Atvykus į Žaliakalnio kareivines, čia jau radome kelis šimtus karių, panašiai, “savanoriškai” surinktų iš kitų lietuviškų savisaugos batalionų. Kartu su mumis buvo mobilizuota ir daug buvusių eilinių nepriklausomos Lietuvos policininkų bei policijos karininkų, policijos vachmistrų, kurie anksčiau policijos nuovadose daugiausia dirbo prie popierių, raštinėse.

Pirmiausia visų lietuviška uniforma buvo pakeista į vokišką. Net keliose vietose buvo išduodami rūbai, diržai, šovinynai, duonmaišiai bei kita kariška apranga bei aksesuarai. Mums davė vokiečių policijos uniformas iš ankstesnių laikų (1918 metų modelio), su žalsvos spalvos mundurais bei žalsvomis galifė kelnėmis. Švarkų apykaklės bei rankogaliai buvo pliušiniai, tamsiai žalios spalvos. Iš toli, ant krūtinių, švietė blizgančių metalinių sagų eilė per vidurį, po vieną ant 4 kišenių, po 2 ant abiejų rankogalių. Atrodė tikrai puošniai. Kartu gavome ir puikius chrominius batus, aukštais iki kelių aulais. Uniformos buvo ne visai naujos, bet ir nesuplyšusios (panašiai, kaip dabar pardavinėjami “dėvėti rūbai iš Vakarų”). Taip pat buvo išduodamos milinės, antklodės, kuprinės, apatiniai baltiniai… Prieš atsiimant šiuos rūbus bei reikmenis, iš kiekvieno buvo reikalaujama įrašyti savo pavardę ir pasirašyti. Tuo netruko pasinaudoti kai kurie “apsukrieji” tautiečiai. Jie, turbūt, įrašydami ne savo pavardes, kai kurių dalykų imdavo po du kartus ir net daugiau, ir tuoj pat nešdavo prie tvoros. Taip lengvai, apgaulės būdu įgytus baltinius ar antklodes jie čia pat parduodavo kitoje tvoros pusėje laukiantiems “pirkliams”, arba tiesiog išmainydavo į “šnapsą”.

Tvarkingi vokiečiai nesitikėdami tokio akiplėšiško mūsiškių “sąžiningumo” tik savo dalybų pabaigoje pajuto, kad čia kažkas ne taip. Jie buvo viską susiskaičiavę, o čia - paskutiniams kariams eilėje jų kariškų gėrybių “kažkodėl” pritrūko. Tuomet vokiečiai įsakė susirinkti visiems kareivinėse, ir išrikiavę pradėjo tikrinti kiekvieną kareivį atskirai. Taip jiems teko atimti dar daug neišmainyto ar neparduoto turto. Nesąžiningieji lietuvių “savanoriai” nebuvo nubausti, tik garsiai, visų akivaizdoje išgėdinti.

Kai pagaliau visi buvo tinkamai aprengti ir kiekvienas gavo, tik tai, kas jam priklauso, po kelių dienų mus suskirstė į keturias kuopas, kurias atitinkamai suformavo į būrius. Susipažinome su mūsų naujaisiais karininkais bei bataliono vadu. Pagal savo ūgį aš pakliuvau į antrosios kuopos pirmąjį, taip vadinamą, reprezentacinį būrį.

Visi gerai nusiteikę, vildamiesi greitai pamatyti gal būt net patį Paryžių ir Eifelio bokštą, linksmai, su daina išžygiavome iš Radvilėnų gatvės į K. Petrausko. Po to nuo Parodos kalno nusileidome į Donelaičio gatvę ir pasitempę pražygiavome pro Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelį. Atidavę pagarbą Lietuvos Laisvės paminklui ir Nežinomojo kario kapui, pasukome į Maironio gatvę, iš kurios Laisvės alėja kiek pagrįžome atgal, link Vytauto prospekto ir toliau žygiavome link Šančių. Mano gretoje ėjo daugiau patyrusių, buvusių laisvos Lietuvos kariuomenės karių. Jie ypač darniai ir gražiai dainavo žygio dainas. Mačiau, kaip mums praeinant nušvisdavo civilių kauniečių veidai. Nors ir dėvėjome svetimą, mums patiems nepageidautiną uniformą, jie į mus žiūrėjo su palankia viltimi, kaip į savus karius.

Taip smagiai bedainuojant mes pasiekėme Šančius. Nors ir labai viliojo mintis greitai išvysti Eifelio bokštą, bet tai negalėjo nustelbti didelio nusiminimo bei nerimo, kad namiškiai vėl ilgai nieko nežinos apie mane. Bet, čia, kaip ir dažnai pasitaiko tokiose beviltiškose situacijose, išgelbėjo grynas atsitiktinumas. Batalionui iš Juozapavičiaus prospekto sukant į Gelžkelio gatvę (link Šaldytuvų gatvės), aš staiga išvydau gerai pažįstamą pulkininko Grigaliūno dukrą Teresę, kuri taip pat pastebėjo mane:

- Į geležinkelio rampą! – trumpai atsakiau, ir dar spėjau, kol mes nutolome, pridurti, – Pasakyk prašau maniškiams, kad mus veža į Prancūziją!

Teresė tekina nubėgo į kalną, į Servitutų gatvę, kur tuo metu gyveno mano sesuo Irena, ir pranešė šią naujieną.

Kai mes priartėjome prie Šančių rampos, išvydome vaizdą, kuris mus labai nuvylė ir prislėgė. Be jokios sargybos, su daina ir, palyginus, visai gera nuotaika pražygiavę visą Kauno centrą, mes dabar pamatėme visai kitokį paveikslą. Geležinkelio rampa, kalnas kur buvo įleisti šaldytuvai, o taip pat ir visas vagonų sąstatas buvo tankiai apsuptas vokiečių karo lauko žandarmerijos (“Feldgendarmerie”). Jie su šautuvais, prožektoriais, kulkosvaidžiais bei šunimis saugojo lietuvius “savanorius”, išvykstančius “padėti jų policijai”. Mus lydėję civiliai žmonės (daugiausia - karių artimieji, giminės) dar prieš rampą buvo vokiečių sustabdyti ir, pasitelkus žandarus su šunimis, nuvaryti kuo toliau. Net mus, kurių ne vienas jau buvome kažkiek patyrę karo, gerokai nustebino taip keistai organizuojama išvyka į Prancūziją. Bet labiausiai tai buvo priblokšti ir pasipiktinę mus atlydėję civiliai kauniečiai. Jie niekaip negalėjo suprasti tokio ryškaus skirtumo tarp mūsų smagaus žygiavimo ir atžagaraus nacių okupantų elgesio, su kuriuo netikėtai visi susidūrėme.

Paskaičiavę būriais, mus, kaip galvijus, po 80 žmonių suvarė į vagonus (“pulmanus”) ir uždarė iš lauko duris. Abejuose vagonų galuose buvo įrengti gultai su čiužiniais bei švaria patalyne. Tarp mūsų kareivių buvo nemažai įkaušusių, tai jie, susiradę vietas, atrodytų visai nepergyvendami dėl savo likimo, greitai sugulė ir užmigo. Aš kažkiek pavydėjau to jų girto abejingumo. Man buvo labai skaudu, kad vėl negalėjau pasimatyti ir atsisveikinti su mama, broliais ir seserimis. Svarbiausia, kad tam tikrai būtų užtekę laiko. Uždarytuose vagonuose, saugomi ginkluotos sargybos mes išstovėjome iki pat vakaro. Tik sutemus lietuvių “savanorių” ešelonas pagaliau pajudėjo, ir dideliu greičiu, be jokio sustojimo lėkė mums nežinoma kryptimi.

Kai traukinys sustojo, buvo apie 8 valanda ryto. Netrukus atsidarė vagonų durys ir mes galutinai supratome, kad Eifelio bokšto čia tikrai neišvysime. Nesimatė nieko panašaus ne tik į Paryžių, Prancūziją, bet, apskritai, mes pasijautėme gerokai nutolę nuo Europos. Buvome išlaipinti kažkokioje apskretusioje Rusijos stotelėje, kurios net pavadinimo neįsiminiau. Ešelono priekyje buvo prikabinti keli keleiviniai vagonai, kuriuose čia atvyko mūsų bataliono karininkai bei vokiečių ryšių štabo (“Verbindungs Stab”) karininkai. Vokiečių žandarų sargyba, kuri atvažiavo kartu, išsirikiavo ir paliko mūsų sąstatą, turbūt atvežti kitų “savanorių”.

Paskui, išlaipindami paeiliui, leido visiems vagonams apsiprausti. Karo lauko virtuvė per naktį jau buvo paruošusi pusryčius. Visi kariai iš eilės pagal vagonus buvo pavalgydinti. Mūsiškiai vadai iškart pasirūpino, kad čia pat visiems kareiviams būtų išdalinti ginklai – belgiški šautuvai, lengvieji kulkosvaidžiai bei amunicija.

Po pusryčių mus išrikiavo priešais savo vagonus, pristatydami viršininkams, kurie buvo paskirti vadovauti būriams bei kuopoms. Po šios pažintinės rikiuotės, mums įsakė vėl sulipti į vagonus, ir savo kelionę į Rytus tęsėme jau dabar visi aiškiai suvokdami, kad tikrai ne į Paryžių keliaujame.

Dar po paros bildėjimo traukiniu pagaliau pasiekėme savo “išsvajotąjį” kelionės tikslą. Tai netrukus patvirtino ir artėjančio fronto garsai. Nakties metu mūsų sąstatą iki galutinio sustojimo labai lėtai ir tyliai pristūmė iki pat fronto linijos. Kai sustojome, naktį, žliaugiant lietui, mus išlaipino kažkokioje dykvietėje, tiesiog purvyne. Lauke, kažkur visai netoliese, aiškiai girdėjosi patrankų kanonados, sviedinių sproginėjimai, kulkosvaidžių tratėjimai, danguje žybčiojo raketų pašvaistės... Kiekvienam kariui frontininkui, kuriam teko sėdėti apkasuose, tai buvo įprasti garsai ir vaizdai. Bet daugelis mūsų kareivių buvo ne tik visai neuostę parako, bet nemažai ir kareiviškos košės beveik neragavę. Anksčiau, taikos metu, dirbę civilinėje policijoje, sėdėję raštinėse ar kitose šiltose vietose, dabar jie atsidūrė tikrų tikriausiame kare. Aiškiai matėsi jų pasimetimas ir baimė. Aš juos pilnai supratau ir užjaučiau. Pakliuvus čia, išlipti kažkur, tiesiai į purvą, Rusijos gilumoje, visiškoje tamsoje, pliaupiant lietui, ir griaudint patrankoms, ir man, jau kažkiek patyrusiam karo “malonumų”, buvo ne itin smagus jausmas.

