavadino "banditu", kapitonas jos kalbą pertraukė, sakydamas, kad lietuviams, partizanų vadinti"banditais" nederėtų. Todėl, kad jie kovoja prieš prievartą, už savo šalies laisvę, nors tarp jų, pasakė, yra ir nedorų žmonių. (Kiek teko su šiuo rusų kapitonu kalbėtis apie partizanų veiklą, jis apie žaliukus atsiliepdavo su aiškia pagarba. Tik nežinau ar jis tai darydavo nuoširdžiai, ar apsimetinėjo.)

Kitą rudens vakarą į varyklą atėjo eigulys - geras direktoriaus pažįstamas, ir pakvietė šernų medžioklėn. Šernai buvo pridarę daug nuostolių: smarkiai iškniso bulves.

"Keršyti" išsiruošėme trise: eigulys, direktorius ir aš. Kadangi eigulys turėjo tik du medžioklinius šautuvus, tai vieną pasiėmė pats, vieną gavo direktorius, o aš likau varovu be šautuvo.

Buvo jau vėlus vakaras. Temo rūke. Mes "išsidėstėme" prie niokojamų laukų ir sugulę laukėme šernų... Po kokio pusvalandžio aš pastebėjau kažką boluojant. Iš netoli esančio vienkiemio pusės kažkas artinosi į mano pusę. Nutariau palaukti. Kai šernas priartėjo prie manęs, aš pasikėliau ir šokau link jo. Staiga, baltas daiktas paliko vietoje, o jo juodas šešėlis spruko link upokšnio tiltelio ir nudundėjo. Supratau: būta žmogaus. Pasikėlė ir eigulys su direktorium. Artėjome prie "balto daikto". Pasirodo, tai buvo ryšulys pilnas įvairių rūbų ir baltinių. Jame buvo ir maisto: lašinių, dešros bei duonos. Su šiuo "laimikiu" ir sugrįžome namo.

Tuo metu aš buvau gavęs vieną kambarį buvusiuose dvarininko Ruščico "rūmuose", kurie stovėjo netoli spirito varyklos. Dvaro "rūmuose" buvo įsteigta pradžios mokykla, kurios viename gale gyveno mokyklos sargas su žmona, o kitame - aš ir spirito varyklos kalvis Germanavičius su gausia šeima. Mano kambarys buvo šalia kalvio, skyrė tik užkaltos durys, kurios nelabai sulaikydavo triukšmą.

Ryte, atėjęs pas direktorių, radau senuką ir senutę, kurie vakar vakare buvo apiplėšti. Jie iškart atpažino "sumedžiotus" savo daiktus. Senukai papasakojo, jog buvo atėjęs vienas "žaliuku" pasivadinęs žmogus ir pareikalavo šių daiktų. Išeidamas dar prigrasino, kad žaliukai trobas padegsią, o šeimininkus - sušaudysią, jei šie kam nors apie tai praneš. Tada direktorius paklausė:

Sunku buvo tikėtis, jog tiek įbauginti senukai išdrįstų susitikti su savo skriaudėju. O ir kur dabar dar jį atrasti?.. Tuomet senutė ir pasakė:

Išaiškėjo, kad tada vietoje šerno mes užklupome vagį, kuris partizanų vardu plėšė aplinkinius gyventojus. Pasirodo tai buvo mano kaimynas - sulenkėjęs kalvis Germanavičius. Dabar supratau, kodėl kartais naktimis kildavo įtartinas šurmulys už užkaltų durų: plėšiko šeima dorodavo šviežią grobį.

Direktorius tuojau pranešė Giedraičių okupacinei valdžiai, ir tą pačią dieną "draugas" Germanavičius buvo suimtas.

Kitą dieną direktorius pasikvietęs mane, pranešė, kad jų tarnaitė NKVD kapitonui paskundė, jog aš aną dieną atskirai kalbėjausi su partizanų vadu. Įtarimas apie mane dar galėjo sustiprėti ir todėl, kad anksčiau partizanai apsilankydavo varykloje, kaip tik tuo metu, kai aš būdavau išvažiavęs. Direktorius manim rūpinosi, nes pasak jo aš primindavau jam sūnų (kur tas sūnus buvo, ir koks jo likimas, direktorius neužsimindavo). Jis patarė man kuo greičiau išvažiuoti atgal į Kauną. Ką aš ir padariau.