Prieš Šv. Velykas pilnutinai suformavus 7-tąjį lietuvių savisaugos batalioną, mus traukiniu išvežė iš Lietuvos.

Tuo metu mano brolis Jurgis Čerškus jau buvo priverstinai mobilizuotas, ir savisaugos batalionų štabe (esančiame Laisvės alėjoje, Pažangos rūmuose) dirbo raštininku. Jis, kaip ir daugelis mūsų kartos kauniečių, neturėjo didelio pasirinkimo. Okupavus šalį, kaimo jaunimui Lietuvoje visada buvo žymiai lengviau pasislėpti nuo priverstinio darbo ar tarnybos svetimoje kariuomenėje. Šauktinio amžiaus miestiečiams, ir ypač tiems, kurie neturėjo artimų giminių kaime, tai buvo gana sudėtinga. Tik dėka savo gerų ryšių Kauno sportininkų bendruomenėje, Jurgis nebuvo išvežtas darbams į Vokietiją, ir neatsidūrė Rytų fronte.

Tiesa, pradžioje Jurgiui pavyko įsidarbinti buhalteriu Kauno spirito gamykloje “Stumbras”. Kartą, pakeliui į darbą, Vytauto prospekte, ties Karo ligonine, jis išgirdo gražią rusišką dainą. Seną jūreivišką baladę gailiai ir ilgesingai dainavo kažkoks rusų karo belaisvis. Karo pradžioje sovietų belaisvius vokiečiai laikė ligoninės kieme, kur miesto centre buvo gan didelė teritorija, aptverta aukšta mūrine tvora. Jurgis, išgirdęs dainą, kurią galbūt kažkada net girdėjo iš mūsų mamos, sukluso, ir nieko per daug nesvarstydamas, staigiai švystelėjo per tvorą savo kuklų pietų lauknešėlį. Maistas karo metu buvo brangus deficitas, ypač mieste gyvenantiems ir menkas pajamas turintiems žmonėms. Mūsų šeima buvo priskirtina būtent šiai kategorijai. Nežiūrint visų sunkumų, mama kas rytą paruošdavo Jurgiui sumuštinių ar ką nors panašaus, kad tas per pietų pertrauką turėtų ką įsidėti į skrandį. Permetęs savo pietų davinį Jurgis netikėtai išsitiesė ant šaligatvio. Mėgindamas pamatyti, ar jo dovana pasiekė adresatą kitoje tvoros pusėje, Jurgis net nepastebėjo, kaip prišokęs vokiečių žandaras šautuvo buože jam tvojo per sprandą. Už savo gerą širdį Jurgis tuokart atsipirko tik guzu ir grasinimais būti suimtas.

Jo gerą draugą, taip pat kauniškį, plaukiką, (man atrodo Kostkevičių) vokiečių okupacinė valdžia priverstinai mobilizavo tiesiai iš jo paties vestuvių, ir su antruoju savisaugos batalionu išsiuntė į Lenkijos miestą Liubliną. Tada kaip tik buvo ruošiamas Velykinių siuntinių, kuriuos savanoriškai sunešė Kauno gyventojai, siuntimas lietuvių kariams. Jurgis paprašė savo viršininkų, kad jam leistų, kaip palydovui, dalį siuntinių nugabenti į Liubliną. Taip jis norėjo aplankyti savo draugą. Štabo vadovybė jo prašymą patenkino. Tam tikslui buvo išskirtas atskiras vagonas, kurį prikabino prie mūsų ešelono, vykstančio ta pačia kryptimi, pro Liubliną į Ukrainos miestą Vinicą.