Šalia manęs, pastebėjau, išlipo du jaunučiai vyrukai, sunkiai apsikrovę lengvuoju kulkosvaidžiu bei dėžėmis su jam skirtų šovinių juostomis. Jie baikščiai priėjo arčiau manęs ir su nenuslepiamo siaubo išraiška akyse, kone verkdami paklausė:

Jaunuoliai buvo paskirti “kulkosvaidininkais”, nors aiškiai matėsi, kad apie ginklus, o ypač apie savo kulkosvaidį, jie neturėjo jokio “žalio” supratimo. Kaip vėliau iš jų pačių sužinojau, šie du vaikinai buvo muzikantai, prieš tai groję policijos dūdų orkestre. Pagelbėdamas, paėmiau iš vieno jų dvi dėžes su šoviniais.

- Pirmiausia mums dabar reikės kažkur apsistoti ir pailsėti, o ryte, ko gero, teks keliauti toliau,- pamėginau nuraminti, nors ir pats dar nežinojau tikros padėties.

Mums buvo griežtai įsakyta nekelti triukšmo ir nerūkyti. Beveik tylėdami visi klampojome per purvyną, kol pasiekėme kažkokią priedangą. Tai buvo įkasta į žemę didelė betoninė slėptuvė – “blindažas”, kuriame susigrūdę tilpo kone visi bataliono kariai. Čia buvo leista pailsėti ir parūkyti. Netrukus į blindažą nusileido keletas mūsų karininkų, kurie perspėjo visus, jog neužilgo čia gali pasirodyti vokiečių fronto vadų atstovai. Ir jeigu jie pradės mūsų klausinėti, ar mes buvome anksčiau apmokyti kokių nors karinių dalykų ar veiksmų fronto sąlygomis, ir, ar mūsų tarpe yra žmonių, kuriems kada nors buvo tekę tarnauti kariniuose daliniuose, mes sutartinai į visus šiuos ir panašius klausimus turime atsakyti neigiamai. Mes suvokėme, kad norėdami kuo ilgiau išsaugoti mūsų ir savo gyvybes, mūsų karininkai vieningai priešinosi vokiečių įsakymams, sakydami, kad mes nesame apmokyti karinės taktikos, o kai kurie mūsų, net nėra laikę šautuvo rankose. Kai kuriais atvejais tai buvo gryna tiesa. Taip “paruošti” laukėme vokiečių atstovų, kurie mums tada taip ir nepasirodė. Susitikę su vadais, po trumpų derybų jie sutiko mūsų batalioną palikti rezerve, ir tuo metu apmokyti.

“10 fronto bataliono karininkai, su vokiečių pareigūnais Volchovo fronte, 1943 m. liepos 7 d.” (“Karys” 1968 Nr.9)

Po kelių valandų poilsio, jau auštant, mes palikome šį niūrų blindažą. Vėl klampodami per purvyną, po kokios valandos kelio, priėjome kaimą, kuriame buvo tik keletas trobų, apgyvendintų vokiečių kareiviais. Kiti namai buvo tušti. Šiame kaime civilių gyventojų jau nebuvo. Jie buvo evakuoti toliau nuo fronto linijos. Išskirstę kiek tilpom po tuščius namus, mus paliko ilsėtis. Po kelionės ir neramios nakties buvome visi mirtinai išvargę. Sukritome kas kaip, tiesiog ant grindų, nes daugelyje trobų dar net nebuvo įrengti gultai. Tik apie vidudienį buvome prikelti pietų, o pavalgę, vėl galėjome ilsėtis iki kitos dienos.

Gerai pailsėję, kitą dieną turėjome įsirengti gultus ir pasiskirstyti į būrius. Prasidėjo apmokymai, kurie tęsėsi porą savaičių. Čia sužinojome, kad esame už kokių 5-7 km nuo fronto linijos, netoli Jurjevo vienuolyno, prie Ilmenio ežero ir Volchovo upės krantų. Vietovė, rodos, vadinosi Rakomas, arti buvo ir miestas Naugardas (Novgorod). Miestas Paryžius buvo žymiai toliau nuo mūsų, ir visai kitoje pusėje…

“10-to bataliono būrys su būrio vadu (ltn. Petras Dumčius, žuvęs) diviz. vado inspekcinės apžiūros metu, Rakome prie Naugardo, 1943 m. rugpjūčio 5 d.” (“Karys” 1968 m. Nr.9)

Apmokymams jau einant į pabaigą, gavome savo papildomą frontinį mėnesinį davinį (“Marketenderware”), kuriame paprastai būdavo šokolado, kadaginės degtinės, didelis butelis vyno, skirtas 3-4 kariams, cigarečių; kam dar kliūdavo pypkė, kam lūpinė armonikėlė…

Gavę kareiviškų gėrybių, mes su kitais skyriaus vyrais ilgai vakarojome savo trobelėje, ir, vaišindamiesi stipresniais gėrimais, karštai aptarinėjome situaciją, į kurią ne savo valia buvome įstumti. Nei vienam iš mūsų nebuvo noro lysti į apkasus ir kovoti su bolševikais toli nuo Lietuvos, faktiškai paklūstant ne saviškiams lietuvių karininkams, o vokiečių ryšių štabui. Jeigu ne tie keli vokiečių karininkai, kurių įsakymus dabar yra priversti vykdyti mūsų vadai, mes eitume ne į frontą, o grįžtume į Lietuvą. Išgėrus šiek tiek daugiau alkoholio, tai mes vienas kitam išsakėme pakankamai aiškiai ir atvirai, nei kiek nebijodami, kad kas nors mus paskųstų, kaip tai buvo prie bolševikų valdžios. Tokios minties net nebuvo. Vokiečių okupacijos metu lietuvių kariai buvome ypatingai vieningi ir solidarūs.

Pamenu tada kartu su linksmuoliu puskarininkiu Balčiūnu bei kitais mūsų vyrais vaišinomės kadagine ir keikėme nacius, kad mums tokį “Paryžių” čia prie Ilmenio užtaisė. Buvo jau vėlus pavasario vakaras, kokia 11 valanda. Staiga, visai netikėtai, lauke išgirdome sprogimą, triukšmą, keletą šūvių ir vokiškus keiksmus.

- Partizanen! Partizanen! – girdėjosi tamsoje.

Griebėmės už ginklų ir išbėgome laukan. Prie trobos, kurioje buvo įsikūręs vokiečių ryšių štabas (“Verbindungs Stab”), radome sumišusius ir išsigandusius vokiečių karininkus. Vienas buvo nesunkiai sužeistas į ranką. Kiek atsikvošėję nuo patirto šoko, jie įsakė mums apieškoti aplinkinius krūmus. Iš tų krūmų pro jų trobos pravertą langą tik ką buvo mesta granata. Vokiečių laimei, ji neįlėkė vidun, nes atsimušusi į tinklelį nuo uodų, sprogo krisdama ant palangės.

Buvo keista, kad daugiau jokių šūvių ar sprogimų nesigirdėjo. Ta granata, pasirodo, buvo pavienis išpuolis. Tamsoje pasišviesdami prožektoriais vokiečiai, kartu su mumis ilgai ieškojo partizanų pėdsakų. Ir rado! Netoli namo buvo pritrypta basų kojų pėdų. Tai vokiečiams sukėlė dar daugiau klausimų ir spėliojimų. Apžiūrint įvykio vietą, man netikėtai į akis krito kepurė, pakibusi ant krūmo šakos. Niekam nepastebėjus, aš staigiai pasigriebiau ją ir užsikišau užantin. Apsidžiaugiau, kad man pirmam teko laimė ją pamatyti. Apsidairęs, ir įsitikinęs, kad daugiau tikrai niekas nepamatė, aš nuskubėjau atgal į savo trobą. Ten susiradau mūsų “partizaną”, ir atidaviau jam lietuvišką uniforminį galvos apdangalą, papuoštą kokarda. Jaunuolis labai apsidžiaugė. Mes supratome vienas kitą. Tai buvo Lietuvos kariuomenės kariška kepurė, su kuria jaunasis karys, kilęs nuo Švenčionių krašto, atvyko čia. Jis nuo pat pradžių išsiskyrė savo atvirai demonstruojamu, jaunatvišku patriotizmu. Buvo lieknas, aukštas, tamsių plaukų. Nepamenu dabar nei jo vardo, nei pavardės. Praminėm jį “Švenčionių lietuviu”. Nežinau, ar todėl, kad gal buvo kilęs iš ten, ar dėl to, kad dažnai mėgo dainuoti:

“Švenčionių lietuvi,

Kam “lenku” pavirtai?!…”

Po apmokymų mūsų batalioną perkėlė į apkasus. Išsidėstėme fronto ruože, kuris stovėjo nuo Jurjevo vienuolyno iki Ilmenio ežero, ir dalis dar tęsėsi ežero pakrante. Toliau į dešinę, mūsų kaimynystėje, stovėjo latvių legionieriai (“Lett. Legion”) – latvių policijos batalionai, kurie vėliau buvo įjungti į antrąją latvių “Waffen-SS” diviziją (“19. Waffen-Grenadier-Division der SS (lettische Nr.2)”). Pradžioje laikinai naudojomės net to latvių dalinio lauko pašto (“Feldpost”) numeriu.

Mes, lietuviai, pakeitėme ten buvusius ispanų “Mėlynosios” divizijos (dar vadinamos “Legion Azul”, “División Azul”, arba “250. Infanterie-Division”)karius. “Mėlynosios” ne todėl, kad saulės išlepinti ispanai jau buvo gerokai pamėlynavę nuo rusiškos žiemos speigų, bet tokia buvo jų uniformų spalva. Kiek vėliau sužinojome, kad viena iš pagrindinių priežasčių, paskatinusių fronto vadus atšaukti iš čia ispanų karius, buvo visai ne šaltis, kuris jau traukėsi artėjant pavasariui. Svarbiausia buvo tai, kad vokiečiai ne labai pasitikėjo šiuo ispanų daliniu. “Mėlynoji” divizija buvo sukurta Hitlerio ir Franko susitarimu, kaip dviejų giminingų režimų solidarumo išraiška. Bet Franko šiuo daliniu pasinaudojo, kaip bolševikai naudojosi Sibiru. Norėdamas atsikratyti komunistuojančiais savo režimo priešininkais, Ispanijos diktatorius juos siuntė kuo toliau nuo namų, į Rytų frontą. Po kurio laiko vokiečiai susigriebė, kad jų “mėlynieji” sąjungininkai ne tik, kad sistemingai perdavinėja priešui visą slaptą informaciją apie dalinių išsidėstymą bei veiksmus, bet karts nuo karto pro šį fronto ruožą praleidžia rusų šnipus bei diversantus, kurie Reicho armijos grupei “Šiaurė” (“Nord”) pridaro dar daugiau nuostolių.

Ten, kur neatlaiko ispanas, nuolankus lietuvis visuomet atlaikys. Taip raudonuosius iš “mėlynosios” divizijos pakeitė “žali”, bet patikimi lietuvių kariai. Nors ir ne savo noru buvome vokiečių čia atvaryti, bet pradžioje mūsų batalioną jie priskyrė ne “Vermachtui” (“Wehrmacht”), o savo geriausioms, elitinėms, “Waffen-SS”. Apie tai bylojo ir dvi “SS” runos ant šalmų, kuriuos gavome.

