Metinė ataskaita

Jau seniai Anykščiai nėra vien Šilelis, kur tik “kalnai kelmuoti, o pakalnės nuplikę”. Mūsų miestas ir rajonas – kupinas išteklių ir nuostabaus gamtos grožio kraštas, žengiantis šiuolaikinės plėtros kryptimi.

Dar prieš tapdamas meru supratau, kad Anykščiams kaip oras reikalingas tikslas. Tai mūsų galimybė, mūsų neišsenkantis pajamų šaltinis. Rajono plėtrai mes iš tiesų skiriame pakankamai daug dėmesio. Mano manymu, strateginė Anykščių rajono kryptis - gilias tradicijas turinčių pramonės šakų ir perspektyvaus turizmo verslo plėtra.

            Vis dėlto,  negalima galvoti, kad svečiai plūs į Anykščius nieko nedarant. Prieš kviesdami palikti pinigus pas mus, visų pirma privalome išsišluoti savąjį kiemą. Tokiam kiemo, t.y. mūsų miesto ir rajono tvarkymui, ir skyriau pagrindinį dėmesį tapęs meru. Ir jau matau, kad visų mūsų pastangos nenuėjo veltui. Juk dar prieš gerus metus mūsų rajonas Lietuvoje buvo žinomas savo problemomis. Dabar mes jau žinomi savo gebėjimu susidoroti su kylančiomis problemomis. Tačiau mano tikslas, kad netolimoje ateityje Anykščiai taptų savo nuosekliu darbu siekiant užsibrėžtų tikslų pagarsėjusiu rajonu.

Anykščių rajono savivaldybės metinis biudžetas yra 34 milijonai litų. Regis, nemaža suma. Tačiau, pradėjus skaičiuoti išlaidas, pasirodo, kad šių milijonų neužtenka net gausiai valstybės deleguotoms funkcijoms įgyvendinti ar net išspręsti elementarioms mūsų žmones kamuojančioms problemoms. Nepaisant to, drįstu teigti, kad net ir neturint pakankamai pinigų, per metus mums pavyko pasiekti iš tiesų daug.

Visų pirma, mums pavyko stabilizuoti finansinę padėtį. Pradėję dirbti 2001-ųjų gegužę, gavome iš tiesų “įspūdingą” palikimą – rajono skolos siekė beveik trečdalį metinio savivaldybės pajamų plano - 12,5 milijono litų. Per pakankamai trumpą laiką mums pavyko šią skolą žmonėms, t.y. atlyginimams, pašalpoms, sumažinti net 8 milijonais litų. Net pustrečio milijono litų sutaupėme ėmę griežtai kontroliuoti biudžetinių įstaigų lėšų panaudojimą ir sudarę taupymo planą. Kontrolei ir valstybės tarnautojų atsakomybei sustiprinti buvo atlikta savivaldybės administracijos reforma, centralizuotas finansų valdymas, buhalterinė apskaita.

Šis taupymas ir sėkmingos derybos su Finansų ministerija padėjo mums pakankamai neblogai išgyventi 2001 metus bei sėkmingai pradėti 2002-uosius.

Turbūt dar nepamiršote, jog dar pernai vasarą atlyginimai pedagogams, kultūros įstaigų darbuotojams ir kitiems “biudžetininkams” vėlavo 2 mėnesius, o pašalpų daugiavaikėms ir kitoms socialiai remtinoms šeimoms tekdavo laukti ištisus 5 mėnesius. Šiandien apie tai jau galime kalbėti būtuoju laiku – atlyginimai ir pašalpos išmokami laiku. Žmonės nebeskambina ir nebeklausia, ar šį mėnesį bus sumokėta pašalpa, ar ne. Jie žino, kad kiekvieno mėnesio paskutinį dešimtadienį gaus tai, kas jiems priklauso. Manau, kad tai ir yra vienas pagrindinių mūsų darbo rezultatų – žmonės laiku gauna tai, ką užsidirba arba tai kas jiems priklauso pagal įstatymą.

            Tad nedvejodamas galiu pasakyti, jog finansinės padėties stabilizavimas yra svarbiausias darbas, kurį mums pavyko padaryti per metus.

Gaila, tačiau tragiška rajono finansinė padėtis nebuvo vienintelė problema, su kuria susidūriau tapęs meru. Manau, nėra nė vieno anykštėno, o gal net ir Lietuvos gyventojo, kuris nebūtų girdėjęs apie 19 milijonų litų paskolą Anykščiuose statomoms naujoms katilinėms ir problemas, susijusias su miesto šildymo ūkiu.

