Meniu
Informacija
Kompiuteriai
Programos
Delphi manualai
Svečių knyga
Rekomenduoti
E-mail
|
1982 m rugpjūčio 28 buvo graži vasaros diena. Švietė saulė, čiulbėjo paukštukai. Miegojau savo jaukiame, šiltame namelyje (nu ir nusišnekėjau). Staiga kažkoks dėdė-gorila sugriebė ir
iki trečių savo gyv. metų daugiau nieko neatsimenu.
Gulėjau minkštame patale. Namas buvo didelis, butų daug (turbūt bendrabutis buvo). Turėjau draugų, kurie lankė mokyklą. Todėl ir aš norėjau eiti į mokyklą. Iš darželio išmetė (mat per daug visus nervavau). Kai buvau ketverių metukų, tėvai sugalvojo, kad aš norėčiau savo nuosavo namo. Ir, kaip perkūnas iš giedro dangaus, iš niekur atsirado
sesė (tik iki šiol nesuprantu, kuo susiję namas ir sesė). Tada persikėlėm į naują namą. Iki septynerių metų viskas buvo gerai: krykštavau lauke su kitais, kankinau kačiukus, šaudžiau varles ir t.t. Bet netikėtai
Buvo gražus rugsėjo pirmosios rytas. Užvilko ant manęs uniformą ir atidavė mokytojai. Ir tada mokiausi mokiausi
Vien penketukais. Visi buvo draugai, su visais sutariau. Atrodo niekam daug rūpesčių nekėliau. Buvau išsiųstas į matematikos olimpiada, mat mokykloj geriausias buvau matematikas. Taip aš baigiau ketverias klases ir išlaikiau kažkokius testus. Bet tada įvyko nelaimė
< ... >
Pradėjau aš penktą klasę. Prižiūrėtoja tapo teta. Pakeičiau mokyklą (susikūrė nauja, kur buvo sustiprinta matematika). Tai va, prasėdėjau ten penketą metų. Mokiausi toliau. Ir pakankamai gerai mokiausi. Tada kompiuterio dar neturėjau, taigi laisva laika praleisdavau kaip koks knygų žiurkė ar televizijos mylėtojas. Kaip visada, toliau buvau geriausias mokyklos matematikas, vėliau išleido į fizikos olimpiada. Dar vėliau ir į informatikos. Po to nusipirkau kompiuterį ir prasidėjo nauja mano gyvenimo era.
Tada perėjau dar į vieną mokyklą. Čia pasitiko maloni klasės atmosfera. Jau pačią pirmąją dieną visi tapo draugai. Atsimenu kaip šiandien: atėjau į klasę, nežinau nei kas, nei kur. Visi buvo nepažįstami. Tada pastebėjau viena buvusį klasioką. Galiausiai išėjom į lauką, ten kaip visada direktorius kažką nuobodžiai šnekėjo
Kažkuris klasiokas (jau) užsiminė, kad turi kompiuterį, pradėjo kalbėt apie PC žaidimus. Ir tada pasireiškiau aš. Pradėjom šnekėt kas ką turim ir pan. Galiausiai pasijutau kaip namie. Nu ir toliau tapau pakankamai mėgiamas klasiokų būryje. Mokiausi taip, kai man atrodė būtina. Mokiaus ne dėl pažymių, o tam, kad mokėčiau. Taigi išmokau. Kaip visada, toliau mane siuntė į olimpiadas. Užėmiau matematikos, informatikos prizines vietas, fizikos olimpiadose iš mūsų mokyklos surinkdavau daugiausia balų. Kitaip sakant buvau eilinis genijus. Tačiau netapau "pasikėlęs", taigi toliau buvau tarp draugų. Galiausiai paskelbė "Telekomas" "gabiems mokiniams" nuolaidas internetui. Aišku išbandžiau laimę. Ir savo nelaimei laimėjau
Aišku jis turi savų privalumų, tačiau dėl "super gero ryšio" Telekomą spėjau jau n kartų prakeikti. REKLAMA: Jei norite užsigrūdinti valią, sudaužyti kompiuterį arba susigadinti nervus - junkitės internetą per "Telekomą".
Egzaminus išlaikiau pusėtinai (aišku, kaip ir visi galvoja, galėjau išlaikyti geriau). Įstojau į VU, informatika.
Taigi, kaip jau minėjau, įstojau aš į VU, informatiką. Nu ir nuo rugsėjo pradėjau vaikštinėti į jį. Piktybiškai pamokų nepraleidinėjau (na nebent anglų, bo labai anksti buvo). Iš pradžių viskas buvo neaišku, viskas nauja, viskas dar neišnagrinėta. Mokiaus po truputi. Tiesa pasakius, labai sudėtinga buvo ką nors suprasti - viskas taip neaiškiai, viską reikia tik pačiam suprasti (niekas nepadeda). Pasikeitė visa dienotvarkė, pasikeitė paskaitos, pasikeitė dėstytojai, pasikeitė grupė. Viskas buvo nauja.
Gyvename trise. Nors, tiesa pasakius, gal geriau butu arba du kambariai, arba du žmones. Šiaip truputis per daug dabar yra. Taigi, tvarka tokia - jokios tvarkos. Kas kaip nori - tas taip daro. Nu ką aš galiu pasakyti - gyvenimas iš pradžių atrodė keistas, po to pripratau, ir dabar norėčiau apskritai nuo nieko nepriklausyti - kitaip sakant turėti savo butą, gyventi pagal tik save.
|