Išsaugota nuotrauka iš Rytų fronto: 10-tojo bataliono kariai apkasuose prie Ilmenio ežero. Šią fotografiją karys Juozas Streikus išsiuntė namiškiams (datuota 1943.10.29).

“Lengv. kulkosvaidis Volchovo fronte, pozicijoje, pasiruošęs pasveikinti puolančius rusus kulkų ugnimi (antras iš k. V.Č.)” (“Karys” 1968 Nr.9)

Apkasuose, kartu su visais, kaip eilinis kareivis, išbuvau kelis mėnesius, nuo 1943 metų pavasario iki rudens. Visą tą laiką čia buvo palyginus ramu. Ypač prie ežero kranto. Man teko budėti įvairiuose mūsų laikomo fronto ruožuose: ir vakarinėje Ilmenio ežero pakrantėje, ir prie Volchovo upės, ir Jurjevo vienuolyne. 3 paras prisėjo išbūti ir nedidelėje saloje, kuri buvo Volchovo žiotyse. Ten buvo mūsų kontroliuojamas atsparos punktas, iškasti apkasai. Bet ir senų salos pastatų griuvėsiai pasitarnavo, kaip nebloga priedanga nuo priešo kulkų. Apgriuvusiose sienose buvome pasidarę patogias šaudymo angas. Ypač pavojinguose ruožuose, išilgai apkasų turėjome įsirengę savotišką “signalizaciją”. Palei apkasus ištemptos vielos ir ant jų prikabintos tuščios skardinės mus įspėdavo (ypač tamsiu paros metu), kad kažkas artinasi. Salos sargybos įgulą keitė dažniau, nes ten budėti visiems kainuodavo daug nervų. Jautėmes atskirti nuo saviškių, bet arčiausiai priešų. Visi žinojome, kad rusų puolimo atveju, būtume pasmerkti.

Ne mažiau pavojinga buvo ir apkasuose prie Volchovo, nes kitame, aiškiai matomame upės krante, tęsėsi priešo pozicijos. Iš ten dažnai šaudydavo. Šautuvais, kulkosvaidžiais, minosvaidžiais, “katiušomis”,... Naktimis upę apšviesdavo raketos. Mūsų pusė atsakydavo tuo pačiu. Neturėjome tik “katiušų”. Bet vokiečių artilerija atsišaudydavo panašiu ginklu, kurį mes vadinome “vaniušomis”.

(foto: “Karys” 1968 m. Nr.9)

Bet kaip ir kiekviename kare, būdavo ir taikaus atokvėpio akimirkų. Kartais iš savo apkasų stebėdavome, kaip su vokiečių ginkluota palyda į Ilmenio ežerą išplaukdavo žvejai. Raudonųjų pozicijos buvo kitoje ežero pusėje, už kokių 5 kilometrų. Ramesniu, laisvu nuo budėjimo laiku pėsčiomis nuėjome net iki pat Naugardo. Už kelių kilometrų esančio miesto aikštėje stovėjo įspūdingas paminklas, skirtas Rusijos Tūkstantmečiui. Iš savo karininkų sužinojome, kad tame, dar caro laikais nulietame monumente kartu su iškiliausiomis Rusijos imperijos asmenybėmis yra pavaizduoti ir trys Lietuvos Didieji Kunigaikščiai: Gediminas, Algirdas ir Vytautas. Mums, lietuvių kariams, knietėjo pamatyti tą garsųjį paminklą, ir patį Naugardą, kurio viduramžių istorija buvo glaudžiai susijusi su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija.

Karui prasidėjus, bolševikai prieš palikdami Naugardą, labai žiauriai pasielgė su savo senoliais. Miesto senelių prieglaudos gyventojams vakarienei, kaip įprasta, buvo duota košė. Dabar jau niekas nepaliudys, ką jautė niekuo nekalti senukai, valgydami savo paskutinę vakarienę. Košė buvo specialiai užnuodyta enkavedistų. Ryte budeliai aukų kūnus surinko ir sumetė į duobę, kuri tam tikslui buvo buldozeriu išrausta dar išvakarėse. Apie tai mes sužinojome iš vietinių gyventojų, kurie taip neteko savo giminaičių.

Išsaugota nuotrauka iš Rytų fronto: 1942-1943 m. prie Jurjevo vienuolyno (aš – antroje eilėje, pirmas iš dešinės).

Net sąlyginai ramiais nuo apšaudymų momentais reikėjo saugotis ir bolševikų snaiperių. Kartą, vienas senas mūsų grandies kareivis, eilinis Kvietkauskas, tarpusavyje sukabintuose 6 katiliukuose (po tris vienoje rietuvėje), iš lauko virtuvės nešęs karštą sriubą, patingėjo eiti apkasais (ilgesniu, bet žymiai saugesniu keliu). Jis sutrumpino grįžimą, skubėdamas per atvirą laukymę. Norėjo žmogus, kad visi gautume kuo karštesnius pietus. Kai patogiai įsitaisę, jau ruošėmės skaniai ir sočiai pavalgyti, mums teko smarkiai nusivilti. Dalyje metalinių katiliukų buvo likę tik atšalę tirščiai, nes sriuba jau seniai buvo ištekėjusi pro skyles, padarytas snaiperio kulkų. Kulkų suvarpyti buvo ir jo milinės skvernai. Kvietkauskas jau tuomet buvo apie 50 metų amžiaus. Prieš priverstinę mobilizaciją į mūsų batalioną, Kaune jis dirbo autobusų vairuotoju.

Vasarą apkasuose bei bunkeriuose mums gyvenimą labai sunkino nesuskaičiuojama gausybė uodų. Nuožmią kovą su tais nepasotinamais kraujo siurbikais kiek palengvindavo specialūs tinkleliai, kuriuos užsidėdavome ant šalmų. Su jais atrodėme, kaip kokie bitininkai.

Netoli nuo mūsų pozicijų buvo kelias, ėjęs nuo Jurjevo vienuolyno link Naugardo. Vokiečiai, norėdami apsaugoti savo karinį transportą nuo tiesioginės rusų ugnies, atvirame, apšaudomame to kelio ruože buvo ištiesę plieninius trosus. Ant tų metalinių lynų, abipus kelio jie sukabino pakankamai storus plieno skardos lakštus. Ši originali priedanga trukdė rusams stebėti karinio transporto judėjimą, ir tuo pačiu kažkiek apsaugodavo vairuotojus bei krovinius nuo “katiušų” skeveldrų. Vėjas, pavienių sviedinių sprogimų sukelto grunto dalelės ir skeveldros, atsitrenkdamos į geležinius lakštus, tame keistame tunelyje sukeldavo šiurpią karo “muziką”. Ačiū Dievui, man neprisėjo jos klausytis iš vidaus. Ją girdėdavau tik iš toliau, būdamas Jurjevo vienuolyne. Nors ir ten nebuvo labai saugu. Vienuolyno cerkvės varpinės bokšte, kurio papėdėje tekėjo Volchovo upė, vadinama “niekieno žeme”, vietoje varpų buvo įrengtas mūsų kulkosvaidininkų lizdas. Sunkusis, 1918 metų modelio, kulkosvaidis stovėjo ant keturių kojų ir buvo aušinamas vandeniu. Čia buvo pastatyti ir žirkliniai žiūronai, kuriais nesibaiminant snaiperių ugnies, buvo galima stebėti priešo pozicijas kitame upės krante. Šaudant tuo kulkosvaidžiu bokšto erdvė taip smarkiai sustiprindavo šūvių garsus, kad baisus triukšmas iškart užguldavo ausis.

Jurjevo vienuolyne be mūsų, dar bazavosi ir kažkoks vokiečių “Luftwaffe” dalinys. Be jų, čia dar tarnavo vyrai ir iš nacių okupuotos Čekoslovakijos. Pastarieji buvo iš pusiau karinės, taip vadinamos “Todt” organizacijos (“Die Organisation Todt”), kuri užsiėmė kelių bei įtvirtinimų statyba. Jie dėvėjo “haki” spalvos uniformas ir ant rankovių buvo pasirišę raiščius su užrašu “Org. Todt”. Jautėsi, kad jie čia, kaip ir mes, lietuviai, ne savo noru atvaryti. Gal todėl mes neblogai supratome vieni kitus.

Kartą, vienas čekas, ar slovakas, manęs paslapčia paprašė “sukombinuoti” ginklų jų antinaciniam pogrindžiui. Jis sakė, kad tuoj bus išleistas atostogų, ir į namus nenorįs grįžti tuščiomis rankomis.

- Kam tau tie ginklai? – pasiteiravau.

- Į vokiečius šaudyti! – tiesiai šviesiai, beveik juokaudamas, atsakė tas.

- Tai tu komunistas?! – klausiu nustebintas tokio įžūlaus atvirumo.

- Ne! Jokiu būdu! – įtikinėja čekas, - Mes kovojame už savo tėvynės laisvę!

- Na, jeigu tai tiesa, tai aš nieko prieš tau padėti. Aš suprantu, kas yra prarasti laisvę...

Maitinimas vokiečių kariuomenėje, net sunkiomis fronto sąlygomis, visuomet buvo reguliarus ir pakankamai įvairus. Po tirštos ir riebios sriubos, kurioje šaukštą galėdavai pastatyti, mes visados gaudavome ir antrąjį patiekalą, kuriame nepasigesdavome mėsos ar žuvies. Dažnai ir vaisių kompoto desertui duodavo. Žodžiu, mus maitino sočiai ir kaloringai. Nežiūrint to dar papildomai gaudavome įvairių konservų, o dalis karių, ypač tie, kurių artimieji gyveno kaime, iš namų dar sulaukdavo ir siuntinių su maistu. Vienas iš mūsiškių man buvo atidavęs gerą lašinių bryzą. Vokiečiai (ir ne tik jie) mėgo lietuviškus lašinius. Aš su tais lašiniais ir nuėjau pas vieną jų viršilą, kuris prižiūrėjo “Luftwaffe” sandėlį, esantį Jurjevo vienuolyne. “Lietuviška valiuta” man tą sandėlį lengvai “atrakino”. Ten buvo sukrauta ginklų, nors vežimu vežk. Privedęs mane prie pistoletų, viršila sako:

- Rinkis ir imk, kokius nori.

Aš apžiūrėjau, pakilnojau, žvilgterėjau į drūtoką vokietį, ir išrinkau porą sunkesnių – “Parabellum”. Šitie, pagalvojau, turėtų tikti. Šovinių tik negavau, bet čekas ir taip liko labai patenkintas. Sakė, kad šovinių jam ir nereikia, jų gaus namie.

