Site hosted by Angelfire.com: Build your free website today!
Lithuanian Link Exchange
Lithuanian Link Exchange



J. ltn. VINCAS ČERSKIS-ČERŠKUS

(1918.01.20-1977.03.27)

Vincas, kaip minėjau, buvo mūsų vyriausiasis brolis. Visom prasmėm. Jaunystėje jis aktyviai sportavo: žaidė krepšinį; mėgino ir kitų sporto šakų, kaip ir daugelis to meto jaunuolių. Buvo gabus aktorystei ir muzikai: grojo gitara, mandolina.

Vieną kartą, žiemą Vincas su Jurgiu ėjo ežero pakrante ir atsitiktinai pamatė, kaip vienas berniukas ties Upelio gatve leidosi rogutėmis nuo stataus šlaito, ir įlūžęs prasmego po ledu. Pirmasis sureagavo Jurgis ir šaukdamas strimgalviais šoko gelbėti. Bet ledas neatlaikė ir jo svorio. Tuomet į pagalbą atskubėjo Vincas. Jis ištraukė abu. Tik rogučių jiems taip ir nepavyko išgriebti... Zarasuose greitai pasklidus žiniai apie išgelbėtą skenduolį (kiek pamenu - Zarasų Pašto viršininko sūnų), miestiečiai nusprendė, kad berniukai tikrai nusipelnė medalių “Už žūstančiųjų gelbėjimą”. Bet šio valstybinio apdovanojimo įteikimas buvo tiesioginėje mūsų tėvo jurisdikcijoje. O jis, būdamas Zarasų policijos viršininku, nenorėjo specialiai išskirti savo sūnų, kad niekam nesuteiktų bent menkiausios prielaidos abejoti jo pareigingumu ar paties apdovanojimo verte. Tėvas zarasiškiams paaiškino paprastai: “Tai buvo jų pareiga”.

1936 metais, baigęs J.Būgos gimnaziją Zarasuose, Vincas tvirtai apsisprendė stoti į Karo mokyklą, Kaune. Bet buvo viena kliūtis. Tuo laiku į Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos vardo Karo mokyklą galėjo įstoti tik nepriekaištingos reputacijos lietuvių katalikų sūnūs. Taip Lietuva, matyt, stengėsi apsisaugoti nuo galimos Sovietų specialiųjų tarnybų įtakos mūsų kariuomenei. Vincas buvo gimęs Rusijoje ir pakrikštytas stačiatikių cerkvėje. Vien ši aplinkybė galėjo palikti brolį šiapus Karo mokyklos vartų. Be to dar ir atsižvelgus į tai, kad mama - rusė, o tėvas buvęs liberalių pažiūrų laisvamanis karininkas (po Tautininkų perversmo išguitas iš Lietuvos kariuomenės), šios studijos Vincui galėjo likti neįgyvendinta svajone.

Todėl, pasitaręs su mama ir atlikęs visus reikiamus formalumus, brolis perėjo į Katalikų tikėjimą. Su pulkininko K.Svilo rekomendacija pagaliau priimtas į Karo mokyklą Vincas, pirmiausia kaip kariūnas-kandidatas, stojo tarnauti į Šarvuočių rinktinės mokomąjį būrį. Ten pasirodęs, kaip stropus, gabus bei patikimas karys, jis po kelių mėnesių tapo pilnateisiu kariūnu.

Mokėsi jis labai gerai, nuo pat pirmojo kurso. Pagal pažymius ir pažangumą Vincas Čerskis visą laiką iki pat baigimo, buvo vienas geriausiųjų kariūnų, antrasis savo XXII-je laidoje.

Kartą, jau studijuojant Karo mokykloje, Vincui fizinio lavinimo pamokoms būtinai prireikė įsigyti teniso batelius. Jie tuomet kainavo pakankamai brangiai. tiek, kad mūsų mama niekaip nebūtų įstengus jų įpirkti. Kai apie šią problemą Vincas prasitarė vienam iš savo kurso draugų, prie jo netikėtai priėjo visai nepažįstamas kariūnas ir įteikė porą naujutėlaičių sporto batelių sakydamas:

- Imk mano. Aš manau, kad šis dydis tau tiks.

