Po tokios, palyginus, nesunkios kelionės pėsčiomis, už maždaug 20 kilometrų nuo Suksukano, vakare mes pasiekėme kitą lagerį. Jis gerokai skyrėsi nuo ankstesnių. Kanjono lageris buvo nedideliame slėnyje, iš abiejų pusių apsuptas kalnų virtinės. Civilių gyvenvietė buvo išsidėsčiusi vieno didelio kalno papėdėje ir buvo visai arti lagerio. Slėnyje maži, (kokie aštuoni) nameliai - barakai buvo išmėtyti be jokios tvarkos ar simetrijos. Jie buvo visiškai tušti. Nesimatė didelių spygliuotų tvorų, ir buvo likę tik du sargybos bokšteliai ("vyški"). Atvykę čia pasijautėme, lyg būtume laisvai samdomi civiliai ar kokie aukso ieškotojai. Po pavergtųjų tautų budelio mirties, mes staiga patyrėme reikšmingą posūkį Gulago kalinių gyvenime.

Su gera nuotaika ir viltimi kibome prie įsikūrimo darbų, kurie užtruko iki gilios nakties. Iškrovėme roges, ir viską sunešiojome į lagerį. Čekistai paguodė, kad ir likę du sargybos bokšteliai bus nugriauti, nes jau tokios griežtos sargybos nebebus. O "vachtoje" įsikurs darbų skirstytojas (iš kalinių) bei kontrolierius - vienas iš enkavedistų, tvarkai palaikyti.

Iš ryto, iki 10 valandos visi linksmais veidais džiaugėmės šia netikėta laisve. Vėliau atėjo civiliais rūbais apsirengęs, apie 40 metų vyras, kuris mums prisistatė, kaip darbų vykdytojas.

- Kto iz vaz nariadčik lageria? (Kas iš jūsų yra lagerio darbų skirstytojas?) - paklausė šis, gan malonaus veido civilis.

Eugenijui Petrovui priėjus arčiau, darbų vykdytojas įteikė jam būtinų atlikti darbų sąrašą, o pats pasišalino. Tai buvo kažkas neįtikėtino - kaliniai patys turi spręsti, kur, ką ir kaip turės dirbti!

Iš kalinių, patys išsirinkome savivaldą - kalinių tarybą, kuri laisvanoriškais pagrindais, bet atsižvelgiant į sugebėjimus paskirstė įvairius darbus.

Vėliau, po kokių poros dienų atvyko ir civiliai darbų vykdytojai, kurie vėliau vadovavo darbams.

Petrovo dėka Kanjone aš buvau "paaukštintas". Skirstydamas į darbus bei pareigas, Eugenijus man pasiūlė garbingą "Kanjono arklidžių vedėjo" ("Zavedujuščij po koniušne") postą. Aš su džiaugsmu priėmiau šį pasiūlymą, nes nuo mažens mėgau gyvūnus, o ypač šiuos keturkojus žmonių draugus. Į lagerį buvo atgabenti keturi žemaūgiai, jakutiški arkliukai. Panašūs į žemaitukus, bet patvarūs atšiauriose sąlygose ir tinkami laipioti po kalnus. Jiems laikyti jau anksčiau buvo pastatytos arklidės. Mano atsakomybei bei valdžiai dar buvo priskirti keturi vežikai bei vežimai, rogės ir kiti padargai. Visi keturi vežikai buvo politkaliniai iš Vakarų Ukrainos, buvę ūkininkai. Vienas iš jų buvo arklininkas - prižiūrėtojas. Lietuviai, kažkodėl, šio darbo nenorėjo.

Suformavus tokią puikią komandą visi patraukėme į savo naują darbą - arklides, esančias kalnų slėnio apačioje, apie 700 metrų toliau nuo gyvenvietės. Neaukštame pastate, viename gale buvo nedidelė patalpėlė - kontora. Toje kontoroje mes visi penki ir gyvenome. Kitame gale buvo gardai keturiems arkliukams bei vieta pašarui laikyti. Mūsų puikūs "ristūnai" čia jau stovėjo.

Arklidžių darbas prasidėdavo anksti ryte, apie 5-tą valandą. Vežikai su medinėmis statinėmis vežėčiose privalėjo išvežioti vandenį į virtuvę, po lagerio barakus, bei aprūpinti juo aplinkinių gyventojų namus. Tais pačiais arkliukais vežiojome maistą į kasyklas bei lagerį, bei įvairius kitus reikmenis. Vandenį vežikai kibirais semdavo iš giliame upelyje iškastos duobės. Siauroje tarpukalnėje esantis natūralus gėlo vandens rezervuaras prisipildydavo iš tirpstančio sniego, tekančio nuo kalnų. Žiemą rogėmis vežiodavome sniegą, supjaustytą gabalais. Tad vandens niekados netrūko.