Rudenį mūsų vadai paskelbė, kad jiems reikalingi vairuotojai. (Tuo metu mūsų – antrosios kuopos vadu buvo kapitonas Steponkus. Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje jis buvo aviacijos kapitonas). Nedvejodamas prisistačiau ir kartu su keliais kitais lietuviais iš mūsų bataliono buvau išsiųstas į netoliese dislokuotą motorizuotą vokiečių dalinį. Ten po trumpo apmokymo dauguma išlaikėme vairuotojų egzaminus, ir į savo pozicijas sugrįžome, jau kaip atestuoti kariai-vairuotojai (“Kraftfahrer”) su savo mašinomis. Keli iš mūsiškių neišlaikė vairavimo egzaminų, nes vokiečiai griežtai reikalavo net du kartus išminti sankabą, perjunginėjant bėgius (kad be reikalo nediltų krumpliaračiai). Neišlaikiusiųjų tarpe buvo ir puskarininkis Vacys Ingelevičius bei jo draugas “Juzka” (Juozas, pavardės neatsimenu). Bet Vacys su Juozu (kurie tarpusavyje nevengdavo pabendrauti “lenkiškai”) vėliau pasižymėjo, kaip drąsūs ir sumanūs kariai.

Man buvo paskirtas dengtas prancūzų gamybos sunkvežimis “Unic” su dešinėje pusėje esančiu vairu. Pradžioje buvo kiek neįprasta, bet greitai apsipratau su tokia keista vairo padėtimi. Šiuo sunkvežimiu man teko vežioti įvairius karinius krovinius (mundiruotę, amuniciją, štabo reikmenis) bei maistą saviems kariams. Savo mašinas laikėme mūsų vadinamame “garaže” – atviroje lauko aikštelėje, apie 5 kilometrus toliau nuo apkasų, giliau nuo fronto linijos. Ten, šalia esančiame nedideliame namelyje, visi vairuotojai ir gyvenome. Atsimenu pavardę tik vieno iš savo bendradalių – tai Vladas Mykolaitis. Jis po karo išliko gyvas, ir sovietų okupuotoje Lietuvoje dirbo vairuotoju Kauno autobazėje, vadinamoje “6-toje ATI”. Prieš keliolika metų, dar rusų okupacijos laikais, man teko jį atsitiktinai sutikti.

Kartą, kaip dažnai būdavo, su man priskirtu apie 60 metų vokiečių tautybės ūkvedžiu (“Zahlmeister”) važiavau iš Jurjevo vienuolyno link štabo. Priekyje, šalikelėje netikėtai pamačiau rusų karininką. Jis stabdė. Ginklo pas jį nepastebėjau. Kai sustojau, jis pasisveikino ir nedrąsiai paklausė:

- Tam (Ten),- parodžiau į priekį.

Pasiėmę pasiklydusį rusą, mes greitai pasiekėme štabą ir pristatėme jį vadovybei. Čia jis viską išpasakojo, ir parodė vietą, kur pelkėse slėpėsi dar keli kiti jo bendrai.

Visa ši istorija prasidėjo prieš parą ar kiek anksčiau. Nebegaudami reikiamos informacijos iš savo “mėlynųjų” draugų ispanų, bolševikų vadai buvo priversti siųsti žvalgybinį būrį. Vieną tamsią naktį, nepastebėta nedidelė, apie 5-7 ruselių grupė valtele perplaukė Volchovą. Jie buvo sumanę paimti “liežuvį” – tyliai sučiupti vieną iš mūsų vyrų, ir gyvą nusiplukdę į savo pusę, išgauti visas karines žinias. Rusų nelaimei, pirmasis jų kelyje pasitaikęs sargybinis buvo drąsus lietuvių karys. Netikėtai užklupę, pradžioje jį sugebėjo nuginkluoti, bet grumtynių metu mūsiškis didvyriškai pasipriešino užpuolikams, ir paskutiniu momentu sugebėjo ištraukti žiedą granatos, kuri kabėjo jam prie diržo. Sprogimas nužudė jį patį, bet nubloškė šalin ir du priešus, vienam sužalodamas ranką, o kitą smarkiai sužeisdamas į krūtinę. Bet svarbiausia, kad staigiai buvo sukelti ant kojų kiti mūsų kariai, budėję tame fronto ruože. Užpuolikai tamsoje išsiblaškė. Pasipylė kulkosvaidžių ir šautuvų ugnis iš rusų apkasų pusės. Mūsų vyrai atsakė tuo pačiu. Sužeistas į krūtinę bolševikas instinktyviai metėsi į upę, mėgindami ją plaukte perplaukti. Apšviestas raketų, nukraujavęs ir apšaudomas jis nuskendo. O likusieji išsislapstė pelkėtoje vietovėje, apaugusioje krūmokšniais. Mūsiškiai greitai atrado paslėptą valtelę ir taip ją prakiurdė, kad niekas jau nesugebėtų sugrįžti atgal.

Tie keli per naktį išsislapstę ruseliai puikiai suprato, kad anksčiau ar vėliau juos visus suras. Todėl ir sumanė verčiau patys pasiduoti. Vienam išėjus į kelią apsižvalgyti, kiti pasislėpę giliau, kažkur krūmuose, su nerimu laukė žinių iš savo draugo. Prisiklausę stalinistinės propagandos apie negailestingą vokiečių elgesį su karo belaisviais, jie dar nebuvo tikri dėl savo likimo. Kai surinkę iš krūmų mūsiškiai juos perdavė vokiečiams, šie ištardę visus internavo, ir netrukus, aprengę Vlasovo armijos uniformomis, panaudojo savo propagandiniams tikslams. Pabėgę rusai per garsiakalbius, įrengtus Jurjevo vienuolyne, pradėjo vilioti pasidavimui kitus savo dalinio karius. Neteko išgirsti apie šių vilionių rezultatus.

Visą kaltę ir atsakomybę dėl mūsų sargybinio žūties, ruseliai stengėsi “perleisti” tam skenduoliui. O žuvęs lietuvių bataliono karys buvo su pagarba palaidotas fronto kapinaitėse. Kiek girdėjau, apie jo žygdarbį parašė ir tuometinė lietuvių spauda. Tai galėjo padaryti ir Algis Kapturauskas - neetatinis karo korespondentas, dažnai fotografavęs bei rašęs apie mūsų batalioną “Karyje”. Po stažuotės Berlyne jis buvo gerokai pasikėlęs, ir dažniausiai laikėsi arčiau štabo.

Po karo ir lagerių mes su Kapturausku vėl netikėtai susitikome Laisvės alėjoje, Kaune. Tuomet jis mane pamatė, kaip išsipusčiusį “frantą”, nes aš, kaip tik buvau gavęs pirmąjį siuntinį iš brolio Vinco, gyvenančio Kanadoje. Ėjau pasipuošęs nauju puikiu kostiumu ir madingais, tuomet jau tik laisvose šalyse įmanomais gauti batais.

“Norint gauti žinių apie priešą, naudojami įvairūs žinių rinkimo metodai.Vienas iš jų yra įsiveržus į priešo pozicijas atsigabenti karių, iš kurių vėliau gaunamos reikiamos žinios. Tokie veiksmai dažnai minimi karo pranešimuose, kaip žvalgybinių dalinių veikla.

Buvusio vienuolyno kapinaitėse, šalia savo draugo eilinio P. kapo, amžinajam poilsiui nuleistas dar vienas lietuvis karys, kuris kovojo ir troško dar išvysti laisvą savo Tėvynę.” (Algirdas Kapsas “Miglotą naktį”, “Karys” 1943.09.18 Nr.38 (1200), 238 psl.)

“Š.m. rugpjūčio 31 d. rytą valant vietovę nuo įsibrovusio į kuopos barą priešo, kuopos vyrai paėmė į nelaisvę tris ginkluotus automatiniais pistoletais, rankinėmis granatomis, peiliais bei naganais bolševikus. Suimant pasižymėjo j. psk. M., eil. A. ir eil. V. Jiems už padarytą ypatingą drąsumą bataliono vadas tarnybos vardu pareiškė padėką.” (“Karys” 1943.09.25, Nr.39 (1201), 244 psl.)

Eil. Bronius Tvaskus (5-tas iš dešinės) su savo skyriaus kariais Volchovo fronte prie bunkerio, 1943 pavasarį. 3-čias iš dešinės – j. psk. Norbertas Raugas.

“Rugpjūčio 28 d., eidamas tarnybos pareigas, Rytų fronte žuvo eil. Bronius Tvaskus.

Palaidotas J. vienuolyno gražiuose karių kapuose, šalia kitų kovos draugų. Tolimoj šiaurėj išdygo naujas Vyčio kryžiumi, trispalve ir draugų supintais lauko gėlių bei ąžuolo šakų vainikais papuoštas kapas.” (Viršila Umbrasas “A.a. eil. Bronius Tvaskus”, “Karys” 1943.09.25 Nr. 39 (1201), 246 psl.)

Gruodžio mėnesį mums prisėjo nuvažiuoti kiek toliau, iki Gatčino (“Carskoje selo”), kur buvo vokiečių mundiruotės sandėliai. Tuo metu buvo suaktyvėję rusų partizanai. Jie minuodavo kelius ir užpuldinėjo pavienes mašinas. Todėl į ten ir atgal mus lydėjo sustiprinta apsauga. Kolonos priekyje važiavo tankas su minų tralu. Buvo ir speciali mašina su išminuotojais. Kitas tankas judėjo kolonos gale. Privažiavę prie kokios sankryžos, kur dalis mašinų turėdavo pasukti link savo dalinių, mes sustodavome, ir laukdavome, kol prie vilkstinės prisijungs kitos mašinos.

“Sužeistajam suteikiama pirmoji pagalba; 1943 m. prie Ilmenio ežero” (“Karys” 1968 Nr.9)

Antrą kartą į tą patį Gatčiną važiavau jau 1944 metų vasario mėnesį. Tuomet vietomis kelias buvo gerokai užpustytas. Pasikrovus, be poilsio, tą pačią dieną, tuoj pat reikėjo važiuoti atgal. Visa kelionė užtruko net dvi paras ir labai nuvargino. Pristačius ir iškrovus krovinį, aš nuvairavau į garažą ir nuėjau ilsėtis.

Pavargęs greitai užmigau. Nežinau kiek laiko pavyko numigti ir neprisimenu, ką tada sapnavau, bet mane netikėtai išbudino ne sproginėjimai, kurių neužgirdau, o tai, kad iš antrame aukšte esančio gulto aš staiga atsidūriau ant grindų. Tik tada susigaudžiau, kad taip mane kažkas žadina. Pagaliau sąmonę pasiekė ir susijaudinusio Vlado riksmas:

Kai mano draugas Vladas taip pat netikėtai greitai išlėkė iš trobos, aš pagalvojau, kad taip jis sumanė pajuokauti, ir jau norėjau ropštis atgal, kai staiga, kažkur čia pat, prie pat mūsų trobelės, vėl driokstelėjo sprogimas ir pažiro langų stiklas. Man tai pasirodė pakankamai rimtas įrodymas, kad tai ne Vlado šposai. Žaibiškai, vos spėdamas apsirengti ir užsimauti batus, išlėkiau laukan. Tik išbėgęs pamačiau, kad mūsų trobos prieangio jau nebėra. Jis buvo nuneštas sprogusios minosvaidžio minos.

Mano atsakomybei buvo patikėti visų mašinų užvedimo rakteliai. Paskubomis išdalinau visiems ir liepiau nedelsiant trauktis iki plento, ir, ten sustojus, laukti tolimesnių nurodymų. Pats sėdau į savo “Uniką” ir kartu su visais nulėkiau iki plento, kuris buvo vos už kokių 500 metrų nuo mūsų “garažo”. Ten sustoję, nervingai dairėmės maždaug į tą pusę, iš kurios tikėjomės pasirodant mūsų bataliono karių.