Kai Vincas pasimatavo teniso batelius (kurie jam tikrai buvo kaip tik), ir nustebęs pradėjo dėkoti bei klausinėti, kodėl visai nepažįstamas žmogus dovanoja tokią brangią dovaną, šis atsakė:

- Tu manęs gal ir neprisiminsi, bet kartą tu man gyvybę išgelbėjai. Ir dabar aš nors taip galiu atsidėkoti...

Tai buvo tas pats, kažkada po ledu palindęs berniukas.

1940 metais, Lietuvą okupavus sovietams, pagreitintai, tik po 3, o ne 4, kaip paprastai, mokslo metų, Vincas baigė Kauno Karo mokyklą, jau kaip “Liaudies kariuomenės” jaunesnysis leitenantas. Tiesa dar stažavosi Radviliškio šarvuočių rinktinėje. Su ja įžengė ir į bolševikų laikinai atiduotą Vilnių.

1941 metais Vincas Čerskis jau buvo taip vadinamo, 29-tojo teritorinio šaulių korpo, 184 Šaulių divizijos, 306 atskirojo pionierių bataliono jaunesnysis leitenantas. Kaip, prasidėjus vokiečių-rusų karui, Vincui pavyko perimti bataliono vadovavimą ir išsaugoti savo karius, aš jau rašiau.

Vincas visuomet pasižymėjo ypatinga drąsa. Visada pirmas stodavo į kovą, nesislapstydamas už kitų nugarų, ir nerizikuodamas savo karių gyvybėmis. Už tai jis buvo ne kartą apdovanotas. Iki šiol man žinomi šie Vinco kovose pelnyti apdovanojimai: “Juodas sužeidimo ženklas” (“Verwundeten Abzeichen im Schwarz”); II klasės bronzinis “Narsumo ir pasižymėjimo ženklas Rytų tautų asmenims” (“Verdienstauszeichnung für Angehörige der Ostvölker 2. Klasse in Bronze”), II klasės Geležinis kryžius (“Eisernes Kreuz 2. Klasse”). Brolis buvo patyręs net 11 sužeidimų. Todėl jis tūrbūt turėjo gauti ir aukštesnės klasės sužeidimo ženklų. Smulkiau aš žinau tik apie vieną sunkesnį sužeidimą Gudijoje, kovoje su bolševikų partizanais.


X


“Mūsų Savisaugos Dalių N. b-nas, esąs rytuose, neseniai baigė ilgą savo veiksmų laikotarpį prieš raudonųjų banditų gaujas. B-no vadas kpt. A. šia proga išleido įsakymą, kuriame trumpai primenamas tas sunkus garbingas b-no kautynių ir atliktų žygių laikotarpis. <...>

Toliau b-no įsakyme vadas reiškia tarnybinę padėką daugiau nei šimtui b. karių. <...>.

Štai nors keliolika ryškesnių pvz.:

<...>

7) Jaun. leitenantui Čerskiui Vincui - už sąžiningą tarnybą, drąsius ir sumanius veiksmus prieš banditus visoje eilėje kautynių, <...>

Visas b-nas ir čia išvardintieji pasižymėjusieji sunkiomis karo meto sąlygomis su įvairiais nepritekliais, žygiuodami per dieną po 35-45 km, pelkėtais Gudijos keliais ir klastingais miškais, vien tik pėsčiomis perėjo per 2.000 km., atlikdami daugiau kaip 180 kautynių uždavinių.”

(“Karys”, 1942.X.17. Nr.43, 7.psl., sk. “Mūsų gyvenimas”, “Padėka kautynėse pasižymėjusiems mūsų vyrams.”)


X


“Štai prieš akis atsistoja keliolika kolchozo lūšnų. Vadinas mes jau naujoje vietoje. Sunkvežimis sustoja kieme. Vyrai, nujausdami ką mes jiems atvežėme, ima rinktis palei mūsų sunkvežimį, ir bematant mus apstoja ratu. Pasirodo ir jų vadas ltn., Č., kuris šioje apylinkėje yra ne tik savo karių vadas, bet ir vietos g-jų patarėjas, teisėjas jų reikaluose. Dažnai pasitaiko tarp vietinių gyventojų įvairių reikalų, kurių savo tarpe jie neišsprendžia, bet ateina klausti patarimo pas šį lietuvį karininką. Jis maloniai jiems pataria, net susipykusius sutaikina. Jų reikalus sutvarko taip, kad viskas išeina gerai.”