Atvykus į Vinicą, mus išlaipino iš traukinio ir autobusais išvežiojo po išsidėstymo vietas. Taip 7-tasis lietuvių savisaugos batalionas buvo dislokuotas Besarabijoje, prie Vakarų Ukrainos-Moldovos pasienio. Pradžioje aš patekau prie miestelio Haisin (“Hajsyn”), kuriame, kiek atsimenu, įsikūrė ir bataliono štabas. Čia mes buvome paskirti saugoti rusų karo belaisvius, kurie dirbo atviroje akmenų skaldykloje, esančioje prie pat Bugo upės kranto. Jų paruošta skalda buvo skirta strateginio kelio Berlynas-Maskva (“Durchangsstrasse IV”, “DG IV”) statybai. Mūsų sargybos postas buvo aukštai, ant stataus kranto viršaus, iš kur galėjome stebėti žemai apačioje dirbančius belaisvius. Atvirame karjere vyko ir skaldos sprogdinimo darbai, kurių saugumą mes taipogi padėjome užtikrinti.

Neužimti ypatingu saugojimu nei budrumu, iš nuobodumo bei monotonijos, kartais mes prisigalvodavome keisčiausių būdų, kaip sutrumpinti savo budėjimo laiką. Kartą su tarnybos draugu, eiliniu Mykolu Visockiu, paprasčiausiai blevyzgojom. Jis buvo prisėdęs ant akmenų, o priešais jį stovėjau aš. Abu, abejingai žiūrėdami sau po kojomis į ant žemės ropinėjantį vabalą, kažkodėl susigalvojome jį linksmai “apdainuoti”:

...mačiau vabalą be kojų,

išmindžiojo vasarojų...

Įsijautęs į šią “vabalinę” improvizaciją, ir norėdamas jai suteikti tam tikros, papildomos “judesio išraiškos”, aš savo ginklo vamzdį nukreipiau į tą vabzdį ir, atseit taikydamasis, dainavau toliau. Abu su Mykolu buvome gerokai atsipalaidavę ir įsijautę į tą kvailą “pramogą”, kai kaip tik tuo momentu nuaidėjo šūvis. Mykolas staigiai abiem rankomis griebėsi už akių ir nuvirto ant žemės. Net nespėjau susigaudyti kas čia įvyko, kai tuoj pat gavau smarkų smūgį per sprandą. Netoliese stovėjęs kitas mūsų pamainos sargybinis, eilinis Zigmas Poškaitis (aukštas, lieknas jaunuolis, apie 19 metų amžiaus), pamanęs kad aš kėsinuosi nupilti Mykolą, šoko jį ginti. Pribėgo ir gerokai tvojo man savo šautuvo buože per kuprą (gerai, kad ne per galvą, nes šalmų mes tuomet dar nenešiojome). Negalėjau aš dėl to ant jo pykti, nes jo vietoje, gal ir pats būčiau taip pasielgęs. Vėliau viską visi trys ramiai išsiaiškinome, ir mūsų viršininkai apie tai nieko nesužinojo.

Mykolui į akis pateko kulkos suskaldyto žvyro dalelės. Vėliau felčeriui jis pasiaiškino, kad susižeidė pats, kai per arti priėjo, žiūrėdamas kaip kūju skaldomi akmenys. Gavo lašų, ir tas paraudimas greit praėjo. Kalčiausias šioje situacijoje, žinoma, buvau aš, nes neatsargiai elgiausi su savo ginklu, kurio saugiklis nebuvo užspaustas. Ačiū Dievui, kad tas mano netyčia prie Būgo paleistas šūvis, net vabalo nekliudė; kai gal net tą pačią akimirką, bet kitur, panašus įvykis pasibaigė tragiškai...

Užbėgant vėlesniems įvykiams už akių, galiu pasakyti, kad abu mano tarnybos draugai iš 7-tojo bataliono po visų velniavų išliko gyvi, ir išvengė kitų tragiško likimo. Mykolas Visockis išgyveno karą ir vokiečių okupaciją. Jis tyčia rūkė arbatą, tam, kad dėl tariamų sveikatos sutrikimų būtų kuo greičiau išsiųstas namo, į Lietuvą, gydytis. Bet likimas tokių apgaulių nemėgsta. Lietuvoje jis įsidarbino geležinkelio darbininku. Atkabinėdamas ar sukabinėdamas vagonus, Mykolas neteko vienos kojos, ir tuomet jau tapo tikru invalidu.