Mes nieko nežinojome ir net nenumanėme kokia yra tikroji padėtis fronte ir ypač tame kaime, kur buvo įrengtas štabas. Griaudint patrankų šūviams, kilo visokiausių minčių. Pralaužus frontą, galėjo atsitikti ir taip, kad mes likome be vadovybės. Žiūrėjome į tą pusę, iš kurios vylėmės sulaukti motociklu atskubančio ryšininko, iš kurio norėjome gauti nurodymus ką mums daryti toliau. Tačiau vietoje išganingojo motociklininko, iš tos pusės pamatėme atbėgantį tik vieną kareivį. Jis buvo visas išbalęs ir persigandęs.

- Visssas mmmūsų batalionnnas sunnnaikintas! – drebančiu iš susijaudinimo balsu pranešė jis, paskui paskubomis įsėdo į mano sunkvežimio kabiną ir kone maldaudamas ragino,- Vvvažiuojam greičiau į Vakarus, į Lietuvą! Spausk, spausk kuo greičiau iš čia!...

Suprasdamas šio jauno panikos apimto kareivėlio perdėtą reakciją į susidariusią padėtį, aš mėginau jį raminti:

Po kurio laiko, kai nuo fronto linijos pusės niekas kitas nesiartino, išskyrus stiprėjantys kautynių garsai, jau ne tik mano naujasis “keleivis”, bet ir kiti vairuotojai priėję pradėjo mane įkalbinėti bei raginti, kad reikia kuo greičiau sprukti iš čia. Dabar man teko užsiimti “agitacija ir propaganda” jau platesnei auditorijai:

- Mes pasielgtume labai žiauriai ir išdavikiškai, palikdami savo draugus nelaimėje. Juk mes vieno likimo esame. Visi prievarta čia atvežti. Juk negalime draugų palikti likimo valiai,- mėginau aiškinti vyrams. Nors ir nelabai noromis, bet jie sutiko dar kiek palaukti. Norėdamas padėti jiems teisingai apsispręsti, dėl viso pikto, vėl pasiėmiau “pasaugoti” visų mašinų raktelius.

Tik po kokio pusvalandžio nuo štabo pusės atbirbė motociklininkas. Neišjungdamas variklio ryšininkas (kažkoks puskarininkis) įsakė man važiuoti paskui jį, apsuko motociklą ir nurūko atgal. Aš pajudėjau įkandin.

Kaip tik tuo metu iš kitos pusės plentu atvyko vokiečių pastiprinimas mūsų batalionui. Tai buvo būrys, apie 30 jaunų, kokių 19-20 metų amžiaus ryžtingai nusiteikusių vokietukų. Apsiginklavę iki dantų, apsikarstę granatomis ir nešini po du tris “Faustpatronus” (“Faustpatronen”), jie pėsti nuskubėjo tiesiai link Jurjevo vienuolyno, iš kur tuo metu sklido garsiausios kanonados. O mano “keleivis” – tas panikos apsėstasis kareivėlis, prieš man pajudant, išlipo iš mašinos ir suglumęs pasiliko paplentėje, laukti kartu su kitais. Aiškiai matėsi, kad jam buvo gėda.

Atvažiavus iki kaimo, kur buvo štabas, mes visi, visai netoli aidint šūviams ir sproginėjant sviediniams, akimirksniu pakrovėme įvairius popierius bei kitą mantą ir skubiai patraukėme link plento.

Anksčiau bolševikai jau buvo bandę pralaužti frontą prie Ilmenio ežero, tame ruože, kurį gynė mūsų batalionas. Savo netikėtai ir nutrūktgalviškai atakai jie tuomet panaudojo savotišką psichologinį ginklą. Ledu, nuo Ilmenio ežero pusės rusai puolė, pasislėpę po “kamufliažiniais tankais”. Iš faneros ir plonos skardos suręstos aero rogės iš toliau atrodė, kaip tikri “tankai”, ir pradžioje ne vienam mūsiškių buvo įvarę daug baimės. Bet, kai tos aero rogės priartėjo arčiau kranto, ir buvo pasitiktos taiklia MG kulkosvaidžių ugnimi, visi įsitikino, kad tie baisūs rusų “tankai” yra ginkluoti tik lengvaisiais kulkosvaidžiais, įrengtais rogių pirmagalyje, ir yra nesunkiai pažeidžiami. Pirmieji buvo kaip mat sunaikinti. Trečiosios kuopos kulkosvaidininkas Edvardas Svilainis iki šiol atsimena, kaip po tokio “šilto priėmimo”, kitos bolševikų rogės apsisuko ir “nešė muilą” atgal į savo pozicijas.

Bet šį kartą rusai puolė tikrais, plieniniais tankais, ir visai iš kitos pusės. Bet pastariesiems irgi sunkiai sekėsi.

Grįždami atgal pravažiavome tuos tikruosius, bet jau degančius rusų tankus bei šalia jų įvairiausiose paskutinės agonijos pozose gulinčius rusų karių lavonus. Tuo metu, kai mes krovėmės mantą, šie sovietų tankai, prasiveržė, kaip tik toje linijoje, kur juos pasitiko anksčiau matytas vokiečių pastiprinimo būrys. Matėsi, kad vokiečiai, pridengdami lietuvių atsitraukimą, kovėsi didvyriškai. Kokie 9 tankai jau stovėjo sunaikinti. Tai buvo žiaurus reginys. Degė ne tik pamušti tankai, bet ir žmonių lavonai, kurie gulėjo šalia tankų, ar buvo pusiau išvirtę iš jų. Tokie baisūs negailestingo karo vaizdai labai sukrėtė. Ir ne tik mane vieną, bet ir kitus mūsų atsitraukiančio bataliono karius, kuriems iš to pragaro pavyko ištrūkti. Tokiais momentais geriausiai supranti karo beprasmiškumą. Visi tuomet gerai suvokėme, kad ten kažkur prie Ilmenio ežero galėjo pasilikti ir mūsų sumaitoti kūnai. Mums tada pasisekė, o tiems ruseliams teko padėti galvas. Už savo išsaugotas gyvybes, ko gero, turėtume būti dėkingi savo vadams ir tam būriui devyniolikmečių vokietukų, kurie tik su lengvaisiais ginklais net parai sustabdė visą tankų diviziją. Kaip vėliau sužinojome, visi jie žuvo, pasiaukojančiai kovodami iki paskutinio šovinio; sunaikindami daugybę priešo tankų ir “gyvosios jėgos”, kurią bolševikų vadai visiškai netausojo.

Tada aš pirmą kartą išvydau naujojo vokiečių prieštankinio ginklo “Faustpatrono” (“Faustpatrone”) galią, kurią vėliau teko patirti savo kailiu, tiesiogine šio žodžio prasme.

Bolševikams pralaužus frontą ir jau traukiantis nuo Ilmenio, dabar nepamenu kurioje vietoje, man teko išvysti kraupias ir kito vokiško ginklo pasekmes.

Tada, kaip jau tapo įprasta, vėl važiavau kažkur į Pietus, tolyn nuo lėtai atslenkančio fronto, aiškiai žinodamas, kad priešas pasiliko pakankamai toli, mums už nugaros. Buvau ramus, nes įsitikinęs, kad, jeigu kelio priekyje, ir grėstų kokie pavojai, tai blogiausiu atveju, tik iš bolševikų partizanų pusės, o reguliarios kariuomenės čia dar tikrai negali būti. Todėl, kai nuobodžiai vairuodamas ir išvargęs netikėtai atsidūriau vietovėje, kurioje, prie pat ir abipus kelio, kuriuo važiavau, buvo pilna Raudonosios armijos karių, net nustėrau iš išgąsčio. Iškart instinktyviai sustabdžiau savo “Unic” ir išplėtęs akis dairiausi į visas puses, stengdamasis atsitokėti nuo šoko. Pirmas įspūdis buvo pritrenkiantis. Atrodė, kad laikas čia sustojęs, kaip sustabdytame kino filme. Rusų kariai, kurių buvo tikrai daug, visiškai nejudėjo. Aš lėta eiga važiavau toliau dairydamasis į šonus, ir įsitempęs laukdamas, kada gi jie pagaliau mane pastebės ir pradės šaudyti. Bet kai gerai įsižiūrėjau į jų veidus, pamačiau akis, kurios jau nieko nematė ir niekada nebematys. Visų akys buvo iššokusios iš akiduobių ir tikrąją to žodžio prasme kabėte kabėjo. Iš ausų taip pat matėsi visiems tekėjęs kraujas… Visi kariai mirties buvo užklupti labai netikėtai. Pagal jų išsidėstymą bei pozas, galima buvo spręsti, kad kažkoks bolševikų dalinys čia užėmė buvusius apkasus ir pasiruošė gintis. Vieni sustingo taikydamiesi, prie savo šautuvų, kiti susmuko priedangoje. Apkase, palinkęs prie žemėlapio sėdėjo karininkas. Išvirtę jo akių obuoliukai kabėjo virš karinio žemėlapio, priešais jo negyvą veidą…

- Los vorwärts! – į realybę mane staiga grąžino šalia sėdintis vokietis ūkvedys (“Zahlmeister”). Jis paragino mane greičiau važiuoti toliau ir nekreipti dėmesio, nes gyvų priešų čia nei vieno jau nebėra. Šis matomai koks nors žvalgybinis dalinys buvo įsiveržęs giliau už pralaužto fronto linijos, ir turbūt ruošėsi atlikti savo taktinius uždavinius, kai galingas vieno ypatingo artilerijos sviedinio sprogimas, juos visus pavertė pakelės vaškinių figūrų muziejumi. “Calmeisteris” man dar paaiškino, kad šis naujas vokiečių ginklas - tai sprausminė bomba, kuri išnaikina visus kelių šimtų metrų spinduliu.

Kol keli vokiečių kareiviai stabdė įnirtingą rusų puolimą, mūsų batalionas be didesnių nuostolių plentu traukėsi į Pietus.

Vietomis neišvengiamai sustodavome pailsėti. Tada mes – vairuotojai, eidavome su kitais kariais į laikinus, dažnai tik sniege iškastus apkasus, saugodami vieni kitų poilsį.

Prireikus išsiaiškinti priešų pozicijas bei jų kėslus, kartais prisieidavo atsivesti “liežuvį”. Šiame reikale ir išryškėjo mūsų nevykusių vairuotojų sugebėjimai.

Kartą Vacys Ingelevičius su “Juzka” bei kitais savo grandies vyrais išsiruošė į tokį žygį. Jie nepastebėti, sėkmingai perėjo fronto liniją ir ten užklupo bolševikų štabą. Sunaikinę kelis pasipriešinusius karininkus, jie atsivedė “liežuvį” – kokių 70 metų senuką, eilinį rusų kareivį, kurį užtiko sargyboje, prie štabo. Šioje akcijoje V.Ingelevičiaus grandis nepatyrė jokių nuostolių. Tik vargšas “Juzka”, permesdamas per petį savo “Mašinpistolę” (”Maschinenpistole”), prieš tai neužspaudęs ginklo saugiklio, netyčia pats persišovė savo kojos pirštus. O atsivestas “liežuvis” paskui dirbo lauko virtuvėje, skaldydavo malkas ir sočiai maitinosi.

