ŽEMAITIJOS kraštas |
Žemaitija, Žemaitija, Tu mano numylėta...
Monuojė geruojė Kuotrė mon vėskou ė papasakuojė. Gal sakytė, belėka tik
sorašytė. Mon pasėruodė, ka ta muotrėška rokoujės vaizdingā ė savuotėškā. No,
kāp gers mozėkonts smoiko, ana tēp pat grajėj žuodiu ė sakiniū intuonacijuoms.
Mon tik belėka gailietėis, ka rašydams aš tuo vėskuo negalio pardoutė
skaitytuojė ausē.
Kuotrė bova jau metūs. Krūtėnie nešiuojies baisi dosuli — žėngs žingsni ė
krimt ont žemės pasőlsietė. Par omžieli bova vėsuokiū vėsuokiausiu darbū dėrbusi:
šliaužusi po nomus, mėlžusi kolkuoza karvės, atlaikiusi gėrta ė, kāp ana pati
sakė, prėklė vyra paniekėnėmus ė pragarus. Ana bova stėpruokā sovargusi ė jau
parejusi karšintėis pas doktėri — Bėrota.
Nuorintās ana ė toriejė pri kūtalės atbodavuota atskėra
kertelė so muolėnio pečio ė čėgūnās, bet i doktėrėis šeimuos darbus bova
itraukta lig pat kakla: vėrė juovalus, laužė gyvolems lapus, šierė kiaulės,
mėlža karvės, vo kā anėi kor išsėtrėnks, liuob būtė ė nomėškė. Kā aš so anou
sosėpažėnau, sava vyra ana jau bova palaiduojusi.
Mon bova sunkē veizietėis i Kuotrės negalės, i vėinuodas,
juovalu garās prasmėrdosės senatvės dėinas, dosolė ė nemėiguotu naktū
parpildytas nedielės. Bet kāp to tam žmuogou begaliejē padietė? Pasakysi
doktėrėi — ta kāp degtoks užsėdegs ė dar daugiau luojuos sava muotina, kam ana
skundas svetėmėms. Vo gyvenėms palėks kāp bovės. Ė kas duo vel‘s yr tas mūsa
žmuogos, ka ons negal soprastė tuokiū paprastiausiu dalyku: gerbk ė myliek
seniesni sava artėma, vo kou bekalbietė — sava muotina! Vo, veiziek, ont kėto,
ka ė ta pati Bėrota, mata mėnkiausi šapieli, vo sava akie — ni dėdliausė rousta.
Musintās, tēp jau yr so kuožno. ė pykstam mes kāp šėršūnā, ka tik kas nuors
užkabėn a nudavadėi mums, ka kou ne tēp dėrbam, a ne tēp elgamuos.
Kuotrės mama Liaugaudienė bova senē mėrusi, vo anuos vyrs
Liodvėks mėrė vėsā nesenē. Bėrota bova apsėžanijusi so Aduomo ė anėi bova
sogyvenė doktėri Luolita ė sūno Vacluova. Pryš kelis metus iš Ausū kaima Kuotrė
so Liodvėko atsėkielė gyventė pas doktėri Bėrota.
Ė ka Kuotrė pasakuojė aple savi, atruodė, lyguo ana
veizietom kuoki kina. Bet tou kina par sava omžio ana pati sava ronkuom bova
sokūrusi ė sosokusi, bova parleidusi par patė šėrdi...
ŽANYBAS
Aš so Liodvėko sosėpažėnau pas
Šeimetus. Anėms ons dėrba truobas: Liodvėks meistrou bova už gėža. Anodo so
meistro bova iš vėinuos suoduos, abodo ė atejė pas Šeimetus dėrbtė truobuos. Tas
vėns bova tėkros meistros, vo šės, Liodvėks, tik padiejies.
Kaimė liuob būtė šuokē. Meistros švėntuom dėinuom liuob
trauktė pri mūsa sosiedu gertė borna a kuo. Vo Liodvėks nikomet nēs. Mama ė saka
mon:
—Matā, anodo abodo dėrb, vo Liodvėks nikomet nēt ni bornas
išgertė, ni nieka.