O Zigmą Poškaitį kartu su vienu puskarininkiu kuopos vadas išsiuntė į Vakarų Ukrainą atvežti bataliono pašto siuntos. 7-tas batalionas tuo metu jau buvo perdislokuotas kažkur prie Volgos, už Charkovo. Kai Zigmas su puskarininkiu sugrįžo į Charkovą, savo dalinio jie jau negalėjo pasiekti. Rusai buvo pralaužę frontą, ir visi mūsų vyrai traukėsi Charkovo link. Tuomet tas puskarininkis pasakė, kad jie čia nelauks. Jis greitai iš vokiečių išsirūpino maisto kortelę, ir gavo leidimą grįžti į Lietuvą, kur, atseit, turėjo ir batalionas susirinkti. Taip jis aiškino vokiečiams.

Prie Haisino ilgai neužsibuvome. Iš ten mus perkėlė prie kito pasienio miestelio Tulčin (“Tulcyn”), kur vykdėme rusų karo belaisvių stovyklos sargybą. Greta lietuvių bataliono šiame mieste buvo dislokuotas ir žymiai gausesnis rumunų junginys. Kartą man teko iš arčiau pažinti neįprastas Rumunijos armijos “tradicijas”.

Vieną vakarą (apie 23-čią valandą), su šautuvu ant peties, ėjau užbaigęs savo budėjimo pamainą, atsipalaidavęs, pro vietą, kur prie vartų budėjo vienas rumunų dalinio kareivis. Nieko blogo neįtardamas, iš įpročio išsitraukiau cigaretę ir žingsniuodamas prisidegiau ją savo žvilgančiu metaliniu žiebtuvėliu – “benzinka”. Rumunų sargybinis, kaip mat sureagavo į mano neapgalvotą veiksmą. Nukreipęs savo šautuvo vamzdį tiesiai į mane, jis pareikalavo sustoti:

- Halt!

Aš net žado netekau, kai jis iš rankų, kaip koks įžūlus vagis, išplėšė mano mėgiamą “benzinką”, ir, kažką aiškindamas rumuniškai, nuvijo mane šalin. Nieko negalėjau padaryti prieš atsuktą ginklą. Mane ne tiek įskaudino kažkokio menkniekio praradimas, bet tai, kad mano – lietuvių kario savigarba buvo paminta. Perpykęs ir susikrimtęs sugrįžau į savo dalinį, ir apie sutiktą plėšiką papasakojau tarnybos draugams. Vyrai patarė tuč tuojau nueiti į rumunų dalinio dislokacijos vietą, ir pranešti jų vyresnybei apie įvykusį incidentą. Kitą rytą taip ir padariau. Drauge su manim pasisiūlė eiti kitas karys. Koks konkrečiai – dabar negaliu atminti. Buvau nusiteikęs ryžtingai. Turėjau įrodymą. Kitame mano kumštyje pasiliko originalaus žiebtuvėlio dangtelis.

Prie rumunų kareivinių vartų mus mandagiai išklausė budintis karininkas. Netrukus buvo atvestas ir nusikaltęs kareivis. Jis nenorom grąžino mano “benzinką” ir atsiprašė. Po to jis buvo nuvestas prie netoliese, tame pačiame kareivinių kieme, pastatyto “ožio”. Čia pat, mūsų akivaizdoje, jam buvo priverstinai numautos kelnės, ir, jėga prispaudus besipriešinantį prasikaltėlį prie “ožio”, atlikta vieša egzekucija. 10 kirčių odiniu bizūnu (kurių galuose buvo švininiai svareliai!) - tokia buvo rumunui skirta bausmė.

