Tai buvo taip vadinama II-ros rūšies sargyba, kuriai būtinai turėjo vadovauti karininkas. Žemesnės rūšies sargybose viršininku galėjo būti ir puskarininkiai ar viršilos.

Sargybai pasiruošėme kaip reikiant, ir birželio 14-tos ryte su pilna kautynių apranga išėjome iš kareivinių.

Tada buvome žymiai geriau apginkluoti, negu prasidėjus Vokiečių-Rusų karui: turėjome gerus čekoslovakiškus šautuvus; šovinynuose prie diržo - po 4 pilnas apkabas; kiekvienoje - po 5 šovinius; viena apkaba buvo šautuve, o šeštas šovinys - lizde; šautuvas - būtinai su apnuogintu durklu.

Atžygiavę į sandelių teritoriją pagal visus statutus iš kito dalinio (nepamenu kokio) perėmėme saugomą objektą.

Artilerijos sandelių teritorija buvo gan didelė. Ją juosė aukšta metalinė tvora. Šios, dar caro laikais pagamintos, geležinės tvoros anksčiau saugojo visus Kauno fortus, o vėliau buvo panaudotos ir kitiems Lietuvos kariniams objektams.

Aptvėrime augo labai daug įvairių ir jau gan senų medžių: topolių, liepų, klevų, beržų ir kitokių, o patvoriuose augo krūmai. Išorinėje tvoros pusėje, kas keli metrai stovėjo stulpeliai, prie kurių buvo pritvirtintos lentelės su įspėjančiais užrašais (kad pašaliniams vaikščioti draudžiama, o į pažeidėjus sargyba turi teisę šaudyti, ir panašiais). Tvoroje buvo dveji vartai: didieji vedė į Prancūzų gatvę, o antrieji - į Šančių karių kapinių pusę.

Dalis sandelių buvo įrengta požeminiuose rūsiuose. Rūsių laiptai leidosi prie masyvių užplombuotų durų. Pastarieji sandeliai buvo mūriniai. Bet dar daugiau sandelių buvo mediniuose statiniuose, kurie stovėjo rytinėje dalyje. Sandelių teritorijoje bet koks, ir neprityręs, pažeidėjas galėjo lengvai pasislėpti dar ir todėl, kad ji buvo visiškai neapšviesta. Sargybos būstinė buvo saugomame plote ir skirta ribotam sargybinių skaičiui. Kol karininkai paskirstė pirmąją pamainą (į kurią aš nepatekau) į postus, puskarininkiai mums nurodė, kuriose lovose likusiems išsidėstyti ir ilsėtis iki kitos pamainos.

Kurį laiką buvome laisvi, todėl, išdėlioję savo daiktus, galėjome ilsėtis, žaisti šaškėmis, šachmatais ar šiaip šnekučiuotis, kol kiti stovėjo postuose. Tik privalėjome visą laiką (dieną ir naktį) būti apsirengę. Viena pamaina poste trukdavo 2 valandas.

Mes - jaunesnieji kariai, laiką leidome klausydamiesi vyresniųjų - liktinių puskarininkių pasakojimų. Šie, jau patyrę ne tik karo mokslo, bet ir įvairių kareiviškų gudrybių, postringavo mums, geltonsnapiams, apie būtus ir nebūtus nuotykius, sargyboje pasitaikančius.

Vienas “senis” įtikinamai porino, kas jam nutiko budint kaip tik šitoje sargyboje:

“...naktį, lygiai 12 valandą, staiga, lyg iš po žemių, prieš mane išdygo kažkoks baisus senas kareivis. Jis vilkėjo rusų carine uniforma ir turėjo ilgą barzdą. Tai tas kareivis įsakmiai liepia: “Duok mano pypkei tabokės ir degtukų prisidegti!”. Ir taip beveik kiekvieną naktį! Ir jeigu, neduok Die, atsisakysi - tai griebia tave už gerklės ir smaugia, smaugia, o smaugdamas kvatoja savo bedante kosere, lyg devyni velniai jame tupėtų...”

Daugelis jaunų kareivių šių išgalvotų pasakojimų klausėsi labai patikliai ir kraupo. Aš irgi klausiau, nors ir suprasdamas, kad tai buvo savotiška “seno vilko” gudrybė: taip jis stengėsi mus psichologiškai paruošti, kad visas tas dvi valandas poste būtume budrūs ir akyli - juk ši sargyba buvo labai atsakinga!

Nors tai ir atrodė labai nerimta, bet kiekvienas tuoj pradėjome skaičiuoti, kuriam būtent išpuola ta nelemtoji valanda, kai reiks akis į akį susidurti su tuo “siaubinguoju rusų kareiviu”. (Nieks tada dar net neįtarėme, kad tokia valanda, tik truputį vėliau, mums ir Lietuvai tikrai ateis...) Aš irgi atsiradau tu “laimingųjų” tarpe. Nors mes visi buvome jau ne vaikai, bet kai artėjo naktis, gal būt ne vienas pagalvojome apie tą “caro kareivį”.