Matā kāp tatā yr: aš, veiziekėt, neso nē pijuoks, nē kou,
aš jau eso gers, vuos ne auksinis. No, tēp ė prasėdiejė.
Vo paveizietė Liodvėks bova poikos vyrs. Joudė, nikāp
nepalaužamė i vėina posė, biški besėgarunkštiejė plaukā, joudė kāp smala ontakē,
stuoras ė beveik kāp išsėrposės vėišnės lūpas, gyvas ė jodrės, ruoduos, vėn tik
beėiškontės, kāp tau padietė, akys. Ruodies, ka anamė vėsamė yr ilindės lyguo
kuoks neramoma siautulys. Ė vėn tatā:
— A tau, Kuotrelė, nerēk tuo, a tau anuo?
Ė vėsor jau tas lėpšnoms, jau tas muokiejėms soprastė ė
prilystė, apsauguok to muni, Viešpatie!
Kā apsėžanijuov, ons vėsā ė negierė, tik pėktuoks bova.
Daugiau gertė pradiejė, kā parejė iš ruskiu kariuomenės. Pajimts išbova cielus
metus: lapkristie išejė, lapkristie ė parejė.
Mona mama so savo ontrōjo vyro Liaugaudo išgyvena daugiau
kāp dešimti metu. Ons mėrė vuokytiū laikās, jau gyventė bova atejės Liodvėks.
Anodo karto pagyvena, musintās, kuokius metus. Liaugauds mamā liuob vėn sakytė:
—Jēgo aš ėlgiau bebūsio, tas Liodvėks pas mumis nebūs. Ons
ont jodvėm kiaurā pol ė pol.
Liodvėks oušvė liuob privėngs. Vėita jug bova Liaugauda, ė
Liodvėks anou liuob prisėbijuotė. Vo ont vedvėm so mamo ons liuob bombietė ė
bombietė. Liaugauds nē vėina karta yr pasakės:
— Nuors ons mon ė nieka nesaka, bet aš gėrdo, kāp ont
jodvėms ons bomb.
Matā, dar tik metā tebova praejė kāp vedo žanuotė bovuov.
Pasėruodė, ka ons iš pat sava jaunystės tuoks bova, ė vėsks.
Dā pryš veselė Liaugauds so mūsa
mamo bova pasėjiemė augintėni. Gyvena miestalie tuoks Lūbė. Ė, kā Gozė, tas jau
anuo sūnos gėmė, anuo muotina če pat ė numėrė. Vo Lūbė ė tēp jau toriejė daug
vākū. Vėina karta pas tou Lūbė užejė Liaugauds. Pėrmasis ė pradiejė sakatytė:
— Pajimkėtau jodo tou vāka.
Tas Gozė tebibova tuoks nedėdlis. Anodo so mamo ė sorokava.
Vėina švėnta dėina ė beparvežou kažkou ratūs. Aš ė sakau:
— No, kou tā če jodo beparvėlkuotav iš tuo miesta?
— No būs yau kavuotė vāks.
Ė kuoki spakainybė bova tuo vāka! Ė, kā pauga, Liodvėks
anou ė i kariuomenė išvežė. Kā Liodvėks būto bovės kāp reikint žmuogos, Gozē
nebūtom reikiejė ni i tou kariuomenė ētė. Bet kor tau! Diel tuo vāka ė onkstiau
Liodvėks liuob pasios, pasios ė išveš atėdoutė tievou. Vo tas tievs jau bova
žanuots so kėto. Tam vākou ė tėn nē kuokėi pyragā. Po keliū dėinū, veiziek, Gozė
jau viel parēt pri mūsa...