Tulčine teko patirti vieną atsitiktinį susitikimą, kurio neužmiršiu visą gyvenimą, nes jis man padarė sukrečiantį ir gilų įspūdį.

Nepriklausomoje Lietuvoje mes jau buvome kažkiek girdėję apie badą Ukrainoje - Rusijos bolševikų įvykdytą genocidą prieš ukrainiečių tautą, kuris dar vadinamas visiems žinomu “Holodomor” vardu. Nors Ukraina Didžiosios Kunigaikštystės laikais ir priklausė Lietuvai, bet tas Sovietų komunistų dirbtinai sukeltas badas, derlingiausiose Europos žemėse, kurias kažkada valdė mūsų kunigaikščiai, man atrodė tolimas ir labai miglotas įvykis. Mes – lietuviai kariai, ne savo valia po tiek metų vėl atsidūrę čia, Vakarų Ukrainoje, net nenutuokėme, kas čia įvyko dar visai neseniai, tik prieš devynis-dešimt metų.

Kartą su keliais tarnybos draugais, gatvelėje, netoli namo, kuriame buvo mūsų kareivinės, prisėdome ant suoliuko, parūkyti. Kalbėjomės apie kažką, dairėmės į žmones, žodžiu – mėgavomės savo laisvu nuo budėjimo laiku. Iš kažkur, visai netikėtai prie mūsų priėjo žila, kokių 70-75 metų senutė, ukrainietė. Ji mandagiai pasisveikino, ir paprašė papiroso. Mes, žinoma, neatsakėme pavaišinti, ir dar pridegėme. Ji tuoj pat prisėdo prie mūsų, ir nervingai užsitraukė dūmą, taip, kaip paprastai daro tik tikri rūkoriai. Pirmiausiai mus nustebino, kad tokia senyva moteris apskritai rūko tabaką. Tais laikais tai nebuvo įprastas vaizdas, ypač viešumoje. Todėl, norėdamas pirmas pralaužti tylos ir nepasitikėjimo barjerą, aš jos pusiau juokais paklausiau:

- Kam jums tokiame amžiuje rūkyti?

- O kiek man duotumėt metų? – paklausė žilagalvė, profesionaliai išpūsdama dūmą.

- Na, spėju, kad jums tikrai jau virš septyniasdešimt,- atvirai pasakiau, nevyniodamas į vatą.

- Klysti vaikeli. Man dabar eina tik trisdešimt aštunti…

Turbūt būtume perdaug nekreipę dėmesio į tą skurdžiai apsirengusią kaimietę, parūkę, ir nuėję savais keliais, jeigu ne jos priekabus noras išsikalbėti. Kai ji prakalbo, aš iškart pastebėjau, kad su ja kažkas netvarkoj. Man pasirodė, kad ji buvo vienas iš tų žmonių, kuriems šiek tiek “ne visi namie”, arba, kaip dabar mėgsta sakyti jaunimas – kiek “pavažiavęs stogas”. Tokie žmonės, kaip paprastai, nelabai kreipia dėmesio, ar juos kas klausosi, ar tik nuduoda, kad klausosi. Jiems yra svarbiau, kad gali išsikalbėti, išsipasakoti savo bėdas, nors kokiam, kad ir pirmam sutiktam žmogui. Jinai nebuvo visiškai stačiokiška ir nemandagi, kaip, dažniausiai elgiasi visiškai išprotėję žmonės.

Pamačiusi, kad mes nelabai tikime jos perdėtu “jaunumu”, ji paklausė, iš kur mes. Aš, kaip geriausiai iš mūsiškių mokėdamas rusų kalbą, jai paaiškinau, kad mes nei vokiečiai, nei rumunai, o lietuviai. Pajutusi pagarbą bei palankumą, ji pradėjo tarmiškai dėstyti savo bėdas. Mums beliko tik klausytis ir linkčioti.