(“Karys” 1943, Nr.17, 99.psl., Z. Veliuoniškis “Mūsų vyrai Gudijos sargyboje”)


X


“Rytuose esančio N dalinio vadas j. ltn. Č-skis gavo pranešimą, kad nuo jo dalinio stovėjimo vietos, apie 7 kilometrus į pietų rytus esančiame H. vienkiemyje, “vieši” keletas banditų, kurie to vienkiemio troboje veda kažkokią slaptą “besiedą” (pasitarimą). Dalinio vadas, ilgai nedelsdamas, su savo 10 drąsiausių vyrų išvyko į banditų pasitarimą ir netrukus apsupo minėtą vienkiemį. Kariai prie vienkiemio artėjo gudriai užsimaskavę, ir nieks jų negalėjo pastebėti. Reikėjo tuojau įtartiną trobesį patikrinti ir, jeigu jo viduje bus banditų, iš ten juos iškrapštyti.

Dalinio vadas nusprendė pats vienas iškrėsti tą trobesį. Savo vyrams įsakė būti pasiruošusiems, jeigu reikės jam padėti, o pats vienas su automatiniu pistoletu ir keletą paruoštų mesti granatų atsargiai nuslinko prie trobos. Arčiau prislinkęs išgirdo trobos viduje patefono muziką ir vyriškus balsus. “Na, aš jiems tuojau kitaip užgriešiu”,- pagalvojo dalinio vadas ir tyliai, atsargiai pravėrė prieangio duris. Tuo metu atsidarė kambario durys ir jose pasirodė 10-12 metų vaikas, kuris, pamatęs ginkluotą karį, persigando ir spruko atgal į trobą. Dalinio vadas, atstatęs automatinį pistoletą, puolė įkandin jo į trobos vidų ir pastebėjo iš užstalės pakylančius du ginkluotus vyrus ir vieną gulintį ant suolo. Staiga buvo paleista automatinio pistoleto ugnis į ginkluotus banditus. Vieną apkabą išleidęs, tėškė į trobos vidų granatą, kurios sprogimo metu kažkaip užsitrenkė durys ir pats dalinio vadas negalėjo greit pasprukti iš trobos. Granatos sprogimo iš kažkur atplėštas lentgalis lengvai sužeidė jo veidą ir koją. Keletas banditų šoko pro langus lauk, bet čia juos pasitiko vienkiemį apsupusių karių ugnis. Jie atsišaudydami stengėsi pabėgti. Tuo metu dalinio vadas jau buvo lauke ir paleido į darbą savo automatą. Visi 5 iššokusieji banditai greit buvo likviduoti. Iškrėtus trobą, rasta 5 rusiški šautuvai ir daug šovinių.

Vietinių gyventojų teigimu, visi nukautieji banditai jau seniai toje apylinkėje buvo pagarsėję banditų organizatoriai, jų vadai, žudę ir plėšę vietos civilius gyventojus. Dalinio vadas, truputi šlubuodamas, bet patenkintas savo žygiu, parvedė savo narsiuosius vyrus į dalinio stovėjimo vietą.

Ta pačia proga noriu pažymėti, kad j. ltn. Č-skis visų karių yra ypatingai mylimas ir gerbiamas, kaip narsus ir sumanus vadas. Virš metų laiko batalionui esant Rytuose, Gudijos neišbrendamose pelkėse ir miškuose, jam teko įvykdyti daug pavojingų ir sunkių žygių. Pasalose arba kitokio pobūdžio kautynėse, kritiškiausiais momentais, kreipdamas daugiau dėmesio į savo kareivių likimą, pamiršdavo save ir savo sugebėjimais vadovauti visuomet laimėdavo.

Įvykdžius šią minėtą kautynių uždavinį, su savo dalinio kareiviais buvo atšauktas į nuolatinę stovėjimo vietą, nes dalinys turėjo būti skubiai permestas į naują veiksmų vietą. Mums išvykstant, jis mums linkėjo pasisekimo, tačiau jo veidas buvo liūdnas ir susimastęs, nes dėl sužeistos kojos negalėjo savo narsiųjų vyrų vesti į naujas kautynes. Turėjo likti nuolatinėje dalinio stovėjimo vietoje.”