Tievs anou liuob smarkē treikietė. Vėina ryta, kāp šėndėin
atsėmėno, tėik onkstybies kažkas vākštiuo sau po kėima, tatā dar ė tēp tylē
ūkštau. Bėjė, matā, ieitė i truoba. Vo bovės sau Gozė. Jau vakar vakarė, ka
sotema, parejės. Mes jau bovuom atgolė. Ons sau palėpa ont kūtiu ė par nakti
išmėiguojė ont šėino. No, ė matā, kāp tatā varga vāks nieka nebėjė, ė tomsie ons
lėp sau ont kūtiu, ė vėsks. Ė gal, matā, par Ausū krūmalius ētė sotemos, ė
vėskou. Dabā ons yr Vėrbalūs, tor sava šeima ė neprastā gyven.
LIODVĖKS
Tas Liodvėks, kā pamėslėjo, mon
prėklos bova par vėsa omželi. Vo mamā bova kakta praskielės. Ruoduos, ka ni už
kou. No, jug prigierosem ė nerēk, ka būtom už kou. Gėrtam tėik ė terēk.
Mama siediejė tēp pri pečiaus, vo ons par tas doris kāp
sotrydės lek ė lek. Mama saka:
— Ė kuo to tas doris varstā, jug jē esi truobuo, tad ė būk,
vo jē laukė — būk tėn?..
Vo aš če pat so mažo siedo, ė nu tū ādoru duru ēt tuoks
šalts ciongs. Mama, ka uns neklausa, išejusi iš kontrybės, priejė ė atėdarė tas
doris lig gala. Saka:
— Ka jau tēp išēt, ta geriau tego anuos būn vėsā atdaras.
No va — tėik ė bereikiejė. Už tou uns tatā ka pakėla, ka
pakėla. Aš ė dabā kartās mėslėjo, kāp yr prastā, ka žmuogos netori ronku. Vo ka
būtiuo ronkas toriejusi, būtoviav abodo išsėmušosio — a šēp, a tēp — ė būto bovė
gerā...
Mes toriejuom tuoki gelžāti pečiou, no onglims pamaišytė.
Ons sau pagruobė anou — ė kėrta mamā tėisē i kakta. Dā gerā, ka tēp — kakta
kėita vo ka būto i pluonėmus, būto nudaužės už karta. Paskou, kā mama išgėjė,
ana ė saka:
— Jē aš būtiuo pasėskundusi, vės tėik to būtumi gavės
kelis metus. Bet jē dar tēp padarysi, jau nebkėntiesio, be policėjės neapsėēsiau.
Bet nu tuo karta Liodvėks pasėpruovėjė, anā nebier
bedaužės. Pakeiks, pakeiks, pakeiks — ė vėsks...
Ni kėik nepraējos, prasėdiejė vargā so tou Ugenienė. Ēk,
e—e—ek — anam tās metās vėsas priklausė, katruos tiktā nuoriejė, so anou
apsėleida. So Ugenienė ėlgā nejė, anėi grētā iš mūsa suoduos išsėkraustė. Ugenis
bova lagerie, bova po kara sosėdiejės so žalēsēs. Ė kā ons gryža, anėi tujau pat
gyventė išvažiava i Latvėjė.
Netuolėi mūsa dā tuokės Aučalės gyvena. Ė viel. Nē, no kou
to, žmuogos, so anou gali! Musintās, turi žmuogos pri vėskuo priprastė, ė vėsks.
Niekor nepabiegsi — kāp yr tēp...
Už vėinuos Aučalės bova atejės tuoks Rokšpeika. Ė ons dabā
jau yr našlys. Kā tik vedo atvažiavuov gyventė pas doktėri, beveik solig dėino
ana ė mėrė. Vo ons ė dabā kartās pas muni užēt. Aš ė sakau:
— Algali, ka aš būtiuo ronkas toriejusi, būtiuo
pasėjiemusi riktinga lazda, ė tā vėsa tava truobelė būtom i pakalnė novažiavusi.
Tėisē i opali.. Abe būtiuo abėdvė doru posės apėpylusi so bėnzino ė uždegusi. Ė
pasiuskities, sodekėt vėsė.