Ji pasakojo apie baisų badmetį, kuris “ištiko” jos kaimą ir visą komunistų okupuotą Ukrainą 1932-1933 metais. Tas specialiai bolševikų sukeltas badas per 8 mėnesius nusinešė nuo 7,5 iki 11 milijonų ukrainiečių gyvybių. Tada per vieną minutę iš bado mirdavo vidutiniškai 17 vyrų, moterų ir vaikų, per valandą – 1000, o per dieną iki 25000. Kolchozuose javų laukai dieną-naktį buvo saugomi enkavedistų, tam tikslui specialiai pastatytuose sargybos bokšteliuose. Darbštiems, doriems ukrainiečiams buvo griežtai uždrausta ne tik valgyti jų pačių laukuose bei aruoduose pūvančius grūdus, bet ir keliauti iš savo kaimo kitur. Tais metais, kai iš bado mirė milijonai “tarybinių žmonių”, Rusijos komunistai eksportavo Vakarų šalims jų užaugintą duoną (virš 1,7 milijono tonų kviečių per metus!), už kurią gaminosi ginklus, papirkinėjo užsienio politikus, plėtė šnipų ir padlaižūnų tinklą, ruošėsi užkariauti Lietuvą bei likusį pasaulį…

Ta moteris pasakojo tik tai, ką pati matė ir išgyveno. Ji papasakojo savo kaimo žūties istoriją. Ji vienintelė iš to kaimo išliko gyva. Taip jai, matyt, buvo skirta. Gal tam, kad paliudytų. Jos išlikimo kaina buvo neapsakomai žiauri ir nežmoniška. Nėra pasaulyje motinos, kuriai tokia patirtis praeitų be pėdsakų.

Netoli jų kaimo buvo kažkokia cukrinių runkelių perdirbimo gamykla, ar kažkas panašaus. Alkani kaimiečiai pavieniui ir būriais mėgino eiti prie tos gamyklos, kur lauke puvo sukrautos runkelių išspaudos – niekam netinkamos gamybos atliekos. Išbadėję ukrainiečiai mėgino prieiti prie tų atliekų krūvos, bet “kacapų” kareiviai neprileido, šaudydami į žmones…

Vieną dieną, atsimenu, budėjau prie išorinės belaisvių stovyklos ribos, kuri buvo prie kukurūzų lauko. Dar neatbuvus savo dviejų valandų budėjimo sargyboje, mane netikėtai iškvietė į dalinio štabą. Ten kuopos vadas, kapitonas Jonas Semaška perskaitė įsakymą, kad "Savisaugos batalionų štabo įsakymu", aš esu grąžinamas į Kauną. Labai apsidžiaugiau, kad grįžtu į Lietuvą, į namus, nes sklido gandai, kad mūsų batalioną ruošiasi perkelti į priešakines Rytų fronto linijas, į Ostrogožską, prie Dono, kur vyko nuožmios kautynės. Dalinio vyrai su neslepiamu pavydu palydėjo mane iki mašinos. O vėliau, iš Vinicos į Kauną važiavau geležinkeliu, tuo pačiu keliu, pro Liubliną. Man buvo įteiktas tarnybinis bataliono vado paketas, kurį privalėjau pristatyti į Kauną. Į Šančius, 9-tojo savisaugos bataliono sveikstančiųjų kuopą turėjau pristatyti ir vieną mūsų dalinio kareivį, susirgusį venerine liga. Visą kelią mane graužė nežinomybė, kokia yra tikroji mano perkėlimo priežastis. Slėgė negera nuojauta, todėl kelionė namo nebuvo perdaug linksma.

Mano atlydėtas kareivis iškart paspruko, kai mūsų traukinys sustojo Kauno geležinkelio stotyje. Aš net nesiruošiau jo saugoti ar vaikiotis. Man pasiliko tik jo dokumentai, kuriuos pristačiau į bataliono štabą. Apie dezertyravusį ligonį ten sureagavo gana abejingai: (“pabėgo – tai pabėgo...”).