Beveik visą dieną mūsų nenuilstantys arkliukai į gana aukštą papėdę tampydavo pilnas vandens statines. Dažnai tekdavo subarti vežikus, kurie tingėdami eiti, atsisėsdavo ant statinių.

Mano pareigos buvo pašarais aprūpinti arklius, paskirstyti transportą po objektus bei aprūpinti vežikus pakinktais bei kitais padargais.

Kanjono lageryje mums jau buvo leista vaikščioti be sargybos. Dažnai vienam tekdavo nueiti į lagerį ar į gyvenvietę.

Vieną dieną, neturėdamas ką veikti, nutariau nusileisti tarpekliu žemyn, toliau už tos vietos, iš kurios sėmėme vandenį. Beeinant vienoje to tarpeklio pusėje, aukštai, pamačiau šviežiai nuslinkusį žemės sluoksnį, kuriame, maždaug pusė metro nuo skardžio paviršiaus buvo atsivėręs kažkokių baltų iškasenų klodas. Apsidžiaugiau, kad užtikau kalkes, nes man kilo pažangi "persitvarkymo" idėja. Nieko nelaukęs, nuskubėjau atgal į savo arklides, kurios buvo už kokio pusantro kilometro. Pasiėmiau trumpakotį kastuvėlį su kibiru ir sugrįžau prie savo radinio. Bet į statų šlaitą buvo neįmanoma įkopti; tad ėjau tolyn, kol radau lėkštesnį krantą. Kabindamasis krūmų bei medžių, vos ne vos užlipau ant skardžio, ir iš viršaus priėjau mano atrastą kalkių gyslą. Nuo viršaus boluojantį sluoksnį buvo galima pasiekti ranka. Prie krašto atsiguliau ant pilvo. Viena ranka kiek žemiau klodo laikiau kibirą, o kita, darbuodamasis kastuvu, nesunkiai prikasiau kalkių. Pripildytas artipilnis kibiras pasidarė pakankamai sunkus. Nuvargus rankai, iškėliau, ir su dideliu pasitenkinimu, kad tuojau galėsiu įgyvendinti savo sumanymą, nuskubėjau į arklides. Mintyse jau įsivaizdavau, kaip mane už iniciatyvą pagirs arklininkas, vežikai, "nariadčikas", o gal net ir kas ir iš lagerio administracijos pastebės…

Kol arkliai ir vežikai dirbo, aš atsineštas kalkes sumaišiau su vandeniu ir, užvyniojęs ant šluotos koto skudurą, pradėjau baltinti arklidžių sienojus (kurie buvo iš apvalių rastų), kad šviesesnis ir švaresnis būtų mūsų darbščiųjų keturkojų būstas. Išdažius sienas, pamaniau, kad ir lubas būtų neblogai nubaltinti. Kai įpusėjau, pamačiau, kad pritrūks kalkių. Iki vakaro norėjau viską pilnai užbaigti, kad mano bendradarbiai grįžę išvystų galutinį rezultatą.

Atėjęs prie "savo" klodo, vėl užsiropščiau tuo pačiu keliu. Šį kartą pripildytą kalkėmis kibirą sugalvojau palengva nuleisti į apačią. Tam tikslui buvau atsinešęs virvines vadeles. Jau beleidžiant, staiga užgirdau kažkokį keistą šniokštimą. Pradžioje pamaniau, kad jį skleidžia žemyn leidžiamas kibiras, besibrūžindamas į statų skardį. Išsigandęs, kad taip kibirą galiu išversti, užkėliau jį ant skardžio. Prisėdau pailsėti. Iškėlus kalkes tas į urzgimą panašus garsas kažkodėl nesiliovė, o dar sustiprėjo. Kai pastatęs kibirą, už nugaros aiškiai užgirdau šakų traškesį, iš karto atsisukau. Ant skardžio augo stlaniko krūmokšniai ir "morožkos" uogynai. Nors buvau jau gerokai nuvargęs, atsistojau ir priėjau arčiau, pasižiūrėti, iš kur sklinda tie keisti garsai. Tarp tų krūmų, tiesiai priešais save išvydau didelį gauruotą kalną, kuris sujudėjo ir staigiai atsisuko. Tai buvo didžiulė rudoji meška. Ji porą sekundžių gan nemaloniai nustebusi spoksojo į mane ir, garsiai suurzgusi, jau ruošėsi stotis ant užpakalinių kojų. Supratau, kad toks žvėries judesys reiškė, kad jis rimtai ruošiasi dvikovai. Rudoji čia, matyt, dažnai gardžiavosi uogomis. Gaila, bet Kolymos meška nežinojo su kokiais taikiais ketinimais aš buvau netyčia įsibrovęs į jos valdas. Nuo skardžio aš čiuožiau ir riedėjau lyg koks rąstigalis, kartais atsitiktinai užsikabindamas už kokio pavienio krūmokšnio. O meška šlaito viršuje, stovėdama ant visų keturių, ramiai sau stebėjo kol aš atsidūriau tarpeklio dugne, prie pat ūpelio. Kibiras su kastuvu pasiliko ant šlaito.