(“Karys”, 1943.02.20, Nr.80 (1170), 49 psl.; psk. Juozas Mikštas, Rytai, 1943.I., sk. “Mūsų gyvenimas” / “Likvidavome penkis banditų vadus”)


X


Andrius Žygintas “Tamsiai žalia juostelė” (apie apdovanotus Savisaugos dalinių karius “Narsumo ir pasižymėjimo ženklu Rytų tautų asmenims”):

“J. leitenantas Č. su savo vyrais atvykęs į vieną kaimą sužinojo, kad viename name yra sustoję keletas bolševikų. Namas patylom buvo apsuptas. Tada j. leit. Č. pats vienas įėjo į namo vidų ir puolė bolševikus granata ir automatiniu pistoletu. Pats buvo sprogstančios granatos sužeistas. Keli nukauti vietoje, ir spėję pro langą pasprukti bolševikai buvo sunaikinti apsupusių kaimą kareivių.” “Rytai, 1943 liepos mėn.”

(“Karys”, 1943.IX.4. Nr.36 (1198), 219 psl.)

Iš tikrųjų, kiek man žinoma, viskas buvo truputį kitaip.Vincas labai gerai sugyveno su to kolchozo (kuriame stovėjo jo būrys) pirmininku ir kitais gudais kaimiečiais. Švara ir tvarka šie subolševikinti ūkininkai jau nepasižymėjo. Atsimenu, kaip brolis mamai ir kitiems namiškiams vaizdžiai nupasakojo savo pokalbį su pačiu “civilizuočiausiu” kaimiečiu - kolchozo pirmininku. Tas, sako, išdidžiai porina apie savo kaimą: “U nas vsio jestj, i kultura i vsio!”, o viena ranka valosi sau nosį į kelnes, o kita pažastį kasosi.

Bet nežiūrint savo tamsumo, gudai kolchozininkai buvo geraširdžiai žmonės ir su Vincu labai neblogai sutarė. Tik mūsų kariams ir kaimiečiams pastoviai ramybės neduodavo bolševikų partizanai, dažnai atsilankydami į kaimus, ir terorizuodami vietinius gyventojus. Tie dažniausiai būdavo iš nespėjusių pabėgti bolševikų aktyvistų ir sovietų kareivių bei karininkų.

Kartą į tokį kaimą ir atsilankė neprašyti svečiai. Apsistoję vienoje gudo sodyboje, jie gėrė degtinę ir reikalavo maisto. Tame name buvo šeimininkas ir jo jaunas sūnus. Bolševikai po puotos buvo pasiruošę į mišką prievarta išsivesti ir šeimininko sūnų. Tėvas, žinoma, visai nenorėjo, kad jo sūnus taptų raudonuoju banditu. Todėl, sulaukęs proga, pasišalino ir nubėgo pranešti lietuvių dalinio vadui, kuriuo, kaip minėjau, kaimiečiai visiškai pasitikėjo.

Atskubėję Vinco būrio vyrai apsupo tą sodybą, bet nepuolė - pasislėpė, nes viduje dar buvo likęs vienas civilis - gudo sūnus. Reikėjo jį išgelbėti, Tada Vincas vienas nuėjo į sodybą, o savo vyrams pasakė, kad šaudytų tik po to, kai jis iššaus signalinę raketą, atrodo, raudoną. Gerai mokėdamas rusiškai, jis tikėjosi, kad gal pavyks įkalbėti bolševikus pasiduoti ir taip išvengti bereikalingų aukų.

Ko gero viduje buvo tamsu, ar Vincas nepažino jaunojo gudo. Nes, kai jis įžengė pro trobos duris, vargšas gudelis, norėdamas padėti mūsų kariams, staigiai stvėrė už šalimais sudėtų bolševikų ginklų, norėdamas juos nuginkluoti. Brolis sureagavo instinktyviai (ir tai virto didele tragedija!). Jis pamanė, kad tai bolševikas, ir iš savo “Maschinenpistole” paleido seriją į jaunuolį. Ką nors pakeisti jau buvo vėlu. Matydamas, kad gudelis jau žuvęs ir raudonieji griebiasi už ginklų, jis metė granatą, bet išlėkdamas atgal pro duris, užmiršo pasilenkti, ir galva smarkiai kalė tiesiai į staktos viršų. Pargriuvo viduje... Sprogusi granata jam labiausiai sužeidė kojos pėdą, po ko jis dar ilgai nešiojo ortopedinį batą.