Greitai atlikęs visas pavestas užduotis aš skubiai nuvažiavau namo. Čia manęs laukė skaudi žinia. Žuvo Jurgis. Likimo ironija, kad buvęs geras plaukikas, jūrininkas, žuvo ne jūroje nuo viesulo, net ne nuo stipraus vėjo, o nuo menko Vėjelio...

Kai mudu išsiskyrėme Liubline, brolis pristatė Velykines dovanas ir aplankęs draugą (jeigu neklystu - plaukiką Kostkevičių), sutiko jam padaryti lemtingą paslaugą. Tas karys paprašė Jurgio, kad šis vieną mėnesį pakeistų jį tarnyboje. Brolis mielai sutiko. Susitarus su bataliono vadovybe ir gavus leidimą iš štabo Kaune, jaunikis išskubėjo pas savo jaunąją, medaus mėnesiui, o Jurgis pasiliko Liubline, amžiams. Jis krito vietoje nuo atsitiktinai paleistos draugo kulkos. Žuvo dėl to, kad kitas to dalinio karys, pavarde Vėjelis, tuo metu kartu ėjęs sargybą, neatsargiai elgėsi su savo užtaisytu ginklu.

Jurgis kareivinėse stovėjo prie praverto lango ir griežė lūpine armonikėle, kai tuo tarpu lauke buvęs Vėjelis valė savo šautuvą. Vėjeliui matyt nelabai patiko tas Jurgio muzikavimas, ir jis liepė broliui nutilti. Kai šis, nekreipdamas dėmesio, grojo toliau, Vėjelis pusiau juokais nusitaikė ginklą į brolį ir paspaudė gaiduką. Per aplaidumą, vamzdyje dar buvo likęs neišimtas šovinys. Kulka perskrodė Jurgiui gerklę ir išėjo per pakaušį. Jis mirė vietoje. Supratęs, ką padarė, Vėjelis tuoj pat užtaisė ginklą ir nukreipė jį į save. Tik laiku prišokę kiti kareiviai išgelbėjo jį nuo savižudybės.

Jurgis Čerškus, kaip lietuvių karys žuvęs tarnyboje, buvo palaidotas Liubline, pagal visus tuo metu galiojančius statutus. Kapo, žinoma, po karo neišliko, nes visus vokiečių karių kapus užlygino rusų tankais. Niekas jau ir nebepasakys kur tas kapas buvo...

Kai tik mama sužinojo apie brolio žūties aplinkybes, ji nuėjo tiesiai į štabą, pas vadą, lietuvių karininką. Ji paprašė nedelsiant išleisti prasikaltusį karį, kuris buvo jau atvežtas į Kauną, ir laukė karinio tribunolo sprendimo. Karo sąlygomis jis būtų vienareikšmis. Mama pasakė, kad jai jau niekas nebesugražins sūnaus, tai kodėl kita motina turi patirti tą patį. Lietuvių karininkas pilnai suprato motinos prašymą, bet galėjo tik išreikšti savo apgailestavimą, kad nieko negalįs padaryti. Jis atsiprašė, kad privaląs paklusti griežtiems Vokietijos karinės valdžios įstatymams.

Tuomet mūsų mama nuėjo pas vokiečių karinį vadą ir pakartojo savo prašymą. Tas buvo apstulbintas. Jis prisipažino, kad dar būtų supratęs, jeigu mama būtų reikalavusi keršto už nušautą sūnų, bet, kad prašytų pasigailėjimo... Tai jam buvo naujiena. Mama neatlyžo, įtikinėdama, kad ji siekia būtent to, ko būtų norėjęs ir jos žuvęs sūnus. Vokietis dar kartą paaiškino, kokiais įstatymais ir taisyklėmis jis vadovaujasi, ir, nesuteikdamas per daug vilties, visgi paguodė:

- Pažiūrėsiu, ką dar galima padaryti.