Jug Liodvėks tėn liuob būs dėinas — naktis. Vo kol
tebėbova senė Laukšienė, kāp ana liuob pasakytė, tēp Rokšpeika ė vairava. Dar
seniau tėn bova Tamošauskiu vėita, vo dabartėnē, jau tuos Aučalės, bova iš
kažkor atsėkielosės, jau ne vėitėnės. Tas jau bova senē senē — dar pas muni ni
Liodvėka nebova, ni nieka. Anuos atsėkielosės pasėstatė sava truobalė ė bova sau.
Ēk, e—e—ek, vėsuokiausiu žmuoniū nojau yr ė kaimė. No, vo
tū vyru yr jau pasiotės ožousėns. Ė kažė kāp tas gal būtė? Kāp anėi už pėrma
karta tēp vėskou sopront? Iš šuona veizont, lyguo tou muotrėška lig pat šakoma
kiaurā par vėsus drabužius parskruosto? Noj. Vo šėtā jau paskiau anuos liuob ė
tuos šnapšės jau tories. No, vākali, vyrams dabā kėta nieka ė nebrēk.
Vo dabar jau Liodvėks gol, ė vėsks. Tiktā. So gierėmo
vėsks jau. Dabā jau tėkrā gal sakytė, ka vėina karta atsėgierė. Jau atsėgierė, ė
vėsks. Dabā Liodvėka rēk slaugytė, ė, gal sakytė, ka vėsā atsėgolė. Jau so vėsam!
Ė atruoda, ka po biški bėngas žemyn. Bėngas, ė vėsks. Jau kāp ta muoterka
trynies trynies ė sosėtrynė...
Ons praeita žėima bova dėdlē sopotės. Al te—e—ep vėsos: ė
kuojės, ė staibē, ė pėlvs, ė galva — vėsks. No, ėr vėina dėina aš anam sakau:
— A kou to esi pasėvėlkės? Tēp atruodā, ka po tou nertėnio
kuokius kailėnius dar turi pasėkėšės.
Bet paskou aš veizo, ka ons po apatė nieka netor, yr tik
marškėnē ė nertėnis. Vo yr vėsos, kāp kuokius kailėnius būtom pasėvėlkės. No, ė
po tuo pradiejė ētė švakyn. Ė ta vėsa borna pasėdarė tuoki sožliorkusi. Tēp tatā.
Ė ont tuo karta tēp sošvakiejė, ka luovuo aš vėina jau anuo nebapsoko. Ons jau
pradiejė nebkeltėis. Vo iš pėrma dā vākštiuojė. Pradiejė mažā bekeltėis ė
pradiejė tēp staigē švakietė, ka jau pats nebapsėsok ni luovuo, pats nebapsėkluo
so patėlās...
No, ė vėina ryta onkstėi pradiejuov. Bėrotā jau iš vakara
pasakiau, ka rēk anou vežtė i lėguonėnė a kor nuors. Aš tou vakara po posnaktē
tojau pat ė atsėkieliau. Mės, rēk jau anou apdarytė. Kol aš anou apdarysio,
apvalkstysio, tėik berasės. No, ė kā aš anou apvalkstiau, mės, jau rēk ētė anū,
tū sava vākū žadintė. Jau a šešta, a septinta bova. Lai anėi paskombėn greitājē
ė lai so tou anū mašina nuvež i lėguonėnė. Mės, paskou atsėkielė išēs i darba,
vo kou aš palėkusi vėina žėnau — nē kor skombintė, nē kam kou sakytė.
Kā aš pas anus iejau, tujau ė atsėkielė. No, ėr šēp tēp
so Bėroto anou ivediev i truoba ė pasvadėnuov ont suopkės. Vo Aduoms bova jau
išejės i raštėnė. Ė, vākali, lig paskombėna nepraejė ni posadynė, vo mašina yr
jau kėimė. Ė tujau pat anou išvežė.
No, ė sau, kāp anou nuvežė, palatuo pagoldytė nebova
vėitas. Ė pasvadėna anou kariduorie ont soulo. Vo po pėitu Aduoms vežė i rajuona
koukuoza bogalteri, ons ė užejė paveizietė, kāp tas Liodvėks tuo lėguonėnie.