Atsikvošėjęs, jau sumečiau, kaip pabėgsiu slėniu, bet to nereikėjo. Meškos šlaito viršuje jau nesimatė ir nesigirdėjo. Ji, matomai, apuosčiusi mano kalkes lėtai nulingavo į netoliese glūdinčią girią. Dar kiek pagulėjęs, kol pilnai atsigavau nuo patirto strioko, aš laimingai sugrįžau į arklides. Kibiras su kalkėmis ir kastuvėlis pasiliko.

Vakare grįžę vežikai, kaip ir tikėjausi, buvo maloniai nustebinti "pertvarkytomis" arklidėmis. Aš jiems tų gerų įspūdžių "negadinau", ir nieko nepasakojau apie mešką.

Paslaptis išaiškėjo kitą rytą, kai arklininkas pasigedo kibirėlio, kurį naudojo arkliams girdyti. Be to ir mano apdaužyti šonai, bei pasturgalis, gerokai skaudėjo... Teko jiems viską papasakoti. Mane užjausdami, jie dviese nuėjo į tą nelemtą vietą ir atnešė paliktą inventorių. Sakė, kad apie kibirą bei kastuvą matė daug meškos pripėdinta. Bet mano išsvajota "šlovės valanda" tuo dar nesibaigė.

Kai ryte vežikai nuėjo kinkyti arklių, tas švarumas jau buvo pasikeitęs. Ten kur pasiekė gyvuliai, kalkių nebuvo nei ženklo, o aukščiau jos netikėtai pagelto. Daug juoko draugai turėjo iš mano nuotykio su meška, bet dar labiau jie prisijuokė, kai gerieji arkliukai visas "kalkes" nuo sienų nulaižė.

Pradžioje niekas nesuprato ir negalėjo paaiškinti, kodėl tos "kalkės" pageltonavo. Pasirodo, kad tai būta ne kalkių, o sieros ir gipso mišinio, kurio skonis mano "ristūnams" labai patiko. Apie tai man paaiškino vienas civilis geologas, vėliau užėjęs į arklides. Aš jam pasiguodžiau, kad labai bijau, kad mano arkliukai dabar nenugaištų.

- Neperežyvaj! (Nesisielok!) - pasakė jis nusijuokęs. - Jeigu jie laižė, vadinasi tai reikalinga jų organizmui. Ši siera yra susimaišiusi su gipsu, todėl arkliams tikrai nepakenks.

Ačiū Dievui, kad jis buvo teisus.

Lageris tuo metu jau nebuvo taip griežtai saugomas, kaip prieš Stalino pakasynas. Zona bei civiliniai ir administraciniai pastatai buvo netoli vieni nuo kitų, vieno didelio kalno papėdėje. Šiame kalne buvo horizontaliai iškastos šachtos, kuriose dirbo mano likimo broliai. Čia jie kasė kobaltą – metalą labai reikalingą teroristų imperijos karinei pramonei. Man jau neteko nei dirbti nei lankytis šiose kasyklose. Aš gi buvau "Zavedujuščij po kaniušnie".

Po kelių mėnesių ramaus gyvenimo Kanjone, visas mūsų lageris vėl buvo išvejamas į kitą vietą. Tik šį kartą priežastis (jeigu ji tikra) - kita. Šiame kalne, prie kurio buvo įrengta mūsų zona, geologai, neva, atrado beveik visą Mendelejevo lentelę. Į mūsų vietą, atseit, turėjo atvežti kariškius - darbo statybos batalioną ("strojbat").