Kaip minėjau, man dažnai tekdavo vežioti maistą. Kartą (1944 metų vasario pradžioje) aš atvežiau termosuose karštą maistą savo grandies kariams. Nepamenu dabar nei visų jų vardų, nei pavardžių. Atmintyje išliko tik dvi – Balčiūnas ir Rubikas. Karolis Balčiūnas nepriklausomybės metu Lietuvos kariuomenėje, šarvuočių rinktinėje, tarnavo liktiniu puskarininkiu. Tokį laipsnį (vyr. puskarininkio) jam paliko ir prie vokiečių. Kaip labiau patyręs karys, K. Balčiūnas visuomet buvo pilnas optimizmo ir sveiko kareiviško humoro, kuriuo visiems dažnai praskaidrindavo nuotaiką. Net rikiuotėje, stovint netoli jo, nebuvo kada liūdėti. Stasį Rubiką man teko sutikti dar prieš karą. Rodos jis buvo šančiškis, ir aš mačiau, kaip jis su savo tėvu “dirbtinio marmuro” apdaila puošė laiptinę vienoje Žemųjų Šančių mokykloje, Sandėlių gatvėje.

Mūsų grandies vyrai, kiek toliau nuo savo budėjimo pozicijų, už kokių 20 metrų, sniege buvo įsitaisę savo frontinį pietų “stalą”. Atvežęs termosus, aš likau budėti prigulęs prie sunkiojo kulkosvaidžio, vadinamo “žiogu”, o jie nuėjo toliau, pavalgyti. Tuo metu ypatingo pavojaus nesijautė. Iš priešo pusės, karts nuo karto vyko epizodiniai, bet netaiklūs apšaudymai. O prie to jau visi buvome seniai įpratę. Kai tolumoje pasigirsdavo šūvis, o po to sviedinio ar minos švilpimas, tupėdami apkasuose, stengdavomės, jei spėdavome, kuo skubiau palenkti galvas, kad negrybšteltų kokia atsitiktinė skeveldra. Taip buvo ir aną kartą. Pasigirdo švilpimas; aš susigūžiau; po to sprogo mina. Bet ji netikėtai sprogo ne dusliu ir tolimu garsu, kaip visada. O nugriaudėjo taip, kad atrodė, kad jų sprogo visas tuzinas vienu metu. Sprogimo banga mane nubloškė kelis metrus į šalį. Kai atsitokėjęs atsisukau pasižiūrėti į sprogimo epicentrą, pamačiau, kad dūmai sklaidosi virš tos vietos, kur pietavo mano kovos draugai. Kai atsikvošėjęs pribėgau, radau tik didžiulį sniege žiojėjantį kraterį, apdrabstytą krauju ir sumaitotų kūnų liekanomis. “Gyvoji jėga” per sekundę tapo nebegyva. Visa grandis - vienuolika vyrų buvo susprogdinti į skutelius.

Kaip pridera kariui kare, ir pietaudami jie nesiskyrė su savo asmeniniais ginklais, kuriuos visada laikė šalia. Maža to, jie visi buvo apsikarstę “rupūžinėmis” (ginamosios – apvalios, mažos ir karpuotos, kaip rupūžės) ir puolamosiomis (cilindro formos su mediniu kotu) granatomis. Aklai rusų paleista mina, atsitiktinai pataikė tiesiai į jų pietų “stalo” vidurį, ir sprogusi detonavo visus sprogmenis ir šaudmenis, kurie tik buvo ant mūsų vyrų ir šalia. Išgirdus tokį sprogimą, iš netoli esančios vadavietės buvo atsiųsti sanitarai. Bet jie jau niekam negalėjo padėti. Išskyrus Rubikui. Griaudinantis sprogimas išmetė jį labai nesudraskęs, bet ant krūtinės susproginėjo kulkosvaidžio šoviniai, jo laikyti juostoje-šovinyne. Išvežė jį labai sunkios būklės. Tik neseniai sužinojau, kad ir S. Rubikui nepavyko išgyventi po to sužeidimo.

Traukiantis savo “Unic” sunkvežimio kėbule aš vežiau ne vien štabo dokumentus bei įrangą, bet ir žuvusių karių kuprines su jų asmeniniais daiktais, kurie turėjo būti pagarbiai grąžinti artimiesiems. Saugodamas šį svarbų krovinį aš, kartu su tuo pačiu vokiečių ūkvedžiu (“Zahlmeister”) dažniausiai privalėjau važiuoti priekyje, kartais net gerokai pralenkdamas mūsų bataliono vyrus. Mūsų kariai neretai atsilikdavo ir dėl pasalų, kuriose tekdavo susikauti su bolševikų partizanais. Todėl per toli nuvažiavę į priekį, mes sustodavome kokiame kaime, ir laukdavome, kol prisijungs likusi bataliono dalis. Tuomet savo krovinį iškraudavome laikinam sandėliavimui, o mašiną naudojome maisto pristatymui bei panašioms reikmėms.

Kartą, jau atėjus pavasariui, mums teko sustoti viename rusų kolchoze. Atsimenu, tada visas batalionas jau buvo išžygiavęs, o mes su ūkvedžiu kaip tik ruošėmės iš medinio sandeliuko pasikrauti savo krovinį – žuvusių karių kuprines, ir keliauti toliau. Staiga iš kažkur užskrido bolševikų lėktuvai. Mes žinojome, kad sovietai tam, kad iš oro atskirtų, kur yra priešai, o kur – jų civiliai, savo piliečiams (moterims, vaikams bei seniams) buvo patarę ant galvų nešioti baltus arba šviesius apdangalus. Bet tuomet, jeigu kas iš civilių ir buvo lauke, tai ir tie kaip mat išsislapstė po stogu.

Aš išbėgau į centrinę gyvenvietės gatvę, abipus kurios rikiavosi medinės trobos. Cokolinė tų namų dalis buvo pakelta ant polių. Gal todėl, kad ta vietovė buvo pelkėta ar užliejama. Lėktuvų antskrydis visiems čia gyvenantiems bei laikinai apsistojusiems buvo labai netikėtas. Kolchoze trumpam įsivyravo betvarkė ir chaosas. Žemai pikiravo sovietų naikintuvas, pasišaudydamas iš kulkosvaidžio ir mėtydamas minas. Girdėjosi vokiškų šukavimų. Kažkur žvengė pabaidyti arkliai... Žodžiu, vietoje ganėtinai ramaus užfrontės gyvenimo, čia vėl vyko “normalus” antras pasaulinis karas.

Bet kariauti aš buvau visai nepasiruošęs. Įdomiausia, kad tuo momentu prie savęs teturėjau tik vieną vienintelį ginklą, su kuriuo beveik nesiskirdavau – “Zeiss Ikon” (“Carl Zeiss / Jena”), ir kurį lemiamu momentu ir nukreipiau į artėjantį rusų naikintuvą. Akimirksniu savo akimis gerai ir aiškiai pamačiau bolševikų lakūną su piloto kepure ir akiniais, iš prazvimbiančio lėktuvo kabinos mėtantį minas. Kaip tyčia, mano ginklas – geras vokiškas foto aparatas, užsikirto, ir aš nesugebėjau laiku ir tiksliai “iššauti” ir “pataikyti”. Ruselis, numetęs miną, praskrido toliau, ir aš tuomet puoliau prie trobos, šalia kurios ji nukrito. Tas namas stovėjo atokiau, prie upelio. Ir aš, net nežinojau, kad jame yra kariškių iš kažkokio kito, man nepažįstamo, dalinio. Sprogimas buvo išrausęs didelę duobę, ir žemėmis bei purvu visiškai užvertė vieną vokietį. Aš greitai, kaip šuva, jį atkapsčiau ir padėjau atsistoti. Apdujęs viršila valėsi purvą, ypač iš užgultų ausų, bet niekaip neįstengė manęs išgirsti. Jis buvo visiškai apkurtintas sprogimo. Greit iš tos trobos išbėgo daugiau vokiečių karininkų, kurie pasirūpino savo kontūzytu draugu, nusivesdami jį vidun. O aš nubėgau toliau, prie kito namo, į kurį mačiau irgi krito mina. Virš stogo ten iškilo tik nedidelis dulkių debesėlis, bet paties sprogimo dar nesigirdėjo. Įlėkęs vidun, prie stalo radau nuščiuvusią rusų kolchozininkų šeimyną: moterį, paauglę mergaitę bei kelis mažamečius vaikus. Visi vyrai nuo 18 iki 70 metų amžiaus jau seniai buvo bolševikų mobilizuoti, ginti savo “tėvo ir mokytojo, draugo Stalino”. Tuo momentu, kai į trobą pataikė mina, jie visi, susėdę prie stalo, valgė pietus. Likimas šeimynai pasirodė labai gailestingas. Mina, pramušusi šiaudinį stogą ir lubas, įskrido tiesiai į gryčią ir pataikė ant bufetėlio, stovėjusio prie sienos. Kiaurai perėjusi tą medinį baldą, ji dar pramušė ir grindis, ir įkrito į gruntą, esantį po namu. Bet laimei iškart nesprogo, ir atrodė, kad vargšai žmogeliai tik ir laukia, kol tai įvyks.

- Vse na dvor! Bystra! (Visi greitai lauk!) – sukomandavau nuščiuvusiems kaimiečiams ir visi kartu tučtuojau atsidūrėme kieme. Bet “gailestingoji” rusų mina nesprogo ir vėliau, ir niekas nenukentėjo.

Staiga netoliese vėl užgirdau, triukšmą, kuriame aiškiai išsiskyrė stiprėjančios sužeisto žmogaus dejonės. Išbėgęs į gatvę, išvydau labai žiaurų reginį. Centrine gatve link manęs “zovada” artėjo keturių pasibaidžiusių arklių kinkinys. Paskui save jie tempė sunkų brezentu dengtą vežimą, pilną, kaip šieno, prikrautą šautuvų. Vežikų jau nebuvo. Jie, turbūt buvo spėję iššokti arba nusikratyti pakeliui. Po antskrydžio pastotė buvo atsiskyrusi nuo kažkur toliau išblaškytos didelės tokių vežimų vilkstinės, ir atsitiktinai įvažiavo į šią gyvenvietę. Tikriausiai, sekdamas paskui ją, čia ir užskrido tas rusų naikintuvas.