Saka, kāp nu ryta pasvadėna, tēp ė tebsiedis ont tou patio soulalio. Saka, tik
jau potmėnys bēso biški atsėleidė. Kā anou nuvežė ė pasvadėna, priejė seselė,
soleida ampuolė, ė potmėnys, matā, pradiejė leistėis. Vo truoškėna, ons sakies,
ont vėitā, nikāp atsėgautė nebgaliejės...
Vo tuo lėguonėnie tou laiko bėnt trys mūsa gėmėnaitē
guliejė. No, ėr ons sau pabova, pabova, pabova tuo lėguonėnie, ė, ka parejė, ons
dā ne vėina karta gierė šnapšės. Ka būto pruota toriejės ė nebgierės, ė šėndėin
būto dar kėtuoks bovės. Musintās, ne kėtēp — ta šnapšė ė pavuodėjė. Gers Dievs
anou bežėna, kāp če yr iš tėkrūju...
Ė tuoks nuoriesėns tuos šnapšės, jergau to mona. Dabar,
musintās, jau nebnuor, ka nebger. No vot — nebier nuora, ė vėsks. Vėskam ateit
laiks.
Tuos temperatūras a tor, a ne — kas anou bežėna. Nikomet
nier matavės. Vo termuometros yr. Bet ni aš nebsospiejo, vo kėtam niekam ons
nerūp? Vo valonduoms aš ni pati nebatmėno. Kartās nebnuorio aš pri anuo ni artėi
ētė, vo ēto, ė vėsks.
Vo kā jau ons sopykst, tojau pat pasėkėit. Bet aš dabā ont
anuo nikumet nebėpyksto. Če vėina karta Bėrota anou biški sopykėna. Yr
pasėkėitės dabā so vėsam. Yr palėkės baisiausē pėkts, jergau to monasis, kuoks
pėkts. Vakar mon saka:
— A to mon gera grybieli davē?
Vo aš anam tėkrā ka gera bovau davusi. Širintās aš jau
pati anam sakau:
— A nuori, aš tau kuoki grybieli dousio?
—Lai,— saka,— tavi vel‘s atem so vėsās tava grybelēs
Mės, pasioskės, ka aš tau komet besiūlytiuo. Ė kā po tuo
pasiota, ka pradiejė muni keiktė, ka pradiejė. Beužsėtaupė po kuokiuos adynas.
Biškilieli kou nē tēp, nē pagal anou, tujau pat:
— Ak, to šetuonė, ak, to žalty...
Ė tėik isėjautės, tēp iš vėsuos syluos, iš vėsuos šėrdėis,
ka ė ronkas vėrp. No, ka tėik ons gal tēp ont mėnkiausė žuodelė! Āle tēp,
ruoduos, ka ons sovėrpies vėsos ė če pat sosmegs i žemė a vėituo sodegs...
Tuo luovuo ons dabā ė gol, ė sied, ė valga, ė prausas. Dā
bepakeik, ė vėsks. Saka:
— Aš ānebgalio ni i kėima beišētė, ni nieka.
Anam ni tėi vaistā nieka nebėpaded. Vo šy pavasari, jau dā
onkstiau i lėguonėnė viel bova išvežts. Bet ė viel sogryža. Vo po pastaruojė
išvežėma jau yr prastā, ė vėsks. No anam sokas galva, ka ons ni par truoba
nebgal bepareitė, ni i lauka beišeitė. Ons biedavuojės mon:
— Vakar tava do grybelio išgieriau, vo galva sokas dar
daugiau.
Aš širint anuo ė klauso:
— No a besokas tau ta galva?
Al ka sokrioka, ka aš ė atbola vuos neatvėrtau:
— A to dar nežėnā, ka vakar aš ni i lauka neišejau, ni po
truba nebėpavakštiuojau! A to nežėnā dar?
Ons jau nosėramėnės viel mon saka:
— Vakar tēp lyguo borna bova sopotusi, bet šėndėin kāp ė
atsėlēda.