1999 metais pradėtos šilumos ūkio renovacijos tikslas (kaip buvo skelbiama) – mažinti šilumos kainas ar bent jau jas stabilizuoti. Tačiau išėjo atvirkščiai. Šiais metais anykštėnui už dviejų kambarių buto apšildymą per mėnesį teko mokėti 300—400 litų, o mokykloms – net iki 20 tūkstančių litų. Tokios šilumos kainos skolose skandina rajono gyventojus, biudžetines įstaigas ir privačias bendroves. Dėl milžiniškų vartotojų įsiskolinimų ties bankroto slenksčiu atsidūrė ir pati šilumos tiekimo įmonė. Nereikia būti ekonomikos profesoriumi, kad suprastum – kylant kainai, mažėja vartotojų skaičius. Mažėjant apyvartai, savikaina toliau didėja.

Kodėl taip atsitiko? Pirmiausia, tokio masto šilumos ūkio renovacija mūsų rajonui, turinčiam tik tris tūkstančius šilumos vartotojų, tikrai nereikalinga. Tai tas pats, kaip zaporožiečiui įrenginėti porše variklį…

Antra, šilumos ūko renovacija buvo daroma ne be Vyriausybės žinios – juk paskola buvo išduota su valstybės garantija. Šiandien iš visų jėgų stengiamės paskolą perduoti tiems, kurie leido ją paimti, t.y. norime, kad mūsų skola būtų restruktūrizuota ir galiausiai pripažinta valstybės vidaus skola.

Tačiau mūsų tikslas nėra smerkti ar ieškoti kaltų. Tiesiog siekti, kad jau kitą šildymo sezoną anykštėnai mokėtų mažiau, ir šiluma netaptų brangus, todėl beveik nepasiekiamas malonumas.

Konkrečių rezultatų jau pavyko pasiekti. Išsami analizė, šusnis raštų, įtemptos derybos davė savo rezultatus. Balandžio 26 dieną Valstybinė paskolų komisija nusprendė atidėti 19 milijonų litų paskolos mokėjimą trejiems metams ir tris kartus sumažinti palūkanų normą. Tai ne tik leidžia sutaupyti 340 tūkstančių litų per metus, bet ir realiai sumažina šilumos savikainą.

Dar visai neseniai Anykščiai buvo žinomi ir kaip nebaigtų, tiesiog “amžiaus” statybų vieta. Tačiau dabar reikalai jau kitokie.

Tikriausiai visi matėte mūsų naująją ligoninę – tikros Santariškės. Tačiau padarius projekto korektūrą, paaiškėjo, kad Anykščiams  reikia tik trečdalio naujosios ligoninės patalpų. Ir į tą didžiulį pastatą sudėta net 37 milijonai valstybės, o tiksliau mokesčių mokėtojų, mūsų visų uždirbtų, litų.  Jei būtų buvę nuspręsta statyti tokio dydžio ligoninę, kokios realiai reikia mūsų rajonui, šiandien už tuos 37 milijonus turėtume mažesnę, tačiau šiuolaikišką ir svarbiausia pilnai funkcionuojančią ligoninę.

Nieko nepadarysi – paveldėjome tokią padėtį ir dabar turime iš jos kapstytis. Pernai rudenį jau pavyko atidaryti naujosios ligoninės pirmą rentgeno poskyrį. Šiemet, papildomai iškovoję dar 1,5 milijono litų iš Valstybės investicijų programos, atidarysime vaikų ligų  ir vidaus ligų skyrius. Taigi, koja  į naująją ligoninę jau įkelta.

Gruodį perkirpus Anykščių nuotėkų valymo įrenginių atidarymo juostelę buvo baigta kita “amžiaus” statyba. Statyti net 14 metų, šiandien valymo įrenginiai jau dirba trečdaliu viso pajėgumo. Vėl matome, kad užmojų būta didelių, nors iš tikrųjų pakanka daug mažesnio pajėgumo įrenginių. Ne gana to 1999 metais, jų statybai, buvo paimta beveik 6 milijonų litų paskola vėlgi su Valstybės garantija. Norint ją grąžinti reikėjo didinti nuotėkų kainą. To padaryti gindami anykštėnų interesus tikrai negalėjome. Todėl pradėjome žygius siekdami perkelti šią naštą nuo žmonių ant paskolos garanto – Valstybės pečių. Nuoseklus darbas davė rezultatų. Valstybinės paskolų komisijos sprendimu paskolos nuotėkų valymo įrengimų statybai grąžinimas atidėtas iki 2009 metų, o svarbiausia kaina dėl šios priežasties vartotojui nekils.