Po šio įvykio, aš aplankiau jį Kauno Karo ligoninėje. Bet į klausimą, kas atsitiko, Vincas tik atsakė: “Ai, ėjau pas mergas, parkritau ir susižeidžiau”.

Visas detales aš vėliau sužinojau iš jo būrio vyrų.

Vincas labai pergyveno, kad, per lemtingą apsirikimą, jis nušovė šeimininko sūnų.

Jaunasis gudas buvo palaidotas, kaip kovoje kritęs karys, pagal visus to meto statutus. O lietuviai kariai, tėvui surentė visiškai naują namą. Bet netekties skausmo, tai jam, turbūt, nesumažino...


X


„Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo 25 metų sukaktį, kiek leido gyvenimo sąlygos, mūsų batalionas minėjo Vasario 16 dieną. Minėjimas pradėtas vietos bažnyčioj pamaldomis, kurias atlaikė ir tai dienai pritaikytą pamokslą pasakė karo kapelionas kun. Ignatavičius. Pamaldų metu kariai giedojo religines giesmes. Pamaldos baigtos Tautos himnu. Po to už žuvusius bataliono karius buvo sugiedotas „Libera“.

Grįžus iš bažnyčios, kuopose buvo bendri pietūs. Vakare kuopos susirinko kino salėje, kur buvo atlikta minėjimo meninė dalis. Bataliono vadas, atidarydamas minėjimą, savo žodyje trumpai apibūdino lietuvių tautos sunkų ir garbingą kelią įgyvendinant 1918 m. Vasario 16 d. tautos vyrų pasirašytą Nepriklausomybės Aktą. Tarp kitko priminė, kad mes Rytuose kovojantieji lietuviai, esame Nepriklausomybės kovų partizanų ir savanorių įpėdiniai, ir mums didelė garbė tenka savo krūtinėmis ir ginklu, greta visų Europos tautų, užtverti kelią raudonajam siaubui, kuris gresia Europai ir tuo pačiu mūsų tautai. Be to, bataliono vadas pranešė kariams, kad mūsų tautiečiai Vasario 16 d. proga mus nuoširdžiai sveikina ir per Savitarpinę Pagalbą prisiuntė mūsų batalionui daug vertingų dovanų: šiltų aprangos dalykų, knygų ir kt. Tai rodo, kad Tėvynė neužmiršta savo vaikų, plačiai išblaškytų po Rusijos žemes ir kuo galėdama stengiasi jiems palengvinti sunkų kovos kelią.

Žuvusieji bataliono kariai pagerbti atsistojimu ir vienos minutės susikaupimu. Po kalbos sugiedotas Tautos himnas.

Po to scenoje, papuoštoje Fiurerio, Basanavičiaus, tautine ir Reicho vėliavomis, j. ltn. Č. vadovaujant, buvo atliktas j. psk. M. parengtas poezijos, muzikos ir dainų montažas „Mūsų kelias“. Padainuota keletas tautinių, karinių dainų, padeklamuota eilėraščių ir paskaityta keletas linksmų feljetonų. Pirmą kartą suorganizuotas stygų orkestrėlis neblogai pasirodė. Pakilia nuotaika baigtas minėjimas. Gal būt, prisidėjo prie geros karių nuotaikos ir tai, kad Vasario 16 d. išvakarėse batalionas sėkmingai įvykdė vieną svarbų kautynių uždavinį, be jokių sau nuostolių paėmė daug bolševikų belaisvių, ginklų ir stambų karo grobį.“

(„Kariai Rytuose minėjo Vasario 16“, psk. Juozas Mikštas, „Karys“ 1943.03.06)


X


Iš Vinco vadovaujamame dalinyje tarnavusių karių (vieno jų pavardė buvo Gaidys) esu girdėjęs dar apie vieną kovinį epizodą, kuriame irgi buvo sužeistas Vincas.