Norėdamas kažkaip sutramdyti įsismarkavusius arklius, aš išskėčiau rankas ir galvojau, kad taip juos sulaikysiu. Bet kai tie gyvuliai priartėjo, aš pamačiau, kaip jie vargšai kankinasi. Vienam iš pirmųjų arklių buvo lūžusios abi priekinės kojos, bet jis vis vien didžiose kančiose buvo verčiamas kitų, bėgti pirmyn. Vienam iš galinių arklių iena buvo įsmigusi giliai į pasturgalį, ir ten užsikabinusi. Šis niekaip negalėdamas iš to išsilaisvinti, iš skausmo rėkte rėkė, širdį veriančiu balsu, lygiai taip, kaip šaukia NKVD “gyvulių” kankinamas žmogus. Dar niekad gyvenime nebuvau girdėjęs, kad taip šauktų arklys. Tas kankinių kinkinys prie mano akių visas išgriuvo ant šono, vežimas apsivertė, ir iš jo, kaip malkos, išbyrėjo visi šautuvai. Čia tuojau pribėgo keli vokiečių karininkai ir keliais taikliais šūviais užbaigė sužeistų arklių gaišatį. Po to viskas nurimo, taip greitai, kaip ir prasidėjo. Daugiau lėktuvų nesimatė ir nesigirdėjo, ir kiekvienas sugrįžome prie savo darbų.

“Zahlmeister’į” jau radau išlindusį iš savo slėptuvės. Jis nuoširdžiai stebėjosi mano “fotopožiūriu” į priešlėktuvinę gynybą. Mes susikrovėme mantą ir keliavome toliau.

Traukdamiesi vėliau važiavome per Dno, Porchovą, Pskovą bei kitus mažiau žinomus Rusijos miestus, kol pasiekėme kažkokį miestelį netoli Estijos sienos.

Čia mus visus, kartu su visa bataliono ginkluote ir manta susodino į traukinį, ir kelionę Lietuvos link jau tęsėme geležinkeliu. Vyrų nuotaika buvo gera. Visi džiaugėmės savo sėkme, kad išlikome gyvi, kad jau greitai būsime Lietuvoje ir pasimatysime su artimaisiais. Gavę alkoholinių gėrimų, visi atsipalaidavo ir, išsidėstę vagonuose, su savo kovos draugais šventė laimingą grįžimą iš Rytų fronto. Mūsų ešelonas tuomet važiavo per Latvijos teritoriją, ir buvo kažkodėl trumpam sustojęs. Aš su savo geru fronto draugu, vokiečiu puskarininkiu Anthony Betz, taip pat kiek išgėrę, linksmai šnekučiavomės, prie karininkų vagono. Mūsų pokalbį netikėtai nutraukė tuometinis bataliono vadas, vokietis Fiihrer. Išėjęs ir išvydęs mane, jis draugiškai paprašė prieiti arčiau ir atvirai pasakė:

- Taip! – atsakiau vokiškai.

- Beje, supranti, kad tai ne įsakymas, ir aš tau nieko nesakiau! – diskretiškai pridūrė bataliono vadas.

- Aišku! – atsakiau entuziastingai, ir nuskubėjau vykdyti jo slaptos užduoties.

Deja, kaip greitai paaiškėjo, tą “Fiurerio” (taip mes jį, lietuviai vadinome) pavedimą įvykdyti nebuvo taip paprasta. Dalis mūsiškių jau buvo taip įkaušę, kad susikalbėti su jais buvo praktiškai neįmanoma. Vieni jau buvo “smigę”, kiti dar dainavo ar vogariojo, ir jiems jau buvo visai nebesvarbu, kur juos pasiųs. Jie galėjo žygiuoti, kad ir į patį pragarą. Bet dabar, bėgti iš savo šiltų vagonų, jie kažkodėl visai nesiruošė. Visgi man pavyko suagituoti apie du trečdalius bataliono karių. Mano draugas Anthony Betz kuo nuoširdžiausiai atkalbinėjo mane, nuo bėgimo kartu su kitais, sakydamas, kad taip pasielgdamas aš užsitrauksiu sau didelę nešlovę, kad vėliau dėl to man teks gailėtis, ir panašiai. Aš taip nemaniau, ir, atsisveikinęs su suglumusiu Anthony, išlipau iš traukinio.

Po to mūsų vadas vokiečių fronto vadovybei pranešė, kad didžioji dalis karių dezertyravo, ir todėl batalionas negalės grįžti į frontą, nes dabar nėra net kam iškrauti vagonų su ginkluote ir amunicija. Nors iškrovimo darbai, buvo kaip ir pradėti, Šiaurės fronto vadai, buvo priversti atšaukti įsakymą, ir leisti “girtuoklių” ešelonui keliauti namo. Sena taisyklė, kad “girtam sekasi” vėl pasitvirtino. Visi pasilikę vagonuose pirmieji pasiekė Lietuvą. O mes – “dezertyrai”, tuo tarpu, buvome priversti slapstydamiesi keliauti pėsčiomis, ar ieškoti pakeleivingo transporto.

Aš suorganizavau grupę “dezertyrų”, į kurią be manęs, įėjo dar 3 kariai. Vienas jų buvo kaunietis, pavarde Karvelis, gyvenantis Laisvės alėjoje. Kitų dvejų neatsimenu. Susitarėme, kad jeigu kas, visi trys apsimes “pagautais dezertyrais”, kuriuos aš, atseit, lydžiu į Kauną, kad grąžinčiau į dalinį. Savo ginklus turėjome visi, bet slėpėme juos po milinėmis.

Iš traukinio išlipome Latvijoje, Rezeknėje, todėl pirmiausia geležinkelio stotyje pradėjome dairytis kitų traukinių, vykstančių Lietuvos link. Keleiviniais traukiniais ar pakeleivingu kariniu transportu važiuoti be dokumentų buvo labai rizikinga. Mus kaip mat būtų susėmusi vokiečių karo lauko žandarmerija.

Bet ir vėl pasisekė. Gana greitai suradome prekinį traukinį, kuriuo iš fronto atgal į Vokietiją buvo gabenama amunicijos tara. Vokiečiai buvo tvarkingi ir taupūs. Įvairias medines dėžes bei kitą tarą nuo patrankų sviedinių, minų, šaudmenų jie tvarkingai surinkdavo ir grąžindavo gamintojui, kad tas pridėtų “šviežios produkcijos” ir siųstų atgal į frontą. Tokių traukinių mašinistais daugiausia buvo lenkai, nes geležinkelis iš Rytų fronto į Vokietiją ėjo pro okupuotą Lenkiją. Aš, neblogai mokėdamas lenkiškai, nesunkiai susitariau su traukinio mašinistu, kad jis mus pavežtų iki pat Kauno. Nuoširdus lenkas, pamatęs, kad mes ne vokiečiai, o “litwini”, mėginantys pasprukti namo, draugiškai įspėjo, kad pagrindinėse stotyse siaučia žandarai, todėl mums būtina saugotis. Jis mus priėmė į garvežio “tenderį” - atvirą skyrių, kur laikomas kuras – akmens anglis. Įsitaisėme gan saugiai. Tarą gabenantys vyresnio (apie 60 metų) amžiaus vokiečiai su kariškomis uniformomis dar pavaišino savo maistu. Kaune, prieš išlipdamas iš traukinio, kaip atlygį, lenkui atidaviau savo “Zeiss Ikon” foto kamerą. Jis liko labai patenkintas.

Įžengęs į namus išgąsdinau savo jauniausią sesutę Oną. Pirmasiąs akimirkas ji manęs negalėjo pažinti, nes mano veidas ir visa uniforma buvo pajuodę nuo anglies dulkių. Bet greit patyrėme daug džiugesio…

Nusiprausęs ir užkandęs apsirengiau Lietuvos kariuomenės uniforma, ir kartu su sesute Ona išėjau aplankyti brolio Vinco. Brolis po eilinio sužeidimo buvo gydomas Raudonojo kryžiaus ortopedinėje ligoninėje (Vytauto prospekto ir Kęstučio gatvių sankryžoje). Šį kartą kulka jam buvo perkirtusi kojos nervą. Anot jo, iš to nervo buvo likęs tik siūlas. Daktarai net buvo pasirengę tą koją pjauti. Skausmas buvo nežmoniškas, bet brolis atsisakė gydytis Vokietijos ligoninėje, kad būtų arčiau namų. Ypač dėl šio sužeidimo Vincas paskui kankinosi iki gyvenimo pabaigos.

Aš tuomet džiaugiausi išlikęs gyvas ir, kaip paleistas Karvelis bei kiti du “dezertyrai”, jau planavau, kad savo dalinio pats tikrai neieškosiu, ir į jį nebegrįšiu. Apgaulės bei prievartos būdu mobilizuotas, ir su žandarų pagalba išvežtas iš Lietuvos, dabar džiaugiausi laisve, ir tikėjausi, kad į jokią “Prancūziją” manęs daugiau jau niekas neišveš… Su tokiom nuotaikom iš Panemunės ir ėjau pas brolį, kai atsitiktinai, prie pat ligoninės, Vytauto prospektu kaip tik važiavo mašina, pilna mūsų bataliono kariškių. Tų, kurie gėrė ir liko ešelone. Ten buvo ir karininkų. Nors ir labai stengiausi, kad manęs, ėjusio šaligatviu, ir bergždžiai mėginusio, pasislėpti už gležnų sesutės pečių, niekas nepastebėtų, man, deja, nepasisekė. “Chebra” tuoj atpažino, ir pradėjo juokaudami šaukti. Jie pamanė, kad aš su savo pana einu… Tuo mano svajonės apie laisvę užsibaigė. Ligoninėje Vincas irgi primygtinai patarė grįžti į savo dalinį, kad apsaugočiau mūsų šeimą nuo vokiečių represijų.

Laukti ilgai nereikėjo. Kitą dieną, vakare į namus atėjo du civiliai, “saugumiečiai” (lietuviškai kalbantys nacių pakalikai). Matėsi, kad patys niekada gyvenime nebuvę apkasuose ir parako neuostę, jie atėjo man grąsinti ir išsivesti, kaip “dezertyrą”. Beje, turėjo sąrašus tų, kurie negrįžo traukiniu. Man užvirė kraujas. Bet aš susitvardžiau ir pakankamai ramiai jiems paaiškinau, kad nesu joks “dezertyras”, ir kad rytoj pats grįšiu į dalinį. O, kad būtų įtikinamiau, kalbėdamas su jais, aš lengvai praskleidžiau šalia kabančią savo milinę (“ubermantelį”), lyg tarp kitko, norėdamas parodyti, kad čia pat turiu užtaisytą automatą, kuriuo mokėsiu apsiginti. Šis “paprastas” argumentas juos galutinai įtikino ir jie pasišalino.

Kitą rytą prisistačiau atgal į batalioną, kuris bazavosi netoliese, Panemunėje, buvusiose Lietuvos kariuomenės 5-tojo pulko kareivinėse. Bataliono vadas, vokietis Fiihreris pusiau juokais, pusiau rimtai paaiškino, kad privalo, mane “už dezertyravimą” nubausti. Todėl skiriąs man “bausmę” - 10 dienų virtuvėje skusti bulves. Panašiai buvo surankioti bei nubausti ir kiti “dezertyrai”. Dalis, ypač tie, kurie turėjo, kur pasislėpti pas gimines kaime ar kur kitur, nebegrįžo į batalioną. Vienas tokių buvo ir “mano atvežtas” Karvelis. Dingusių vietoje buvo pririnkta naujokų. Juos apmokė. O man, kaip patyrusiam frontininkui, tarnavimas šalia namų buvo atgaiva ir poilsis. Deja, tas tęsėsi labai trumpai. Frontas artėjo prie Lietuvos, ir žlungančio Reicho karo mašinai užkišti reikėjo paskutinių “gyvosios jėgos” resursų.