Laimingai, be nuotykių atstovėjęs tas dvi “siaubo” valandas, aš grįžau į būstinę ir, kritęs į lovą, greitai užmigau.

Po kelių valandų vėl išėjau į budėjimą. Mano postas buvo tarp dviejų rūsių, netoli tvoros į Prancūzų gatvę. Ramiai iškentėjęs tas “pavojingas” vaiduoklių valandas aš dabar jaučiausi visiškai saugus. Miegas nei trupučio neėmė. Žiūrėdamas į tamsą ir klausydamasis nakties tylos galvojau, kad greitai baigsis mūsų kuopos sargyba ir, grįžęs į dalinį, galėsiu gerai išsimiegoti. Nebuvo dėl ko pergyventi. Nors kaimynystėje ir žvangėjo ginklai, neutralioji Lietuva gyveno savo ramų taikų gyvenimą. “Baigsiu savo tarnybą kariuomenėje puskarininkiu (o mokomoji kuopa tam ir ruošė),- galvojau,- ir galėsiu ramiai tvarkytis savo laisvą civilinį gyvenimą, grįšiu į AMLIT’ą...”

Brėško birželio 15-tosios rytas. Buvo tylu. Tik staiga nei iš šio nei iš to mano taikias mintis nutraukė kažkoks įtartinas šiugždesys krūmuose, už tvoros. Netikėtas garsas išgąsdino. Nejaugi tas baisusis rusų kareivis iš tikro egzistuoja, ir truputį “pavėlavęs” sumanė mane aplankyti?! Neturėjau nei tabokės, nei degtukų... Per nugarą perėjo šiurpas. “Nesąmonė, tai turbūt tik koks paklydęs šuo ar katė?!”, - pagalvojau drąsindamas patį save. Bet, geriau įsiklausęs, išgirdau šlamesį ir kažkokius neaiškius garsus visame patvoryje. Instinktyviai pajutau pavojų. Prisiminiau savo - sargybinio pareigas ir statutą.

- Nestreliatj! -iatj!-iatj! - iš už tvoros pasigirdo rėkiantys rusų balsai. Daug balsų - daug rusų! Nesupratau, kas čia, po velniais, darosi?! Tuo metu, išgirdę šūvį ir riksmus, iš būstinės iššoko visa sargybos pamaina ir bėgo į mano pusę.

Taip mūsų akyse prasidėjo Lietuvos okupacija. Ne be vieno šūvio, bet deja tik į orą... Tuo momentu dar nežinojau, kad tai buvo mano pirmasis šūvis bolševikų kare prieš Lietuvą. Kare, kuris tęsiasi iki šiol ir, turbūt, baigsis tik tada, kai paskutinis rusų kareivis, enkavedistas, ar eilinis “stukačius” apleis Lietuvą. Kada tai bus?...

Kol sargybos viršininkas ir kiti kariai atbėgę aiškinosi kas atsitiko, deja, prie vartų jau buvo prigūžėję pilna siauraakių okupantų su savo vadais, ir su savo ginklų buožėmis daužėsi į vartus. Kaip barbarai, stovėdami prie Europos centro vartų ir akiplėšiškai įrodinėdami, kad “Jevropa - naš obščyj dom!” (“Europa - mūsų bendri namai”), nematė ar nepažino, kad panosėje buvo įtaisytas skambutis, kurį nuspaudus šeimininkas, - šiuo atveju sargybos viršininkas,- tuoj pat prisistatytų, be laukinio elgesio ir bereikalingo triukšmo.

Sargybos vadas greitai paskambino į štabą, iš kur gavo negarbingą ir nemalonų įsakymą, kad gen. V.Vitkausko parėdymu Lietuvos kariai privalo nedelsiant įsileisti rusus ir, perdavę jiems amunicijos sandelių apsaugą, ramiai sugrįžti į kareivines.

Įleisti rusų vadai elgėsi kaip tikri šeimininkai. Pirmiausia iš mūsų karininko įžūliai pareikalavo aprodyti jiems saugomus sandelius ir sargybos būstinės patalpas. Kai viską parodė, sargybos vadas mus išrikiavo ir išsivedė iš sandelių teritorijos. Aplink, visu patvoriu stovėjo daugybė Sovietų armijos karių. Anksčiau tokių net nebuvau matęs - beveik visi jie buvo juodi ir siauraakiai.

Einant pro geležinkelio rampą, ir ten jau stovėjo pilna okupantų kariuomenės su tankais ir raitu. Jie jau krovėsi nuo vagonų-platformų savo varganą mantą.

Štai taip mums, išdidiems Lietuvos Respublikos kariuomenės kariams pirmąjį kartą teko pajusti tą išdavystę ir pažeminimą, kai svetima azijatiška driskių kariuomenė mūsų šalyje šeimininkavo, kaip savo namuose, o mes vykdydami išdaviko generolo Vinco Vitkausko įsakymą, turėjome juos “svetingai sutikti”, nors turėjome gynybai paruoštus ginklus.