Tuomet Vinco dalinio vyrai ruošėsi eiliniam žygiui, kurio kelias ėjo pro pavojingą Gudijos mišką. Norėdamas išsiaiškinti ar tas kelias yra saugus, vadas, kaip ir priklauso, išsiuntė į priekį žvalgybinį būrį, kuriam vadovavo toks labiau paradinis karininkas j. ltn. Litvinas. Net karo sąlygomis baltas pirštines mėgstantis mūvėti Litvinas užduotį atliko atmestinai. Galbūt pabijojo ar tingėjo kiek giliau išžvalgyti vietovę. Ir, kai Vinco jau visas dalinys žygiavo per tą mišką, jie netikėtai užėjo ant NKVD diversantų pasalos. Pasipylė kulkų lietus, ir pirmam aišku kliuvo Vincui, nes, kaip ir visuomet, jis ėjo voros priekyje. Brolį tada sužeidė į krūtinę (bet ačiū Dievui nesunkiai) ir jis krito vietoje.

- Dėdė sužeistas! – sušuko šalia ėjęs karys.

Vincas savo karių tarpe turėjo draugišką pravardę „dėdė“. Nors amžiumi ir nedaug skyrėsi, o už ne kuriuos net ir jaunesnis buvo, jį taip visi ir vadino. Jis nemėgo, kai į jį kreipiamasi oficialiai. Savo kariams jis pats nurodė į jį kreiptis verčiau „dėde Vincai“, nei „Tamste vade“. Kai vyrai išgirdo, kad „dėdė Vincas“ sužeistas, jie puolė ne atgal, ar kur slėptis į priedangą, o visu būriu į priekį, ir keliese supuolę, pasiaukojamai, kas kūnais, kas ugnimi uždengė savo vadą. O likusieji su didžiuliu įniršiu ir drąsa atakavo bolševikus ir tą jų pasalą kaip mat ištaškė į šipulius.

Vincas buvo nepaprastas vadas. Jo kariai net nemirktelėję bet kada buvo pasirengę paaukoti už jį savo gyvybę, nes žinojo, kad jis nedvejodamas padarytų tą patį...


X


“Vokiečių karo vadovybė, matydama mūsų karių sugebėjimus ir narsumą kautynėse, be daugelio kitų pasižymėjimo ženklų, neseniai apdovanojo antrosios klasės Geležiniais Kryžiais šiuos mūsų dalinio karius:

.., j.ltn. Čerskų Vincą, .., (viso 7 karius).

Lai šios pirmosios Geležinio Kryžiaus “kregždės” būna mums pavyzdžiu vykstančiose likiminėse kovose”

(“Karys”, 1944.V.13, Nr.19 (1233), psl. 6, sk. “Mūsų gyvenimas”, j. psk. J. Janulaitis “Narsūs kariai apdovanoti Geležiniais Kryžiais”)


“Lietuvių batalionų vyrai puikiai pasirodė kovoje su bolševizmu. Tai patvirtina įvairūs pasižymėjimo ženklai, puošę jų krūtines. Vokiečių karo ir policinė vadovybė, matydama mūsų karių sugebėjimus bei narsumą per kautynes, be daugelio kitų pasižymėjimo ženklų, apdovanojo juos garbingu Geležinio kryžiaus ordinu. Šį II klasės apdovanojimą gavo leitenantai Vincas Gumauskas, Vladas Ašmontas, jaunesnysis leitenantas Vincas Čerskus, jaunesnysis puskarininkis Antanas Bendoraitis, grandinis Vaclovas Jermolka, eiliniai Mikas Vaičekauskas ir Kazys Čalkevičius.”

(Petras Stankeras “Lietuvių policija 1941-1944 metais“ , LGGRTC, Vilnius 1998, psl. 163)


X


Baigiantis karui Vincas kartu su broliu Kostu, seserim Ona ir motina pasitraukė į Vokietiją, iš kur emigravo Kanadon. Pradžioje kelis metus augino tabaką, vėliau įsigijo alinę Winsor'e ir su šeima bei samdomais tarnautojais ją išlaikė. Pašlijus sveikatai, alinę pardavė. Vincas visada buvo visą mūsų šeimą vienijantis veiksnys.



Vincas Cerskus in Lithuanian cadet uniform

"ATSISVEIKINANT SU J.LTN. VINCU ČERŠKUM

Ginklo draugus ir bičiulius pasiekė skaudi žinia, kad sunkios ligos iškankintas, š.m, kovo 27 d., mirė j.ltn. Vincas Čerškus. Buvo gimęs 1918 m. sausio mėn. 20 d. Baigęs Zarasų gimnaziją ir Karo Mokyklą.