Daugiau nei prieš dešimtmetį nemažai vilčių anykštėnai ėmė sieti su nauju sporto ir turizmo centru. Šiandien šios viltys ima pildytis – sporto ir sveikatingumo kompleksas “Mindaugo karūna” bus atidarytas šią vasarą. 12 metų vykusios statybos iki šio pavasario buvo sustojusios. Įžvelgdami šio objekto svarbą rajonui ėmėmės konkrečių veiksmų. Pradėjome derybas su bankais ir kovo mėnesį pavyko gauti 7 milijonus litų darbams užbaigti. Noriu pabrėžti, kad rezultatų pavyko pasiekti be jokių savivaldybės finansinių įsipareigojimų. Kompleksas – daugiau nei 100 vietų viešbutis, sporto salė, lauko teniso kortai, kegelbanas, restoranas ir t.t. – liepos 27 dieną bus atidarytas. Atsiras ir apie 50 naujų darbo vietų. Be to, svečiai, atvykę padegustuoti “Anykščių vyno” ar pasivažinėti siauruku, galės ne iškart sėsti į automobilius ar autobusus, bet likti Anykščiuose, pernakvoti ir palikti mūsų rajonui pinigų.

Jokia ateitis neįmanoma be jaunimo. Tad pusė viso rajono biudžeto skiriama švietimui. Turime 48 ugdymo įstaigas: darželius, pradines, pagrindines, vidurines mokyklas bei gimnazijas.

Švedijos Odeshogo savivaldybės kvietimu teko lankytis ir domėtis, kokia padėtis yra ten – mieste, su kuriuo Anykščiai draugauja. Odeshogas turi 4 mokyklas ir švietimui skiria maždaug 18 milijonų, mes turime  38 – galime skirti apie 20 milijonų. Žinoma, mes su Švedija dar negalime lygiuotis, bet galime pamėginti ir privalome siekti, kad  vietos jaunimas ne tik gautų čia reikalingų žinių, bet ir liktų tėviškėje.

Jau sakiau, kad rajono ateitį sieju su turizmo plėtra. Statistika rodo, jog turistas, praleidęs naktį mieste, kuriame svečiuojasi, vidutiniškai palieka 100 litų. Tie pinigai, kuriuos turistas paliks “Šilelyje”, “Mindaugo karūnoje”, kaimo turizmo sodyboje ar kavinėje, degalinėje, parduotuvėje, nebyrės vien tik į savivaldybės biudžetą. Tačiau jie liks mūsų rajone, mūsų žmonėms, padės jiems gyventi geriau. Tačiau svečių nepritrauksi vien nauju viešbučiu. Jie atvažiuoja kažko pamatyti.

Šiemet mums pavyko laimėti du Europos Sąjungos finansuojamus projektus. Lietuvai iš viso yra pasiūlyti 7 tokio tipo projektai, ir iš tų septynių net du bus įgyvendinami Anykščiuose, kurių kiekvieno vertė pusė milijono litų. 

Pirmasis – Niūronių arklio muziejus. ES lėšomis jis bus remontuojamas, pritaikomas turistų patogumui, planuojama ten įrengti hipodromą.

Antrasis projektas – vadinamasis “Siaurukas”. Europos valstybės skyrė pinigų jo darbui gerinti – plėsti paslaugas bei pramogas. Tad svečiams turėsime ką parodyti ir kuo juos pritraukti.

Dirbant su ES fondais pavyko pasiekti ir dar reikšmingesnių rezultatų. Vienam pirmųjų Lietuvoje – Anykščių rajonui Europos Sąjunga skyrė 14 milijonų litų – Anykščių miesto vandentiekio ir kanalizacijos tinklų plėtrai. Vaizdingai kalbant, ES dovanoti 14 milijonų bus užkasti po žeme. Tačiau užkasta neveltui – tam, kad anykštėnai gertų švaresnį ir geresnės kokybės vandenį. Jau po 10 mėnesių Anykščiuose prasidės darbai: bus nutiesta net 46 km trasų, 7 gyvenamųjų namų kvartalai bus prijungti prie vandentiekio ir kanalizacijos. Tokiu būdu bus galima didinti jau minėtų valymo įrenginių pajėgumą. Atsiras naujų vartotojų, bus išspręsta sena anykštėnų problema centralizuotai gauti geriamą vandenį.