Savo širdgėlą, kaip ir bolševikų užgrobtos gimtinės ilgesį, mama išliedavo eiliuodama, dažnai ir jos gimtąja rusų kalba. Prieš karą jos eilėraščių spausdindavo Lietuvos laikraščiai, bet daugelis taip ir pasiliko tik juodraščiuose. Vienas tokių mamos eilėraščių, skirtas Jurgio atminimui, išliko iki šių dienų:

Сыну моему убитому 12 июня 42 в Любляни

Namie sužinojau kokiu būdu aš buvau skubiai iš Ukrainos sugrąžintas į Kauną. Už tai turėjau dėkoti savo ryžtingai mamai. Pati patyrusi Pirmojo karo baisumus, ir norėdama nors šiek tiek palengvinti savo bei kitų Lietuvos sūnų dalią Rytų fronte, mūsų mama kartu su kitomis Kauno moterimis susibūrė į organizaciją. Šios moteriškės stengėsi visokeriopai padėti Lietuvos kariams, ne savo valia atsidūrusiems toli už savo tėvynės. Jos mezgė šiltas kojines, pirštines, ruošė maisto siuntinius, kuriuose be kita ko, būtinai turėjo būti ir česnakų, svogūnų... Kiekviename didesniame Lietuvos mieste buvo analogiški moterų sambūriai, kurie imdavosi šefuoti atskirus lietuvių batalionus.

Po tragiškos Jurgio žūties Liubline ir Vinco sužeidimo Gudijoje, jai trūko motiniška kantrybė. Mama nuėjo tiesiai iki aukščiausios nacių okupacinės vadovybės štabo Kaune. Tos vadavietės pagrindinis viršininkas buvo vokiečių SS ir policijos vadas Lietuvoje, SS brigadenfiureris, policijos generolas majoras Lucian Wysocky. Jam pavaldūs buvo visi lietuvių savisaugos batalionai. Mano mama, su nepaprasta drąsa ir atvirumu, priekaištaudama dėl vieno savo sūnaus netekties, o kito sužeidimo, bei remdamasi tarptautine Hagos konvencija, draudžiančia prievarta mobilizuoti okupuotų valstybių piliečius į okupacinę kariuomenę, nervingai (kad net pensnė iškrito) daužydama kumščiu į Wysockio stalą, pareikalavo nedelsiant sugrąžinti mane į Lietuvą. Kiek švelniau nei komunistai, bet ir naciai Lietuvoje nepaisė šių tarptautinių susitarimų apie karinę prievolę okupuotuose kraštuose. Todėl, manau, ne šie mano motinos argumentai, bet kažkas kitas, (Gal Jurgio žūtis? Gal ir Vinco sužeidimas?) visgi paveikė SS brigadenfiurerį, ir jis davė įsakymą mane atšaukti iš 7-tojo bataliono.

Taip aš atsidūriau Kaune ir išvengiau nepaprastai sunkių išbandymų, kuriuos savo kovos kelyje vėliau teko patirti 7-ajam lietuvių batalionui. Iš Tulčino mano likimo draugus perkėlė prie Volgos, už Charkovo, o 1943 metų pradžioje jie pateko į Ostrogožsko apsupimą, iš kurio sėkmingai prasiveržė. Tuomet iš neišvengiamos pražūties, įveikęs net tris bolševikų apsupties žiedus, savo karius išvedė 7-tojo bataliono vadas, kapitonas Jonas Semaška. Po šio atsitraukimo 7-tas batalionas grįžo į Lietuvą ir vėliau buvo išformuotas, o dalis jo karių su pačiu vadu papildė 13-tojo lietuvių bataliono gretas. Vėliau pastarojo bataliono vyrai atsidūrė "Demjansko katile", prie Pskovo, o karo pabaigoje pateko į "Kuršo katilą".