Vincas turėjo tik pirmąjį karininko laipsnį įgytą Lietuvos Karo mokykloje, ir juo puošėsi per visą savo gyvenimą, bet avansavo visuomeniniai, kultūriniai ir intelektualiniai iki pat mirties. Turėtas laipsnis, mūsų sąlygose, buvo simbolis kario nepadedančio ginklus ir nebaigiančio kovą už žmoniškąsias ir tautines vertybes.

Yra niekšiškų laimėtojų, yra didvyriškų pralaimėtojų, ypač didžiųjų pasaulinių įvykių sąvartoje. Tokiais ideologinio sąmyšio laikais skleidėsi Vinco, tada dar labai jauno, gyvenimo kelias. Nežiūrint amžiaus, nepaviliojo Vinco okupanto viliojantieji pažadai, nes, kaip puikiai mokėjęs rusų kalbą, buvo stipriau gundomas už bendraamžius likimo brolius. Vincas išliko pilnutiniu žmogumi, ištikimu savo vidiniam balsui, žmogaus ir kario aukštam pašaukimui.

Lemtingomis dienomis, kritiškiausiose padėtyse prisimename Vincą kaip atkaklų, beatodairiai narsų kovotoją, vadą.

Prasmingas buvo Lietuvos kariuomenės statute kario pavadinimas “kovotojas”. Šis žodis pilniausiai išreiškė jo tikrą paskirtį, nežiūrint laipsnio, aplinkybių, amžiaus ir besikeičiančių gyvenimo sąlygų, kovoti už savo tautos ateitį, už žmogaus išlaisvinimą.

Taip Vincas suprato savo žmonišką pašaukimą. Dramatiškai išsireiškiant, padėjęs kardą, paėmė knygą ir lyrą. Su įprasta energija, be aukštų, rinktinių žodžių, bet atkakliu kasdieniniu darbu stojo į kultūrinio, kūrybinio darbo barus. Suprato, kad kultūrinė kova lieka patikimiausias ginklas su tautos pavergėjais ir stipriausias ryšys su priaugančia karta. Nesidairė toli, bet pradėjo savo šeimos aplinkoje. Būdamas iš prigimties muzikalus, suorganizavo, rėmė ir globojo plačiajai visuomenei gerai žinomą Windsor’o mergaičių kvartetą “Aušra”, kuris pasiekė aukštą meninį lygį ir su koncertais aplankė Pietų Amerikos valstybes, D.Britanija, JAV ir miestus Kanadoje. Jo gretose matome net tris Vinco šeimos narius: dukrą Rūtą, marčią Ireną ir sūnų Andrių - akompaniatorių.

Jau mirties patale būdamas, savo šeimos prašė: “Nepirkite man gėlių, bet tuos pinigus skirkite lietuviškiems reikalams”. Sutikime su šviesios atminties Vinco noru, kad yra daug patvaresnių vertybių, kaip greit vystanti gėlė, į kurias turime kreipti savo ryžtą, išteklius ir darbą. Žinome taipgi, kad yra aukštas reikalavimas pastatyti tautinius reikalus aukščiau už asmeninius. Tai kilnu, ir drauge labai charakteringa Vincui.

Pasimelsti už Vinco vėlę susirinko būrelis jo draugų į Tėvų Marijonų koplyčią Čikagoje balandžio 2 d. Buvęs inžinerijos kuopos prie amerikiečių armijos kapelionas, Vinco bičiulis, kun. Jonas Plankis, atnašavo šv. mišias, kurios buvo jaudinančiai kuklios savo išore, įspūdingos savo vidine jungtimi, susikaupimu, perpildytos nesibaigiančiais prisiminimais drauge praleistų metų. Nuskambėjo Marijos giesmė, nuaidėjo vienuolyno skliautais himno žodžiai, liko gilus, šiltas ir neužmirštamas Vinco prisiminimas.

J.R.”

(“Karys” 1977, Nr.9, psl. 366-7; foto: j. ltn. V.Čerškus kariūno uniformoje)





Up

Previous Turinys - Index Next