Bet, veizont i anou iš šuona, nieka negal soprastė, ka kas
būto atsėleidės... Kėta karta pasaka, ka anam borna ė iš vėdaus bovusi sopotusi.
Kas anou bežėna, a tėn tēp yr, a nier. Dabar ons nikuokiū vaistū nebtor ė nebger.
Vo tū vaistū, kor iš lėguonėnės parsėvežė ons ė nebgierė. Dā pėrmiau valonduoms,
kā jau pradies smėlktė ė skaudietė ronkas, liuob dā tū vaistū ė išgertė. Vo kā
dabā nebsmėlkst, tā ė nebger. Ons saka:
—Nē ronkas smėlkst, nē nieks skaud, vo tik sokas galva. Al
tēp, ka aš negalio nu puodėškas ni pajudietė.
Vo jē tēp biški staigiau atsėkel, ale kad alsou, kad alsou,
ka gauda uora so vėsās plautēs, so vėso borno... Klauso:
— Vo kuo to tēp gėlē alsouji?
Vo ons:
— Tēp smarkē ši karta iš luovas išlėpau... Negalio
beskobietė...— ėr alsou, ėr alsou.— Kėta nieka, vo dvasės nebier, ė syluos
nebier. No nebier syluos ni tam kartou. Nebier syluos...— kartuo atsėsiedės unt
luovas.
Uns če dā pėrmiau pėrmiau bova tėik nusėvarės, ni grybelė
pats nebgaliejė besosėtrintė. Pėrmiau uns pats liuob i šaukšta isėdies ė sotrins.
Paskou ni tuo nebgaliejė. Dabā, če šiou tarpo, jou ė jou.
Anoukart če šēp tēp ejuov dā ė pri bitiū. Vo jergau to
mona, vo pykst ont vėskuo, vo negal anam nikāp itėktė. Al ka dauž mon so tou
savo ronko, ka nikāp negalio itėktė.
—No,— sakau,— no jau tus magazėna ramus rēktom idietė.
—Nemuokyk to monės, ka rēks ė bus idieta!— ka sokrioka.
Sava bitis parsėvežiev če pat i miestali. Toriav do aulio.
Medo ė če bitys neprastā nešė, bet nieks nebundiejė tū magazėnu. Nieks nebžėna,
kamė anėi bie, yr kamė ožkėštė, solaužytė — nē ons besosėtaisa anū, nē nieka.
Lai anuos ė pasiuntas. Šy meta nieka iš tū auliū ė nebišiemė. Lyguo ė bova
prinešosės, bet nebjiemė. Ka pavasari būto bovė cokraus idietė, būto galiejė
išimtė. Tou pati ryta tuo cokraus Aduoms ė parnešė. Gavės iš apylinkės. A po
septynis kylus ont vėina aulė davė. Bet mona tievs anoukart saka:
— A parvežė?
Dar nebova parvežė
—Nebnuēto,— saka,— aš i tou apylinkė, kad aš anus tėn
iškeiktiuo: žaltē, ė šiuokėi, ė tuokėi, rēk žmuonėms cokro atėdoutė, vo anėi
jiemė sau so tuoms sava k...... ė prager...
Bet nu dabar ons tā tėkrā daugiau nebnuories begertė. Nē,
nē — jau pasėbėngė. Anou dėina Aduoms saka:
— Rēk ētė pas Liodvėka kuokė borna išmestė.
—Nē, nē,— saka Liodvėks,— aš nebgersio, nebgersio.
— Išgerav,— saka Aduoms,— dar, no, Liodvėkā, išgerav.
Gerkiau, pamtysi, tau bus geriau, prašvėisies akies!
Ka ė kėik ragėna, nebgierė. Nebrēk. Dabar jau vėsks. Ka
ons būto praeita žėima negierės, ons būto tebesous tuoks, kuoks ka bova
parvažiavės iš Ausū. Bet, kā ons gava šėn žėima kelius kartus be varda
prisėgertė, ė vėsks, ė pasėbėngė...