Gegužės mėnesį mūsų batalioną geležinkeliu išvežė atgal į Rytus. Išlaipino nedideliame Rusijos miestelyje vardu Opočka, jau netoli Latvijos sienos. Čia sustojome ilgesniam laikui. Prasidėjo mūsų apmokymai. Miestelio pakraštyje vyko skubotas instruktažas, kaip reikia naudotis naujausiais vokiečių ginklais – automatiniais šautuvais “Sturmgewehr” (ginklas, “kažkodėl” labai jau panašus į dabartinį “Kalašnikovo” automatą), bei jau minėtais prieštankiniais minosvaidžiais “Faustpatronais” (“Faustpatrone”, “Panzerfaust”).

Visus lietuvių bataliono karius, tame tarpe ir mus vairuotojus, suskirstė į grupes po dvidešimt žmonių. Instruktorius – vokiečių puskarininkis detaliai supažindino su ginklais ir jų veikimo principais, o iš mūsiškių karių priskirtas vertėjas čia pat viską vertė į lietuvių kalbą, nes daugelis visai nesuprato vokiškai arba mokėjo tik kelis žodžius. “Vertėjai” pasitaikė ne daug geresni vokiečių kalbos žinovai, nei jų instruktuojami kariai. Jie arba nespėdavo viską išversti arba išversdavo nepakankamai tiksliai ir aiškiai, praleisdami jiems patiems nesuprantamus žodžius ar išsireiškimus.

Aš buvau vienas tų, kuriam vertėjo jau beveik nereikėjo. Ne tik todėl, kad jau kiek geriau už likusius supratau vokiškai. Nuo jaunų dienų, kaip ir dauguma to meto mano bendraamžių kauniečių, aš domėjausi naujausia technika; ir man buvo ypač įdomus įvairių aparatų veikimo principas. Po to, kai savo akimis pamačiau “Faustpatrono” šūvių pasekmes, man buvo visai nesunku įsiminti ir jo technines charakteristikas. Todėl čia pamėginsiu trumpai atkartoti tą kadaise gerai išmoktą pamoką.

Taigi “Faustpatronas” (vokiškai “Kumštinis šovinys”) – tai prieštankinis pėstininkų ginklas, rankinis minosvaidis, lengvai nešiojamas bei valdomas vieno kario. Jis susideda iš 100-110 cm ilgio, kokių 4-6 cm skersmens vamzdžio, padaryto iš 3 mm storio plieno skardos. Šio vamzdžio viduje, viduryje įstatytas raketinis užtaisas. Ant vieno šio vamzdžio galo uždedama kriaušės pavidalo vieno arba dviejų kilogramų (priklausomai nuo pasirinkto taikinio) mina – “Faustas”. Prieš iššaunant, į “Fausto” galūnę yra įstatomas sprogdiklis - kapsulė, kuri pirmoji susiliečia su taikiniu ir uždega minos sprogstamąją medžiagą. Pastaroji kryptinga sprogimo ugnimi akimirksniu išlydo tanko plieninį šarvą ir dalis jos dar sprogsta viduje. Tos minos galia yra tokia didelė, kad gali pramušti net 1,5 metro storio gelžbetonio sieną.

Tam, kad iššauta mina bet kaip nesivartaliotų, o skristų tiesiai, išlaikydama horizontalią padėtį, ir į taikinį pataikytų sprogdikliu į priekį, jos gale yra įtaisyti plieniniai sparneliai. Šie ploni sparneliai automatiškai išsiskleidžia, kai kumščio ar kriaušės pavidalo raketa atsiskiria nuo vamzdžio - patrono. Teisingai paleista, šių sparnelių dėka, ji gali nuskristi iki taikinio esančio už 60 metrų (2 kg “kumštis”), arba net iki 80 metrų (1 kg “kumštis”). Jeigu prieš šūvį į miną nebuvo įdėtas sprogdiklis, šūvis bus tuščias. Sprogmuo nulėks iki taikinio, bet nesprogs net į jį atsitrenkęs.

Šiuo ginklu šaudoma iš už priedangos, priklaupus ant vieno kelio, arba stovint, vamzdžio galą užsidėjus ant peties bei prispaudus ranką pažastyje. Nusitaikoma per vamzdžio-patrono gale esantį atlenkiamą taikiklį. Taip pasiruošus šūviui, nuspaudžiamas ties vamzdžio viduriu esantis mygtukas, kuris uždega raketinį užtaisą. Raketinis kuras iš vamzdžio vidurio iššauna pro abu vamzdžio galus maždaug vienodu spaudimu. Tokiu būdu visiškai nesudarydamas atatrankos, kuri būdinga kitiems šaunamiesiems ginklams. Priešingas vamzdžio galas yra padarytas tuščiaviduris ir atviras, kad ugnis pro jį išsiveržtų laisvai.

Kai vokiečių instruktorius mums aiškino, kad neįdėjus sprogdiklio į “Faustą”, jis yra neveiksmingas, mes visi apžiūrinėjome vieną iš “Faustpatronų”. Ginklo “galvutė” buvo atsukta į tolumoje esantį mokomąjį taikinį – apleistą gelžbetoninį blindažą. Mūsų grupė, puslankiu apspitusi granatsvaidį, klausydamiesi vertėjo, atidžiai apžiūrinėjo bei čiupinėjo šį naują vokišką “aparatą”.

Kai kažkas iš mūsų vyrų paklausė, norėdamas pasitikslinti, o mūsų vertėjas su žinovo tonu pakartotinai “išvertė” instruktoriaus teiginį: “Jeigu į “Faustą” sprogdiklio neįdėsite, šūvis neįvyks.”,- vienas jaunas kareivis, pavarde Urbonas, stovintis šalia manęs, uždėjęs ranką ant vamzdžio šaltakraujiškai siekė mygtuko. Aš dar mėginau jį sulaikyti, sakydamas:

Bet nespėjau. Driokstelėjo šūvis ir granata nulėkė blindažo link. “Faustas” nuskriejo ir tyliai nukrito nesprogęs, net neišleidęs jokio garso, už kokių 50 metrų. Tuo tarpu aš, mūsų nuostabaus “vertėjo” ir žioplio Urbono dėka, kaip kokia gyva raketa dar vis lėkiau, visas liepsnodamas ir staugdamas iš skausmo. Mane vijosi! Paskui mane bėgo vokietis instruktorius ir dar keli kareiviai. Vaizdelis iš šalies žiūrint, ko gero, buvo tragikomiškas. Visiems aplinkiniams tapau nebloga “mokymo priemone”. Ypač “vertėjams”. Bet man tas jau nerūpėjo. Nežinau, kiek toli dar būčiau bėgęs, bet kažkaip suvokiau, kad bėgant aš visai neužgesiu, o netgi atvirkščiai. Tada staigiai kritau ant žemės. Tuo metu mane kaip tik ir “pavijo”. Instruktorius su kitais pradėjo plėšti nuo manęs dar degančius rūbus, arba tai, kas iš jų buvo likę. Aš šaukiau nesavu balsu ir praradau sąmonę…

Tarpe kitų tą įvykį gerai matė ir iki šiol atsimena anksčiau minėtas eilinis Edvardas Svilainis. Edvardas į šiuos apmokymus buvo atsiųstas iš trečiosios kuopos, kuriai vadovavo vyr. leitenantas Justas Plevokas.

Vokiečių instruktoriai mus buvo aiškiai įspėję, kad šūvio metu kitas vamzdžio galas negali būti nutolęs nuo apkaso krašto, sienos, ar kokios kitos kliūties arčiau, kaip 3 metrų atstumu. Nes atsimušusi ugnis gali sužeisti patį šaudytoją. Kitus žmones ugnis gali sužeisti, jeigu jie stovės net 10 metrų atstumu ir arčiau. Arčiau nei trys metrai yra mirtinas atstumas kiekvienam, kas bus už vamzdžio galo. Apie mirtiną pavojų skelbė ir ryškus vokiškas užrašas išilgai vamzdžio: “Achtung! Feuerstrahl!” (“Atsargiai! Raketinė ugnis!”). Aš buvau dar arčiau, nei 3 metrai, bet, ačiū Dievui, ne priešais. Jeigu būčiau stovėjęs dar nors per sprindį link vamzdžio, raketinė liepsna mane būtų pervėrus kiaurai, ir jūs čia apie tai neskaitytumėte…

Kaip ten bebūtų, atsitiktinio šūvio momentu aš buvau per daug arti prie priešingo “Faustpatrono” vamzdžio galo. Iš jo plačiai išsiveržęs raketinis užtaisas man smogė į pilvą, per sekundę sudegindamas munduro ir dalies kelnių medžiagą. Metalinės sagos ir diržo sagtis liko prikepę prie apskrudintų pilvo raumenų. Kišeninio laikrodžio grandinėlę, liepsna pjaute nupjovė… Niekam iš mačiusiųjų tada net nekilo jokių abejonių, kad man jau galas, kad aš jau savo atkariavau… Tuo ypač buvo įsitikinęs to įvykio didžiausias kaltininkas Urbonas. Kai mane išvežė, jis susirinko visus mano asmeninius daiktus (neva, tam, kad vėliau “grąžintų artimiesiems”), kuriuos buvau atsivežęs iš Kauno.

Nematė mano artimieji daugiau, nei mano daiktų, nei paties Urbono. O man, visgi “pasisekė” jį sutikti. Jau po karo ir po lagerių, okupuotoje Lietuvoje aš su juo atsitiktinai susidūriau Kaune, Laisvės alėjoje. Kai pasveikinau, išsprogdino akis, išbalo, kaip koks vištos šūdelis, ir nėrė į šoną, apsimetęs, kad nepažįsta.

Urbonas į mūsų batalioną buvo patekęs už tai, kad pirmosios sovietinės okupacijos metu patapo komsomolcu ir padlaižiavo bolševikams. Rytų frontas jam buvo, kaip bausmė už tai; kaip suteiktas šansas pasitaisyti. Tokių, buvusių komsomolistų, lietuvių batalionuose buvo ir daugiau. Paskui dalis jų, kaip ir pats Urbonas, į karo pabaigą dezertyravo. Antrą kartą okupavus rusams, Urbonas turbūt vėl “prisiblatino” prie jų, ir, ko gero, nuslėpė savo “reabilitaciją” Rytų fronte.

Vėliau sužinojau, kad neužilgo po mūsų susitikimo jis nusišovė savo tarnybiniu ginklu. Tuomet jis dirbo siuntinių skyriuje, Kauno centriniame pašte - ypatingos svarbos okupacinėje įstaigoje, per kurią enkavedistai totaliai kontroliavo kauniečių susirašinėjimą su laisvuoju pasauliu. (Dar ir dabar, nepriklausomoje Lietuvoje, ten kažkodėl dirba daug buvusių darbuotojų - patikimų KGB talkininkių).