Jau spalio 1d. turi būti baigtas atlikti techninis projektas. Tiesa, norint įsisavinti 14 milijonų, reikia daug darbo. Daug galimybių turės vietinės statybos įmonės. Taigi, atsiras darbo patiems  anykštėnams. Projektas bus įgyvendinamas ištisus metus. Aišku, per tuos metus Anykščių gatvės bus iškasinėtos, tačiau, manau, pakentėsime, nes po metų už tuos pačius 14 milijonų visos gatvės bus sutvarkytos, naujai asfaltuotos.

Kaimo žmonės gali paklausti, kokia šio projekto nauda bus jiems. Akivaizdi. Kadangi projektas bus pradėtas įgyvendinti jau kitąmet, tai šiemet mes miesto gatvių asfaltavimui neskirsime daug lėšų, jos atiteks seniūnijų keliams tvarkyti.

Be to, pernai savivaldybės biudžete, pirmą kartą rajono istorijoje, įvedėme “eilutė kaimui”, t.y. 50 tūkstančių litų galima gauti  iš Ūkininkų ir žemės ūkio įmonių rėmimo fondo. Pernai visi šie pinigai buvo skirti vaisių ir uogų augintojų kooperatyvui “Avuoga”. Čia buvo pastatyti Europos standartus atitinkantys šaldymo  įrengimai. Atsirado alternatyva mūsų  krašto žemdirbiams, auginantiems uogas. Anksčiau jas buvo galima parduoti tik turguje arba “Anykščių vynui”. Dabar jau galima savo produkciją priduoti kooperatyvui “Avuoga” – ją šaldyti, laikyti ir išvežti į Vakarus.

Rajono gerbūviui vietos verslas nepaprastai svarbus. Mes pasirengę visomis priemonėmis jam padėti. Turime skirti dėmesį tiems, kas sukuria naujas darbo vietas, moka mokesčius. Todėl iki minimumo supaprastinome įmonių registravimo tvarką. Nuo metų pradžios žmogui, pradedančiam verslą, nebereikia lakstyti su “suderinimo lapu” prašyti net šešių žinybų parašų.

Tikiu, kad verslo vystymui didelės įtakos turės šią vasarą Anykščiuose atidaromas  Verslo informacinis centras. Parengėme projektą, įrodėme jo svarba mūsų rajono verslui, įtikinome Ūkio ministerija skirti 180 tūkstančių litų – įrengti patalpas, išlaikyti personalą. Šio centro tikslas – padėti verslininkams, konsultuoti juos dominančiais klausimais, padėti rengti verslo planus ir panašiai.

            Nemažai vilčių siejame ir su pernai Anykščiuose atidarytais muitinės sandėliais. Visas reikiamas procedūras galima susitvarkyti vietoje. Tokiu būdu ne tik gerinamos verslo sąlygos patiems anykštėnams, bet ir pritraukiami aplinkinių rajonų verslininkai. Atvykę čia jie duoda mums papildomų pajamų.

Ir dar. Siekiant pritraukti investicijas į rajoną, o svarbiausia norint Anykščius padaryti patogiais gyventi patiems ypač svarbus saugumo užtikrinimas. Tam tikslui šiais metais pradėta įgyvendinti gatvių apšvietimo sutvarkymo programa.  Jau šį rudenį Anykščiai bus apšviesti kur kas efektyviau ir ekonomiškiau. Gatvių apšviestumas tamsiu paros metu pailgės nuo 900 iki 2 400 valandų per metus, o išlaidos ženkliai sumažės.

*  *  *

Taip mes dirbame ir tokias problemas sprendžiame. Yra dar kalnai kasdienių problemų – sveikatos, švietimo reformos ir panašiai. Darbo, kurį dirbame šiandien, rezultatus pamatysime gal tik rytoj arba net po dešimties metų. Bet svarbu dirbti, svarbu pradėti. Savo darbu nors šiek tiek norėtume pakeisti požiūrį į žmogų. Šiandien susidaro įspūdis, kad valstybei jos pilietis tik mokesčių mokėtojas arba socialinės paramos prašytojas. Mes norime įvesti laiko faktorių. Laiko, kuris yra svarbus kiekvienam iš mūsų: tiek jaunam, tiek senam. Būtent laiko laukti permainų šiandieną neturime. Turime dirbti, nes nuo mūsų darbo priklauso mūsų Anykščių ateitis.

Pabaigai norėčiau pasakyti, kad šie metai yra skolų mokėjimo metai – t.y nuo 1997 metų susikaupusių skolų mokėjimo stabilizavimo metai. Toliau galėtų prasidėti investicijų metai. Tuo aš nuoširdžiai tikiu.